Įmonių grupę, kurioje dirba per 250 specialistų, sudaro bendrovės „Sweco Lietuva“, „Sweco hidroprojektas“ ir „Energetikos linijos“.

Teoriškai vadovu gali tapti bet kas – bet tik pagal pareigas

Artūras Abromavičius savo darbinėje veikloje buvo labai nuoseklus: įgijęs inžinieriaus hidrogeologo specialybę, visą savo darbinę veiklą jis susiejo su inžinerija. Verslo pradžia buvo ekologinis centras „Alternatyva“. 1993 m. buvo įkurta bendra Lietuvos, Danijos, Suomijos ir Švedijos įmonė „Baltijos konsultacinė grupė“. A. Abromavičiaus, kaip vadovo, komanda augo – pradėjęs nuo vadovavimo šešiems žmonės, vėliau vadovavo 12 žmonių grupei, iš kurių trys iki šiol darbuojasi kartu, tai Aidas Vaišnoras, Aplinkos padalinio vadovas, Jūratė Makauskienė, kuri dabar yra personalo vadovė, ir Vitolis Devoinis, daug metų vadovavęs Vandentvarkos padaliniui. Per 20 metų A. Abromavičiaus vadovaujama komanda išaugo iki 250 darbuotojų.

24-erių metų vadovo patirtį įgijęs A. Abromavičius sako neturintis vieno guru, vieno vadovavimo modelio. „Pasaulyje žinomi žmonės yra puikūs vadovai, investuotojai, bet tai yra jų istorija, – sako A. Abromavičius. – Galima pasiimti vieną jų veiklos, gyvenimo fragmentą. Bet ir šie žmonės turi savo silpnybių. Darau tai, ką pats suvokiu, remiuosi savo patirtimi, skaitau, domiuosi, kas vyksta pasaulyje, skaitau sėkmių ir nesėkmių istorijas.“

2002-2004 m. A. Abromavičius studijavo verslo administravimą Baltic Management Institute (BMI), kurios mokymo programos (EMBA) partneriais yra Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Belgijos ir Lietuvos (VDU) universitetai bei verslo mokyklos. Baigus mokslus taip pat buvo gautas Vytauto Didžiojo universiteto verslo administravimo magistro diplomas. Tai buvo intensyvus pusantrų metų laikotarpis – darbo ir mokslų, kai kas antrą savaitę nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vyko mokymai, teko išlaikyti 23 egzaminus raštu anglų kalba, o jo diplominis darbas buvo pripažintas geriausiu kurse.

Studijuojant strateginį valdymą, A. Abromavičiui teko perskaityti ne vieną šimtą šiai temai skirtų mokslinių straipsnių, daug akademinės literatūros. Mokslai buvo didelis iššūkis. Tačiau vien mokslo būti vadovu neužtenka. Kaip negalima vienareikšmiškai atsakyti ir į amžiną klausimą – vadovu reikia gimti ar galima juo ir tapti?

„Teoriškai vadovu gali tapti bet kas – pagal pareigas. Bet ar tai bus geras, sėkmingas vadovas, čia jau prasideda kitas „laukas“, kur vienareikšmiško atsakymo nebūtų“, – sako pašnekovas.

Vadovas turi aiškiai komunikuoti, ko tikisi ir siekia

Kalbėdamas apie tai, kas jam yra geras vadovas, A. Abromavičius sako, kad pirmiausia reikalingos tam tikros savybės.
Viena iš jų, kurios laikosi ir pats A. Abromavičius, – gebėti matyti visumą – mišką pro medžius ir nuolat dėlioti galimą ateities scenarijų. Vadovui reikia ir sveiko nerimo: jeigu dabar yra labai gerai, klausimas, ar taip pat gerai bus ir po metų, kitų.

