2017 liepos 21 d. penktadienis, 3:32
Reklama  |  El. paštas  |  facebook  google plus  twitter  linkendin

Jonas Varkalys: „Dirbk, kiek gali. Ko negali, nedaryk ir negraužk savęs“ Fotogalerija

2017-04-29 08:25,      Papildyta nuotraukomis 2017-05-02 00:00
Atsakomybių, įsipareigojimų galima imti tik tiek, kiek paneši. Jonas Varkalys, buvęs ilgametis bendrovės „Plungės Jonis“ generalinis direktorius, valdybos pirmininkas, dabar – LR Seimo narys, gerai žino, kas vieną dieną gali nutikti, pamynus šią tiesą. Verslą į politiką iškeitęs vyras išmoko tokių gyvenimo ir veiklos taisyklių, kurios gelbsti sudėtingose situacijose.
nuotrauka
Pernai liberalių pažiūrų verslininkas, bendrovės „Plungės Jonis“ valdybos pirmininkas ir politikas Jonas Varkalys buvo išrinktas į LR Seimą. J. Varkalio asm. archyvo nuotr.


Minimos įmonės
Plungės Jonis, UAB

Verslo pasaulis Joną Varkalį pažįsta kaip inžinierių – hidrotechniką, bendrovės „Plungės Jonis“ generalinį direktorių, vėliau – valdybos pirmininką. Pernai liberalių pažiūrų verslininkas ir rajono politikas buvo išrinktas į LR Seimą.

Į melioraciją atvedė ekskavatorius ir bendramokslis

Jonas Varkalys yra žemaitis, gimęs dabartinėje Rietavo savivaldybėje, Kyvaičių kaime. Gimęs pokariu, J. Varkalys mãno su motinos pienu perėmęs jautrumą, nerimą, kurį patyrė miško sodyboje tais sudėtingais laikais gyvenusi šeima, dėmesį žmonėms ir siekį vengti kategoriškų nuostatų bendraujant.

Gyvenimas tapo ramesnis, kai šeima persikėlė į kolūkio centrą. Pirmąjį traktorių, kuris vaikui pasirodė esąs labai įdomus, jis pamatė jau būdamas kokių šešerių metų. Smalsiomis akimis stebėdavo tepaluotus traktorininkus, kol vienas iš jų vaiką pakvietė pasivažinėti vikšriniu traktoriumi. Prisivažinėjo iki soties, bet pabodus taip ir neišdrįso pasakyti, kad gal jau gana, gal jau galėtų bėgti namo.

„Manau, kad apie melioraciją pradėjau galvoti dar vaikystėje. Buvau pradinių klasių mokinukas, kai kaime pasirodė toks didelis didelis ekskavatorius, kuris palikdavo gal metro pločio vėžes. Smagumėlis būdavo bėgioti aplink, jam kasant durpes“, – pasakoja J. Varkalys, atsimindamas savo vaikiškas svajas išmokti valdyti didžiulę techniką.

Savarankiškas J. Varkalio gyvenimas prasidėjo neįprastai anksti. Baigęs pradinę mokyklą, kuri buvo matyti nuo namų, toliau mokytis turėjo išvažiuoti į Tverus, buvusius už 8 kilometrų. Teko apsigyventi internate. Tveruose baigęs aštuonmetę mokyklą, vidurinę lankė jau Rietave – vėl gyveno internate.

„Rietave baigiau vidurinę mokyklą ir išvažiavau studijuoti. Kaip išėjau iš namų, būdamas 11 metų, taip iki šiol ir keliauju“, – pasakoja Jonas Varkalys.

Namuose leisdavo tik vasaras: padėdavo kaimo žmonėms nudirbti ūkio darbus, pjaudavo šieną, tokiu būdu užsidirbdavo kelis rublius. O renkantis būsimą profesiją, vis iš galvos nedingo tas didelis ekskavatorius, nors šmėkščiojo svajonės ir apie garvežio mašinisto, ir apie lakūno profesiją. Bet tai buvo tik neaiškios svajonės... Kaip sako pats Jonas Varkalys, jis vis lūkuriavo, delsė spręsti, kol sutiktas bendramokslis paprotino, kad nebėra laiko laukti. Kadangi jis rengėsi studijuoti melioraciją, Jonas nutarė pasielgti taip pat.

