„Aktiengesellschaft „Statyba“

Nuo rėksmingų reklaminių vitrinų atbukę mūsų žvilgsniai jų nė nepastebi. Jų – dviejų memorialinių lentelių ir seno užrašo ant Vilniaus g. 27 namo. Pirmoji lentelė – visiškai nesena, įrengta žydų frakcijai priklausiusio Steigiamojo Seimo nario Nachmano Rachmilevičiaus atminimui. Antroji, įrengta 1960-aisiais, žymi jau pamiršto poeto Liudo Giros – aršaus lietuvių nacionalisto, vėliau tapusio ne mažiau aršiu komunistu – gimimo vietą.

Na, o trečias užrašas – pats seniausias, nors iš karto to ir nepasakysi. Nesunku atspėti, kad negilioje nišoje virš tarpuvartės įrėžtas stilingas užrašas „Statyba“ yra statybinės įmonės logotipas. Tačiau glumina dvi raidės priekyje – „AG“. Ką jos reiškia?

Šis užrašas čia atsirado 1943-ųjų pradžioje, kai Kaune įsikūrusios akcinės bendrovės „Statyba“ Vilniaus filialas persikraustė iš Sodų g. 4–4 į Vilniaus g. 26. Raidės „AG“ – tai vokiško žodžio „Aktiengesellschaft“ (liet. akcinė bendrovė) trumpinys, o visas įmonės pavadinimas buvo Aktien Baugesellschaft „Statyba“.

Ši įmonė per šešerius veiklos metus (1938–1944) triskart keitė pavadinimą, bet sėkmingai veikė prie visų valdžių – juk žmonės gimsta, kuria, stato ir miršta nepriklausomai nuo politinės galingųjų valios. Įsteigta Kaune 1938-aisiais, ji turėjo vykdyti ambicingą „mūrinės Lietuvos“ projektą. 1940 m. rugsėjo 11-ąją bendrovė nacionalizuota ir pavadinta Lietuvos pramonės statybos trestu. Nepraėjus nė metams Laikinoji Lietuvos vyriausybė trestą panaikino ir atkūrė akcinę bendrovę. Ši su prielipu „AG“ veikė beveik trejus metus. Kaip ir galima tikėtis, bendrovės likvidavimas vėlų 1944-ųjų pavasarį neužfiksuotas jokiuose oficialiuose dokumentuose.

„2000 m. visa Lietuva turėtų pasidaryti mūrinė“

Iki Antrojo pasaulinio karo mūrinė statyba Lietuvoje buvo itin menka. 1936 m. šalyje (be Klaipėdos krašto) buvo pastatyti 842 mūriniai, 1 887 moliniai ir 16 451 medinis trobesys – mūriniai namai sudarė tik 4 procentus. 1937 m. mūrinių pastatų tepastatyta 6,1 proc., o Kaune jų dalis sudarė 37,6 proc. O Klaipėdos krašte šie skaičiai buvo kur kas didesni: visame krašte mūrinukai sudarė apie 40 proc., o Klaipėdoje buvo statomi beveik vien mūriniai namai – 95 proc.

Matydama tokią padėtį 1939-aisiais vyriausybė priėmė „Mūrinės statybos ugdymo planą“, o tautos vadas A. Smetona balandį įsteigė Krašto statybos komitetą, kurio pirmaeiliai uždaviniai buvo: išplėsti plytų pramonę, įsteigti pirmąjį cemento fabriką ir įkurti didelę valstybinę statybos bendrovę, kuri galėtų atpiginti statybos kaštus ir nukonkuruoti privačias įmones.

Įkurti monopolinę statybos bendrovę „Maisto“, „Pieno ūkio“, „Lietūkio“ monopolijų pavyzdžiu ketinta 1937-ųjų pabaigoje, 1938-ųjų vasarą veiklą pradėjusi bendrovė turėjo 400 tūkst. litų akcinio kapitalo, iš kurių 350 tūkst. priklausė valstybės iždui. Valdžia jos darbo rezultatais nebuvo patenkinta, tad po metų nutarė padidinti akcinį kapitalą iki 1,5 mln. litų. Dar po metų laikraščiai jau džiugiai rašė, kad bendrovė, įsteigusi filialus Panevėžyje ir Šiauliuose, sėkmingai dirba šalies gražinimo reikalui ir vadino ją „pačia rimčiausia, pajėgiausia ir dabar vienintele statybos akcine bendrove“.

Mūrinės statybos entuziastas Vl. Rimgaudas prognozavo, kad 1948 m. visi statomi trobesiai Lietuvoje bus mūriniai, o 2000 m. visa Lietuva turėtų pasidaryti mūrinė. Kad sužinotų, kaip smarkiai klydo, jam nereiktų net trenktis į provinciją. Užtektų apsilankyti Vilniaus „Šanchajaus“ arba Kauno „Slabodkės“ rajonuose. 