„Galima ir reikia džiaugtis akimirka, bet negalima savęs užliūliuoti, kitaip staigmenos tikrai užgrius netikėtai, – dalijasi A. Abromavičius. – Kitas man svarbus dalykas – nuoširdus dėmesys žmonėms – kiekvienam atskirai ir kaip vienai komandai, visada žinančiai kryptį ir tikslą. Vadovas, kaip geras tėvas, kišenėje turi turėti ir morką, ir savotišką bizūnėlį, kuriais geba teisingai pasinaudoti konkrečiose situacijose. Bendravimas neturi būti paremtas turimais antpečiais, jie ir taip yra žinomi.“

Tačiau pašnekovas sako sunkiai ištveriantis su akiplėšomis, vengia su jais bendrauti. Kodėl reikia gaišti laiką su nemaloniu asmeniu, jeigu aplink yra daug gerų žmonių?

Vadovas turi aiškiai komunikuoti, ko tikisi, siekia. A. Abromavičius taip ir elgiasi. Jis aiškiai įvardino savo komandai, kad nemėgsta nekultūringo, lipančio per galvą žmogaus, yra atvirai pasakęs, kad su tokiais žmonėmis nepakeliui. Paprastai tokie žmonės palieka kompaniją, nes tiesiog nepritampa prie kolektyvo. Jo žodžiais, darbuotojai neturi spėlioti, ką mano ir ko reikalauja vadovas – apie tai reikia tiesiai pasakyti. Tačiau kitas klausimas, ar žmogus tai išgirdo.

„Manau, kad pas mus nėra tokių žmonių, kurie ignoruoja bendražmogiškas, pamatines vertybes, dėl kurių nesusitarus neverta statyti namo, – sako A. Abromavičius. – Man bendražmogiškos vertybės yra numeris vienas. Jeigu nesutarsime dėl pamatų, jeigu yra kreivų plytų, kokį namą bestatysi, jis vis tiek išklibės, nes pamatas nelaiko.“

Jeigu sau pamelavai, save ir apgavai

Atsakingumas, žingeidumas, pasišventimas darbui – tokios yra kompanijos, kuriai vadovauja A. Abromavičius, vertybės.

„Žingeidumas inžineriniame versle labai svarbus, kad netaptume inžinieriais amatininkais, kurių inžineriniai sprendimai jau yra pasenę ir niekam neįdomūs. Negalime sau leisti „prabangos“ atsilikti, kitaip – iškrisi iš verslo, nes ateis kiti ir pasiūlys šiuolaikiškas idėjas, – sako A. Abromavičius. – Nėra atsakomybės – nėra pasitikėjimo. Kas su tokiais norės bendradarbiauti? Pasišventimas turi gilesnę prasmę.“

Kompanija yra VGTU karjeros dienų generalinė rėmėja ir dalyvė. Šio renginio metu A. Abromavičius yra klausęs studentų, ar jie yra tikri, kad įstojo į tą universitetą, tikrai pasirinko tą specialybę, kuri tikrai „veža“. „Jeigu sau pamelavai, save ir apgavai, – sako jis. – Taip ir prasideda sėkmė arba nesėkmė. Jeigu pasirinktas kelias tavęs „neveža“, plauki pasroviui, lankai paskaitas, gauni diplomą, ateini į įmonę, o netrukus paaiškėja, kad žmogus yra nieko vertas. Galima suvaidinti, bet ilgai nepavaidinsi, daugelis dalykų, netgi smulkmenos parodo, kad žmogui tas darbas neįdomus. Pasišventimas darbui prasideda pakankamai anksti.“

Jeigu suvoki, kad ir 20, ir 30 metų norėsi dirbti tą patį darbą, tai yra tavo vieta. Žinoma, būna ir išimčių.

Kai galima tartis ir siūlyti mažiausią kainą

Gydytojai, teisininkai ir finansininkai visuomenėje vertinami, nes tai susiję su žmogaus egzistencijos pamatiniais dalykais – noriu būt sveikas, nesėdėti kalėjime ir gyventi turėdamas pakankamai išteklių oriam gyvenimui. Ir kai atsiranda iššūkių, susijusių su šiomis sritimis, dažniausiai dėl kainos labai nesiderama. Deja, inžinerija nepatenka į šį ratą, o yra atsidūrusi mažiausios kainos karalystėje.