„Tuo metu kaip tik Plungės melioracijos valdyba davė siuntimus stoti studijuoti melioraciją. Nutaręs, kad man tai tinka, nuėjau pas įmonės viršininką, – pasakoja J. Varkalys. – Žiūriu, sėdi toks mažas žmogiukas už stalo su dviem vadinamosiomis „tumbačkėmis“: stalas – sulig viršininko galva, o iš po stalo kyšo kerziniai batai. Negi, manau, ir man teks tokiu tapti? Bet kelio atgal nėra – pasiėmiau siuntimą ir išvykau mokytis į Žemės ūkio akademiją.“

Jonas Varkalys pasirinko inžinieriaus – hidrotechniko specialybę. Akademijoje jis atrado ir kitą savo pašaukimą – visuomeninę veiklą, kuri po daugelio metų jį atvedė į politiką ir Seimą.

Studijuodamas antrame kurse, Jonas Varkalys tapo grupės profsąjungos pirmininku. Paskatintas dekano, jis netrukus suorganizavo ir muzikinį ansamblį. Subtiliu humoro jausmu apdovanotas Varkalys linksmai pasakoja, kaip buvo pasiųstas į Vilnių, į Kultūros ministeriją, parvežti pinigų muzikos aparatūrai įsigyti. Nors nežinojo, „kur tas Vilnius, kur ta ministerija“, dekano užduotį įvykdė. Negana to, tapo ir estradinio ansamblio vadovu ir, šiuolaikiniais terminais kalbant, vadybininku.

UAB „Plungės Jonis" transportas auto-moto sporto komplekse „Žematija"

Rusijoje buvo pastatytas prie sienos: „per maža tave nušauti“

1973 m. baigęs Žemės ūkio akademiją ir įgijęs inžinieriaus – hidrotechniko specialybę, Jonas Varkalys atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Grįžęs sukūrė šeimą ir pradėjo dirbti Plungės melioracijos statybos valdyboje darbininku, vėliau, techniku, meistru.

„Rankos buvo keturkampės, visi pirštai nuo velėnų nudraskyti, kruvini“, – prisimena pirmuosius darbo metus J. Varkalys. Tačiau netrukus jis tapo darbų vykdytoju, viršininko pavaduotoju gamybai, pagaliau – vyriausiuoju inžinieriumi. Nors pirma akistata su viršininku kerziniais batais paliko nekokį įspūdį, pačiam J. Varkaliui irgi teko avėti ilgaaulius, tiesa, guminius. Iki šiol jis žalią lietpaltį, šalmą bei antkelius atmena ir guminius ilgaaulius, kurie buvo neatskiriami važinėjant po objektus motociklu. Iš guminių batų jis išlipo tik apie 1980 m., kai buvo paskirtas viršininko pavaduotoju gamybai, o motociklą pakeitė „Moskvič“ automobilis pikapas.

1989-1990 m. buvo revoliucijos Lietuvoje laikmetis. Kai įmonėje susikūrė stebėtojų taryba, kuri J. Varkalį perrinko vyriausiuoju inžinieriumi. Pasitikėjimą reikėjo pateisinti, tad trūks plyš turėjo rasti būdą, kaip padėti įmonei, atsidūrusiai sudėtingoje situacijoje. 1990 m. ekonominė blokada tapo iššūkiu ir Plungės melioracijos statybos valdybai. „Degalų nėra, tepalų nėra. Suorganizavome 30-40 žmonių brigadą ir išvažiavome dirbti į Rusiją, į Smolensko sritį“, – pasakoja Jonas Varkalys.

Lietuviai Rusijoje dirbo už kurą, medieną, kurie buvo gabenami į Lietuvą. Tokiu būdu įmonės veikla Lietuvoje nesustojo, darbininkai turėjo ką įpilti į traktorius, kad būtų galima dirbti ir uždirbti atlyginimus šeimoms išlaikyti.

Tačiau melioratoriams dar vieną smūgį Lietuvoje sudavė žalieji. Viešojoje erdvėje buvo formuojama nuomonė, kad melioracija yra ne tik nereikalinga, bet ir žalinga. Melioratoriai buvo kaltinami už sodybų griovimus, už žemių nusausinimus, durpynus. „Aišku, buvo pridaryta klaidų, nereikėjo lįsti į šaltiniuotas vietas, nereikėjo lįsti į durpynus, nereikėjo sodybų nukeldinėti ir griauti, – sako Jonas Varkalys. – Bet patys žmonės, ypač sodybose gyvenusių vyresnio amžiaus žmonių vaikai, eidavo virtinėm su prašymais įkainoti sodybas, nukelti. Jie neslėpė norintys buto mieste, nebenorintys to purvo daugiau bristi. Iš tiesų melioratoriai, nors ir kaltinti sodybų griovimu, buvo jau tik tų sodybų pamatų šalintojai.“

Žmonių noras keltis į miestus sutapo su bendrąja Lietuvos politika, kad laukai turi būti dideli ir juos reikia plėsti.

