„A klasės energinius pastatus būtų reikėję statyti nuo sausio 1 dienos. Lapkritį–gruodį jau pastebėjome sujudimą: daugelis statytojų skambino, konsultavosi. Bet kai tik sužinojo, kad reikalavimas atidedamas iki lapkričio 1 d. – štilis. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuva eina „paskutinės nakties studentų“ keliu: vėl tik nakties pritrūks išmokti. Esu beveik tikras, kad ateis spalio mėnuo ir vėl daugelis pradės mokytis“, – nerimaudamas prognozavo pašnekovas.

Paklaustas, ar A klasės energiniams pastatams naudojamos kokios nors kitos medžiagos, nei esame įpratę statydami žemesnės klasės namus, jis teigia, jog didelė reikšmė tenka ne tik medžiagoms, bet ir statybos dalyvių kvalifikacijai.

„Iš principo medžiagos tinka visos, kurios naudojamos įprastinėje statyboje. Skirtumas tik tas, jog atsiranda papildomi reikalavimai, pavyzdžiui, mažesni šilumos nuostoliai per pastato atitvaras, sandarumo reikalavimai, taip pat dar inžinerinių sistemų niuansai. Medžiagos gali išlikti netgi tos pačios, tiesiog reikia skaičiuoti, kokio kiekio medžiagų reikia. Jei, tarkime, esame įpratę, jog B klasei reikia apie 15 cm storio termoizoliacinio sluoksnio, tai A klasei jo reikės storesnio“, – kalbėjo K. Banionis.

Kadangi A energinės klasės pastatuose aktualus tampa ir sandarumas (būtent sandarumo matavimai yra privalomi pretenduojant į A energinės klasės pastatą), K. Banionio teigimu, svarbą įgauna ir projektiniai sprendiniai, medžiagų tarpusavio deriniai.

Pastatas rekordininkas – testą teko atlikti penkis kartus

„Norint, kad būstas būtų sandarus, reikia įrengti sandarinantį sluoksnį ir jo mazgus tinkamai paruošti – čia išauga papildomų sprendimų vaidmuo“, – svarstė K. Banionis. 

Vis tik jis priminė, kad sandarinimo klausimai turėtų rūpėti visų energinių klasių pastatams.

„Jei turėsite „kiaurą“ pastatą, patirsite daugiau išlaidų pastato šildymui. Sandarinimo problemos turi būti sprendžiamos ir sandarumo reikalavimai skirti ir B bei C klasės pastatams. Tiesiog šiose klasėse, skirtingai nuo A klasės, sandarumas nėra privalomas. Tačiau techninė priežiūra gali inicijuoti tokį testą, ir jei reikalavimai nebus pasiekti, reikės aiškintis, kas dėl to kaltas: ar projektuotojas, ar statybininkai“, – perspėjo K. Banionis. 

KTU atstovas atskleidžia: jo praktikoje yra buvę atvejų, kai pastatas buvo matuotas 5 kartus. Jo neišgelbėjo net patikrinta taisyklė: „Trečias kartas nemeluoja.“

„Tame pastate oras kito apie 23 kartus per valandą. Tokiuose pastatuose oras gali kisti du kartus per valandą. Daugiau kaip 10 kartų viršyti reikalavimai? Manau, kad joks užsakovas nepriimtų tokio pastato. Ten buvo daugybė statybininkų ir projektinių sprendinių klaidų“, – prisimena pašnekovas.

KTU laboratorijos vadovas visiems statytojams ir vystytojams, siekiantiems garantuoti teigiamą sandarumo teksto rezultatą, pataria bandomąjį matavimą atlikti dar nepradėjus vidaus apdailos. Mat neretai ją reikia pašalinti.

„Kur kas paprasčiau ieškoti klaidų, kai apdaila nėra padaryta. Jei rezultatai atitiko reikalavimus prieš apdailą – greičiausiai atitiks ir užbaigus objektą. Priešingu atveju prireikia ardyti apdailą, ko niekas nenori. Todėl bandoma gelbėtis visur, kur įmanoma, pripurškiant putų, tačiau dažniausiai apdailos nuardymo neišvengiama“, – sakė K. Banionis. 

Išlieka svarbus žmogiškasis faktorius

Užduodame filosofinį klausimą, ar, statant A klasės pastatą, svarbesnės kokybiškos medžiagos, ar profesionalus statybininkų darbas? 