„Ne vienam esu sakęs, tai, ką matome aplinkui žmogaus sukurtą, pirmiausia buvo sukurta inžinierių ir architektų galvose, realizuota skaitmeninėse laikmenose ir tik tuomet yra materializuota. Prieš 100 metų padarytuose brėžiniuose dažnai gali pamatyti tik inžinieriaus pavardę ir parašą. Nes inžinierius buvo figūra, vertinama ir gerbiama, o dabar ši profesija, deja, yra nepagrįstai nuvertinta. Kai kam atrodo, kad inžinieriai tik kažkokius popierius tvarko, – sako A. Abromavičius.

Pats geriausias inžinieriaus argumentas yra projektas, tad kalbant reikia užantyje jų ir turėti. Tačiau Lietuva yra pilna argumentų, gerų projektų, bet inžinieriaus profesija nėra ta, kurios siektų, dėl kurios varžytųsi, kurią norint studijuoti, reikėtų įveikti didelius konkursus.

„Matyt, reikia nueiti dar ilgą kelią, kad tas statusas sugrįžtų“, – sako A. Abromavičius.

Profesijos prestižas yra susijęs ir su žmonėmis, kurie dirba konkrečioje srityje. Inžinieriams reikia ne tik kurti puikius projektus, kurie savaime reklamuoja inžinerinę profesiją, bet ir plačiau, ir įdomiai prisistatyti visuomenei – kalbėti apie tai, kas yra inžinerija, kas yra projektavimas, kaip inžinieriai, projektuotojai dalyvauja gyvenimo ir tvarios visuomenės kūrime. Priešingu atveju, inžinieriai rizikuoja, kad juos prisimins tik tuomet, jeigu griuvus kokiam pastatui bus pranešta, kad dėl griūties kalti tie, kurie suprojektavo.

A. Abromavičiaus vardas ir pavardė jau yra žinomi kaip žmogaus, kurio nuomonė yra vertinama. Pats pašnekovas nevengia dalyvauti šviečiamojoje veikloje, tačiau prioritetu išlieka būti geru „Sweco“ laivo kapitonu.

„Kiekvienas turi pirmiausia daryti savo konkretų darbą, t. y., kompanija, projektai, kuriuos reikia daryti kuo geriau, – sako A. Abromavičius. – Dirbdamas vadinamojo laivo kapitonu negali pamiršti, iš ko duoną valgai, nes galiausiai esi atsakingas už savo 250 darbuotojų, atsakingas prieš akcininkus Švedijoje [Sweco yra švediško kapitalo įmonė, aut. past.].“

Valstybė praranda inžinerinę kompetenciją

Artūras Abromavičius yra inžinierius ir jam neramu dėl šios profesijos ateities. Mažiausia kaina veda prie to, kad valstybė praranda inžinerinę kompetenciją. „Dabar esame pusnuogiai, o kai visiškai nusirengsime, būsime tarnais tiems, kurie ateis iš šalies, kurių rinkos situacija ir rinkos dalyvių santykiai yra sveiki, tada jie darys darbus, o mes jiems talkinsime, – sako jis. – O man norisi, kad Lietuvoje mūsų inžinieriai būtų flagmanai, o mums dirbtų užsieniečiai inžinieriai.“

Visa „Sweco Lietuva“ grupė dirba labai plačiai, nėra kitos tokios įmonės, kuri vienu metu gali dirbti pramonės, infrastruktūros, energetikos vandentvarkos ir aplinkos valdymo srityse. Tolygaus sau pagal daugiadiscipliniškumą konkurento kompanija neturi – konkuruoja su atskiromis kompanijomis atskiruose segmentuose. Užsakovui tai yra tarsi vieno langelio paslauga. Jeigu palyginti su visa Sweco grupe – „Sweco Lietuva“ yra mikro atspindys kompanijos, turinčios 9 tūkst. darbuotojų.