Smolenske melioratoriai iš Lietuvos darbavosi dvejus metus. Tačiau paskutinė komandiruotė buvo nesėkminga. Darbas atliktas, dėl atlygio kuru sutarta, iš Lietuvos atvažiavo benzovežiai. Tačiau pasirodė, kad kuro nebėra iš ko paimti. Rusija pradėjo spaudimą – visų naftos bazių viršininkai buvo įspėti lietuviams neduoti kuro. Vyrai už savus pinigus pirko degalus, kad turėtų kaip bent į Lietuvą sugrįžti, nors ir tuščiomis.

„Parsivežėme visą techniką, visi žmonės grįžo sveiki, bet nuostolių patyrėme“, – prisimena tą laikmetį J. Varkalys, kuriam po kurio laiko vis tik pavyko atgauti bent dalį Rusijoje uždirbtų pinigų. Teko palaikyti rusišką tradiciją, geriant degtinę stiklinėmis, teko atlaikyti girtų rusų pyktį dėl to, kad „Gorbačiovas tokią šalį sugriovė, ir jūs, pribaltai (Baltijos šalių gyventojai) sugriovėt“. Ima įsisiautėję šautuvą, veda J. Varkalį laukan, stato prie sienos ir vieni kitus ragina, kad reikia jį nušauti. Tada baigėsi laimingai, atsirado, kurie nuramino girtus ir piktus rusus.

„Nereikėjo man nė pokario laikų“, – sako p. Varkalys, prisimindamas grasinimus, kad „per maža tave nušauti“, išgyvenimus, patirtus Rusijoje.

Kelių tiesimo darbai. Jonas Varkalys susitikime su darbuotojais

Įmonės gimimas: su ketvirtadaliu valstybinės įmonės išėjo į plyną lauką. 

Grįžus į Lietuvą, įsibėgėjo privatizavimas ir Plungės melioracijos įmonėje, kuri buvo įsikūrusi Rietave. Įmonės darbuotojai pasinaudojo tuomet galiojusia tvarka ir įsigijo įmonės akcijų. Atėjus čekių, kurie leido privatizuoti įmonę, laikui, Jonas Varkalys ėmėsi juos supirkinėti.

„Dirbau tuomet dar valstybinėje įmonėje, turėjau tikslą ją privatizuoti, tad buvau įsigijęs jos akcijų. Su bendraminčiais bandėme tai ir padaryti, bet netrukus supratome, kad visos įmonės nepajėgsime supirkti – nutarėme privatizuoti jos dalį“, – pasakoja ponas Varkalys.

Prasidėjo puolimas. Tuometiniai Plungės melioracijos įmonės vadovai iniciatorius kaltino visos Lietuvos melioracijos sistemos ir valstybės pamatų ardymu, nes buvo tokie pirmieji visoje Lietuvoje, kvietė likti vienoje surištoje „šluotoje“. Tik ta „šluota“ kitaip nutarusiems dirbti žmonėms atrodė apšiurusi, aplaužyta ir padrika. Nepritarė tam ir kitų rajonų melioracijos įmonių vadovai. Iš Melioracijos ministerijos (agropramoninio susivienijimo) vadovybės ne kartą teko klausytis užgaulių priekaištų, kad kažkokie „joniai“ griauna melioracijos sistemą. Daugelis tada – 1991–1993 m. – galvojo, kad pašurmuliuos Sąjūdis, pašurmuliuos nepriklausomos Lietuvos nauja valdžia, pašurmuliuos kažkokie „joniai“, ir viskas grįš į senas vėžes, į sovietinę stagnaciją.

Bet bendraminčiams pavyko: įmonė buvo suskaidyta į 5 dalis pagal paruoštą reorganizavimo projektą. Tačiau sudėtingiausia, pasirodo, buvo ne tai. Sunku, anot J. Varkalio, buvo rasti „tokių lyderių, narsuolių ir drąsuolių“, kurie patrauktų paskui save kolektyvą ir žmones, išaiškindami, kad „dabar mes pradėsime gyventi sau, mes dirbsime sau, nešvaistysime resursų, kad gyvensime geriau, o valstybinį „kolchozą“ reikia uždaryti ir patiems tapti šeimininkais, kad turime kurti naują įmonę“. J. Varkaliui pavyko įtikinti ketvirtadalį melioracijos įmonės darbuotojų ir įregistruoti įmonę „Jonis“.

Vėliau Lietuvoje prasidėjo privatizacijos procesai. Akcijas pirko visi darbuotojai, bet J. Varkalys suprato: jeigu akcijos bus labai išsklaidytos, nebus koncentruoto valdymo, bus tas pats „kolchozas“. Ilgainiui jis supirko akcijų paketą, leidžiantį efektyviai vadovauti įmonei, „Jonio“ vardu pavadinta įmonė tapo uždarąja akcine bendrove. Tačiau pavadinimą Patentų biuras privertė pakeisti dėl analogiškų pavadinimų gausos. Darbuotojų susirinkimo metu iš 12 pavadinimų buvo išrinktas vienas – „Plungės Jonis“.