„Pasakysiu taip: paimkite pačias kokybiškiausias, pačias brangiausias medžiagas, nupirkite pačius brangiausius įrankius – jei duosite šį darbą žmogui, kuris nesupranta, ką daro, rezultatas bus kur kas blogesnis, nei, jei duotumėte pačias prasčiausias medžiagas ir įrankius profesionalui. Aukščiausio lygio darbininkai, kurie yra pasiruošę statyti A klasės pastatus, yra išugdomi“, – pabrėžė pašnekovas.

Jis pridūrė, jog būtent energiškai efektyvių pastatų statyboje žmogiškasis faktorius atlieka didelį vaidmenį – kalbama ne tik apie statybininkus, tačiau ir apie projektuotojus. Žinoma, nepatariame rinktis ir antrojo varianto (pigiausios medžiagos ir profesionalas statybininkas), nes būstas bus šiltas, tačiau greičiausiai – neilgaamžis.

Prisimindamas „nelaimėlį“ namą, kuriame sandarumo testą teko atlikti penkis kartus, K. Banionis įvardija pagrindinę jo statytojų bėdą. 

„Statytojai bando desperatiškais būdais kažką sutvarkyti nieko neardydami. Mušasi į krūtinę: „Mes čia tikrai padarysim, tikrai pavyks.“ Ir nepavyksta. Po to ketvirto bandymo pagaliau pasiryžta sutvarkyti taip, kaip reikia. O tiems, kurie turi patirtį, viskas pavyksta ir iš pirmo karto“, – sakė K. Banionis.

Architektai ir projektuotojai turi galimybę energinį naudingumą patikrinti virtualioje erdvėje

Ką KTU atstovas patartų gyventojams, svajojantiems apie A energinės klasės būstą? 

„Architektai, projektuotojai, dar rengdami projektus, turi žinoti, jog užsakovas nori būtent tokios energinės klasės pastato ir į tai atsižvelgti. Šiandien ir Statybos produktų sertifikavimo centras yra išleidęs specialią programą, kuri leidžia projektuotojams iš anksto patikrinti, ar jų pastatas atitiks tuos energinio naudingumo reikalavimus. Antras dalykas – didelį dėmesį reikia skirti inžinerinėms sistemoms ir sandarinimo klausimams. Taip pat ir projektuotojai, ir užsakovai turi įsisąmoninti, jog tam tikrus sprendinius gali tekti keisti ne pagal norus. Pavyzdžiui, tikriausiai visiems aišku, jog vitrinų langai šiaurinėje pastato pusėje yra labai neprotingas sprendimas“, – patarė K. Banionis.

Toliau belieka statybų rangovo pasirinkimas, ir, kaip sako pašnekovas, rangovo sąmoningumas. Reikia nepamiršti ir būsimų testų, kaip jau minėta, juos pamėginti atlikti dar prieš įrengiant apdailą. 

Vis tik jei pastatas bus projektuojamas ir statomas specialistų, turinčių patirtį energiškai efektyvių pastatų statyboje, bandomojo sandarumo testo gali ir neprireikti.

Užkamšyti taip, kad neliktų nė mažiausio plyšelio

Vienas iš gaminių, padedančių pasiekti geresnį pastato sandarumą, yra sandarinimo juostos. Šiomis juostomis sandarinamos skirtingų medžiagų susijungimo vietos: langų, durų pakraščiai, stogo detalės. Jas gaminančios bendrovės „3M“ atstovas Žydrūnas Miliauskas (nuotraukoje kairėje) atkreipė dėmesį į tas namo konstrukcines dalis, kur patiriami didžiausi šilumos nuostoliai. 

„Realiai didžiausias šilumos nuotėkis yra per ventiliaciją, langus ir duris. Natūraliai turi būti apšildytos ir sienos. Amerikiečiai, europiečiai, ypač skandinavai, dėl energinio efektyvumo jau kokius 10–15 metų naudoja sandarinimo juostas“, – sakė Ž. Miliauskas.

Jis teigė, jog vietose, kur plyšelis yra iki 3 milimetrų, naudojami hermetikai, o kur jis – didesnis, pasitelkiamos būtent sandarinimo juostos. 