„Svarbu, kad tuose segmentuose, kuriuose darbuojamės, neprarastume pulso, bent vienu žingsniu būtume priekyje, nujaustume, kas gali nutikti ir tam pasirengtume“, – sako A. Abromavičius. Kaune dirbančios „Sweco“ kompanijos susidūrė su darbuotojų trūkumu – Vilniuje yra paprasčiau. Vadovo užduotis – išsilaikyti tuose segmentuose, kur kompanija dirba iki šiol, nes tose srityse mato ateitį.

Pjauna žolę ir tuo džiaugiasi

Artūro Abromavičiaus darbo stalas padalintas į tris sąlygines dalis – kompiuterio erdvė, pagrindinė zona ir – šūsnis įvairios paskirties informacijos. Trūksta drausmės – pripažįsta vadovas, nes kai kuri medžiaga guli ant stalo ir pusmetį. Kai pagrindinėje zonoje pritrūksta vietos, atsiranda būtinybė padaryti tvarką – tuomet stalas pralaisvėja.

„Mano darbo stalas nėra pavyzdys“, – sako A. Abromavičius.

Kasdienis darbas sugula į skaitmeninius kalendorius, planus. A. Abromavičiaus darbo diena yra ilga, jis yra iš tų vadovų, kurie dirba po 10 ar 12 valandų. Kai kas sako, kad geras vadovas dirba po pusę dienos, o kitą pusę dienos svajoja apie ateitį, – apie save pašnekovas taip dar negali pasakyti.

Savaitgalio darbui A. Abromavičius neskiria. Namo darbo taip pat nesineša. Nes atėjus pirmadieniui atrodys, kad savaitgalio nė nebuvo, savaitė bus per ilga – tai gresia išsekimu.

Nuo pavasario iki pat lapkričio A. Abromavičius savaitgalius dažnai praleidžia kaime – tikrame, sename, kur vištos laksto. „Man patinka pjauti žolę, tuomet sprendžiu labai konkrečius praktiškus uždavinius – kad pjovimo linija būtų tvarkinga, kaip racionaliau nupjauti žolę, susitvarkyti, – sako jis. – Man patinka ir konkretūs praktiški darbai. Formuojasi paprastos formos, kurios leidžia pailsinti galvą.“

Žemės jausmas intelektualų inžinierių pakrauna naujai savaitei. Pašnekovas yra miesto vaikas, kilęs iš Klaipėdos. Kaimas ir konkretūs darbai jame ilgai nedomino, padėdavo uošvei, kiek reikėdavo sodo sklype, bet stengdavosi visa užbaigti kuo greičiau. Tačiau prieš 10 metų šeima pasistatė namuką ir žemė prisijaukino nuo jūros atėjusį vyriškį.

„Ir man tai patinka“, – sako A. Abromavičius.

Prie knygų stumtelėjo žmona

Žemė nėra vienintelė jo atgaiva. Jis su didžiausiu malonumu kedena savo šuns kailį, kartu su žmona mėgaujasi gerais angliškais detektyvais, periodiškai skaito saviugdos literatūrą.

Artūro Abromavičiaus žmona yra bibliotekininkė. „Žmona nemažai prisidėjo prie mano augimo visom prasmėm, nes kai atvažiavau iš Klaipėdos, kaip suvokiau po kurio laiko, turėjau pakankamai supaprastintą požiūrį į gyvenimą, – sako pašnekovas. – Būdama vilnietė, ji pradėjo parūpinti įvairios literatūros, pradėjau daugiau skaityti. Iš pradžių traukė ne tiek knygos, kiek būsima žmona, bet savęs nereikėjo prievartauti – nejučia knygos įtraukė.“

Jis su pagarba ir dėkingumu kalba apie žmoną ir pripažįsta jos indėlį, supažindinant su literatūra, kurios gal ir nebūtų skaitęs, žengiant asmeninio tobulėjimo keliu.

Dukra šiuo metu augina du vaikučius, – kaip sako A. Abromavičius, augina anūkus jam. Dukra yra vienintelis poros vaikas. Ji nepasirinko nei tėčio, nei mamos profesijos – yra baigusi kultūros istoriją ir antropologiją. Dukros vyras yra dailininkas, estas.

Fotogalerijoje – pašnekovo nuotraukos.