 Valstybinis pramonės statybos trestas

1940 m. rugsėjį statybos monopolistė pervadinta Lietuvos valstybiniu pramonės statybos trestu, tuo pat metu į Vilnių iš Kauno atvykę du inžinieriai atidarė tresto Vilniaus skyrių. 1941 m. pradžioje įmonė turėjo 612 etatinių darbuotojų, kurie dirbo keturiose kontorose (Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje), keturiose stalių dirbtuvėse (Kaune – 2, Šiauliuose – 1, Vilniuje – 1), trijose mechaninėse dirbtuvėse (Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje) bei Kaune įsikūrusiose lentpjūvėje ir betono dirbtuvėje.

Trestui, įsikūrusiam Stalino pr. (Laisvės al.) 16, vadovavo Povilas Kepenis, vėliau jį pakeitė inž. Juozas Dačinskas. Vilniaus filialo, įsikūrusio Sodų g. 4-4, darbams vadovavo inž. Mackevičius. 

To meto spauda patetiškai rašė: „Statybos tresto Vilniaus skyrius (Sodų gt.) savo darbams yra suverbavęs per 4 tūkstančius darbininkų, iš kurių tarpo per šiuos darbo mėnesius jau iškilo statybininkai spartuoliai. <...> Statybos tresto Vilniaus skyrius, kuriam vadovauja drg. Mackevičius, dėl darbų gausumo yra pasiskirstęs į 2 sektorius. I-jame sektoriuje, kuriam vadovauja inž. Tylius, statyba vykdoma apie 25 taškuose, o II, vadovaujamajame inž. Kisino, statyba vyksta 23 taškuose. <...> Už 2,5 milj. rb. šiemet bus pastatyta autobusams garažas, kuriame tilps apie 120 mašinų. Taip pat už 2,5 milj. rb. bus statomos autobusams remontuoti dirbtuvės. Tik šiais – pirmaisias pilno tarybinio gyvenimo metais – Vilnius susilauks didelio moderniško centralinio viešbučio, kurio statybai patvirtinta 4 milj. rb.“

„Slaptos“ statybos nacių okupacijos metais

Nacių okupacijos metais grąžintas senasis įmonės pavadinimas. 1942-ųjų sausį bendrovės Vilniaus filiale veikė technikos, tiekimo ir transporto, elektrotechnikos skyriai, filialui priskirtos mechaninės dirbtuvės, Panerių g. 65, ir spaustuvė „Plakatas“, Mindaugo g. 21.

Apie tuos laikus pasakojama knygoje, skirtoje arch. Edmundui Arbačiauskui-Arbui: „Prasidėjo karas, įstaigų ir įmonių vadovai traukėsi iš Vilniaus, E. Arbačiauskas tapo tresto vadovu. Užėję vokiečiai pradžioje ėmė viską plėšti; ardė ir vežėsi dirbtuvių įrengimus, bet po kiek laiko gyvenimas aprimo, darbas grįžo į normalias vėžes. Reorganizavus buvusį trestą į „Statybos“ bendrovę, jos žinioje liko lentpjūvės, plytinės, mechaninės ir stalių dirbtuvės. Prasidėjo atstatomasis darbas.“ 

Šioje knygoje architektas išvardijo ir bendrovės nuopelnus: „Nors naujųjų okupantų potvarkiai ir draudė, grasindami mirties bausme, naudoti medžiagas civilinei statybai, tačiau „paslapčia“ pavyko pastatyti Raudonojo Kryžiaus ligoninę, „Švyturio“ spaustuvę, suremontuoti gaisro sunaikintą Vilniaus teatrą, Trakų karaimams davėme medžiagų bažnyčios remontui. Sgrafito technika išpuošėme Lentvario bažnyčią, užbaigėme Lentvario vinių fabriką.“

Aišku, architekto prisiminimai kiek pagražinti (pagrindinė statybų užsakovė vis dėlto buvo okupacinė valdžia, o į darbus buvo varomi ir gete įkalinti žydai), tačiau tiesos juose nemažai. Bendrovės filialas, norėdamas išgyventi karo sąlygomis ir konkuruodamas su vokiška „Haus und Wohnung“ įmone, nevengė pačių įvairiausių užsakymų.

Filialo darbuotojai statė kino teatrą „Helios“, vykdė darbus Lentvario vielos ir vinių fabrike. Geri užsakovai buvo ir kunigai, panorę dekoruoti bažnyčias. 1943 m. filialo vadovą E. Arbačiauską pakeitęs Bronius Galinis sudarė sutartį su Lentvario bažnyčios kunigu (dekoravimo darbams vadovavo arch. S. Narębskis), o finansavimui nutrūkus, persikėlė dekoruoti Perlojos bažnyčios (dail. J. Hoppenas).

Artėjant frontui daugelis bendrovės vadovų – J. Dačinskas-Dačys, E. Arbačiauskas-Arbas, B. Galinis – kartu su vermachtu pasitraukė Berlyno pusėn, o paskui atsidūrė Jungtinėse Valstijose.