„Juostos paskirtis, – kad į vidų nepatektų drėgmė iš išorės ir kad būtų užtikrinamas sandarumas. Jei A klasės name per angokraščius švilpia vėjas, nei rekuperacija, nei kitos jame sudėtos medžiagos nebetenka prasmės“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo teigimu, iš esmės A energinės klasės namą reikia uždaryti taip, kad neliktų nė mažiausio plyšelio. Būtent todėl prieš skiriant būstui A klasę atliekamas sandarumo testas. Vidaus patalpoje padidinamas slėgis ir tikrinama, ar greitai jis keičiasi. Jei taip – namas nėra pakankamai sandarus.

Investicijos į sandarumą turėtų atsipirkti per pirmuosius metus

„3M“ gamintojai savo juostoms suteikia net 50-ies metų garantiją, kad jos neatsiklijuos, nesuirs, nebus paveiktos aplinkos. 

„Jei žvelgtume į skandinavų patirtį, jie sandarina netgi susijungimus tarp šiltinimo medžiagų, – sakė Ž. Miliauskas. – Jų požiūriu, viską daryti reikia iki galo. Mes kažkada skaičiavome, jog maždaug 200 kvadratinių metrų ploto namui investicija į sandarinimo juostą turėtų būti apie 2000–3000 eurų.“
Pašnekovas skaičiuoja: jei 200 kvadratinių metrų namas kainuoja 200–250 tūkst. eurų, tai sandarinimas sudaro tik 1 proc. visos namo vertės.

„Tai yra tikrai nedaug, palyginus su jausmu, kai gulėdamas lovoje pro lango angokraštį jauti vėją. Ši investicija, manau, atsipirktų jau per pirmuosius metus“, – sakė pašnekovas.

Kita vertus, jis pripažino, jog gerą 20-metį dirbantiems statybininkams šiandien sudėtinga išaiškinti, kodėl verta investuoti į sandarinimo juostas ir kodėl šiandien turime rūpintis ne tik lango angokraščių, tačiau ir įvairių jungiamų siūlių sandarumu.
„Jei apie šias juostas aiškini statybininkui, jų požiūris toks: turiu biudžetą, kurį suderinau, ir kuo pigiau padarysiu, tuo pačiam daugiau liks. Kai paaiškini pačiam užsakovui, pademonstruoji, jie labai greitai supranta, kam to reikia“, – sakė Ž. Miliauskas.

Juostas naudoja ir stambūs verslo centrų fasadų gamintojai

Vis tik „3M“ produkciją naudoja ir itin stambūs fasadų konstrukcijų gamintojai, pavyzdžiui, „KG Constructions“ bei „Staticus“. Šioms bendrovėms dažniausiai pavedama statyti stambius verslo centrus užsienyje. Tik kur konstrukcijose naudojamos sandarinimo juostos? 

„Jie gamina savotišką „sumuštinį“. Klijuoja šiltinimo sluoksnį, aliuminio kompozito sluoksnį, garo izoliaciją. Visa tai uždengia tuo, ką visi mes matome – ta fasado plokšte. Garo plėvelė iš išorės nepraleidžia drėgmės, tačiau iš vidaus praleidžia. Todėl per visą plokštės perimetrą ji turi būti apklijuota sandarinimo juosta, nes jei į tokį „sumuštinį“ patektų drėgmės, pasekmės gali būti labai liūdnos. Jei šiltinimo medžiagos patalpintos tarp dviejų aliuminio plokščių, jos gali pradėti pūstis ir sugadinti fasadą“, – perspėjo Ž. Miliauskas.

Savo ruožtu pašnekovas taip pat apgailestavo dėl atidėto reikalavimo statyti A klasės būstus ir biurų pastatus: Skandinavijos šalyse niekas jau seniai nebesvarsto, ar tai „apsimoka“. Tai tiesiog privaloma. 

„Jei nori turėti A energinės klasės namą, jame rekuperacija yra būtinybė. Žinoma, ji gali būti reguliuojama – pavyzdžiui: eini į dušą, nustatai, kad „trauktų“ daugiau, kad nesusidarytų drėgmė. Ypač dažna senos statybos pastatų situacija – pelėsis. Jis atsiranda, nes drėgmė tokiuose butuose yra didesnė nei 80 procentų. Iš kur ta drėgmė? Ji ateina iš lauko, ne lauke sninga, lyja – dažni namai nėra sandarūs“, – pasakojo Ž. Miliauskas.

Jei sename name keisdami langus, jų angokraščius kruopščiai apklijuosite sandarinimo juostomis, problema gali išlikti. Sandarumas turi būti derinamas su efektyviu vėdinimu, geriausia – rekuperatoriumi (galima, žinoma, ir plačiai atverti namų langus, tačiau tuomet prarasite šilumą). 

Rinkdamiesi langus, patikrinkite vieną svarbų rodmenį ir langų rėmo storį

Vokiečių langų gamintojo produkcija „Zyle Fenster“ prekiaujančios kompanijos atstovybės Lietuvoje direktorius Mindaugas Ledauskas (nuotraukoje kairėje), paklaustas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis langus energiškai efektyviam namui, kalbėjo, jog svarbiausia – langų šiluminė varža.

„Dar svarbu, kuriuos – medinius ar plastikinius – langus rinksitės. Plastikiniams langams kamerų skaičius jau nėra toks aktualus, lyginant su bendru lango U koeficientu (šilumos energijos perdavimo koeficientas, matuojamas W/m²k). Tuo metu ieškant medinių langų, reikėtų rinktis turinčius storesnius rėmus“, – kalbėjo M. Ledauskas.

Jis patarė rinktis langus, kurių rėmo storis viršija 80 mm, o geriausia – 92–95 mm storio.

Antras svarbus veiksnys – stiklo paketai. Šiandien jau atsižvelgiama, į kurią pusę šis langas „žiūrės“. Statant langus pietinėje pusėje, M. Ledauskas pataria rinktis tamsintus stiklo paketus, o šiaurinėje pusėje – kuo skaidresnius.

Dar viena problema: kartais siekdami labai padidinti stiklo paketų šiluminę varžą, užsakovai užsako pernelyg tamsius stiklus.

Dėl stiklų skaičiaus – šiandien 3 lango stiklai jau yra standartas.Dėl medžiagos pasirinkimo pašnekovas teigia, jog ir plastikiniai, ir mediniai langai turi savų pliusų bei minusų. Medinius langus, jei jie niekuo nepadengti iš išorės, po dešimtmečio metų gali tekti šen bei ten padažyti.

Tuo metu plastikiniai langai plečiasi ir traukiasi nuo temperatūros kaitos, tad jų „judėjimas“ yra didesnis nei medžio langų.
„Tai labai pastebima lauko duryse, todėl kai kurie gamintojai plastiko durų nerekomenduoja dėti kaip lauko durų. Tuo metu medis – stabilesnė konstrukcija, tačiau plastikiniai gaminiai – pigesni“, – apžvelgė M. Ledauskas.

Be sandarinimo juostų gali pradėti irti apsauginės putos

Pašnekovas pridūrė, jog šiuo metu montuojant langus visuomet naudojamos ir sandarinimo juostos: ir renovacijoje, ir naujų namų statyboje.

„Juosta užsandarina siūlę tarp sienos ir lango rėmo – šioje siūlėje yra arba vata, arba putos, arba dvikomponentės uždaro tipo putos. Juostos naudojamos tam, kad drėgmė iš vidaus negalėtų patekti į šią sandarinimo siūlę. Jei drėgmė patenka į putas, žiemą pašalus iki – 20 °C, ji kristalizuojasi da šias putas ardyti. Ilgainiui tose vietose atsiranda tuščios ertmės, per kurias, žinoma, eina šaltis“, – sako M. Ledauskas.

Gamintojo „3M“ juostas jis pagyrė dėl unikalios savybės: net ir pradurtos varžtu, jos užsitraukia aplink varžtą ir nepraleidžia nei drėgmės, nei šalčio. 

„Juostos tinkamos Lietuvos klimatui, nes visi prašo dirbti rudenį, kai darbai šaltėja, o su juostomis galima dirbti iki –10 °C šalčio. Žinoma, mes rekomenduojame dirbti, kol temperatūra nenukrenta žemiau 0°“, – sakė M. Ledauskas.

Jei jau nusprendėte statyti A klasės būstą, langų montavimą „Zyle Fenster“ direktorius rekomenduoja patikėti įmonėms, o ne pavieniams darbininkams. 

„Iš įmonės vėliau gali pareikalauti garantijos už atliktus darbus, kad ir už kelių metų, kad sutvarkytų, pažiūrėtų, kas ne taip. Meistras kainuoja pigiau, tačiau net jei už pusmečio paaiškės, kad kas nors ne taip – meistro neprisikviesi. Įmonės vis tik turi kažkokią atsakomybę prieš klientą“, – sakė M. Ledauskas.

  Reklama