Buvusios valstybinės įmonės skaidymas buvo skausmingas. „Jonis“ įsikūrė senojoje kontoroje Rietave, trijuose kabinetuose tilpo visa įmonės administracija. Gamybinė bazė buvo Plungėje, gavo 0,8 ha sklypą su 4 cisternomis kurui ir vagonu-nameliu ant ratų – taip vadinama kontora.

„Pirmus metus neturėjome net pastogės dirbtuvėms, todėl kęsdami lietų, vėją, šlapdribas mechanizatoriai ir vairuotojai po atviru dangumi remontavo techniką: gautus „stalinecus“, ratinius traktorius, vikšrinius vienkaušius ekskavatorius, kitos technikos dalį. Vadovai važinėjo dviem UAZ ir aštuoniais motociklais“, – prisimena Jonas Varkalys.

Įmonė darė tai, ką geriausiai mokėjo – melioracijos darbus. Bet statė ir mėšlides, ir tiltus, darbavosi tiesiant ir remontuojant kelius, ėmėsi kanalizacijos ir vandentiekio tiesimo darbų. Svarbiausiais naujos įmonės užsakovais buvo Plungės rajono savivaldybė, bet ėmė daugėti ir privačių užsakymų. Įmonė pamažu kopė aukštyn. Tačiau darėsi vis aiškiau, kad melioracija niekam nebereikalinga, finansavimas vis traukėsi.

„Supratau, kad mes niekaip neišgyvensime, ir pradėjau ieškoti naujų nišų. Pirma, ką padarėme, – pradėjome bendradarbiauti su valstybinėmis kelių įmonėmis. Telšių regiono kelių įmonė davė mums pakelėse pakeisti krūmus, davė žvyro truputį papilstyti, atlikti darbus, kurie jiems patiems nebuvo naudingi“, – pasakoja J. Varkalys, prisimindamas, kad teko imtis net pačių menkiausių darbų. Kai pavyko tapti subrangovais darbuojantis prie kelių ir vykdant valstybinį užsakymą, prasidėjo atestacijos. Arba atestuojiesi, arba negali dirbti prie regioninių kelių. Tai buvo nauja pradžia – įmonė įgijo bendrųjų statybos darbų, melioracijos darbų, kelių statybos, tiltų statybos ir rekonstrukcijos atestatus. J. Varkalio vadovaujama įmonė pradėjo dalyvauti konkursuose.

„Mes ėmėmės visko, iš ko buvo galima uždirbti. Tačiau galvojome apie kelius: ir keliai visada bus, ir kelių verslas, nes kelius reikia ne tik tiesti, bet ir nuolat remontuoti. Todėl aš nusprendžiau orientuotis į kelių statybą kaip į perspektyvų dalyką, domėjausi ir geležinkeliais“, – dalijasi tuometiniais verslo planais Jonas Varkalys.

UAB „Plungės Jonis" Joninių šventės akimirka M. Oginskio dvare

Tiltą rinkosi kaip greitkelį į nebūtį

Tačiau vienais metais įmonę ištiko rimta krizė: jie pralaimėjo kelis rangos konkursus, liko be darbo. Kad sumokėtų darbuotojams atlyginimą, p. Varkalys iš namų išnešė visus pinigus, o ko trūko, pasiskolino.

Tuomet jis pamatė ir kitą politikos veidą. Plungės rajono savivaldybės užsakymu įmonė buvo atlikusi darbų už didelę sumą, tačiau, pasikeitus valdžiai, naujasis meras jam pasakė: „Su kuo dirbai, to ir prašyk, kad apmokėtų. Aš rūpinuosi savo žmonėmis (suprask, biudžetininkais), tu rūpinkis savais“. Pasidarė aišku, kad savame rajone jie tapo svetimi.

„Su niekuo nesišnekėjau, niekam neprasitariau. Su niekuo sunkumais nesidalinau. Jaučiau milžinišką atsakomybę už žmones, – prisimena savo sprendimo motyvus Jonas Varkalys. – Juk kai vyko privatizavimas, ėjau į tribūną ir sakiau, kad bus gerai, kad gyvensim gerai, patys užsidirbsim pinigų. Ir kaip galėčiau, suviliojęs žmones pažadais, sakyti: „Algų nebus, eikit velniop ir darykite, ką norite“? Gal ne taip grubiai, bet panašiai. Tai mano atsakomybė, labai didelė atsakomybė. Aš juos kviečiau dirbti. Koks kieno reikalas, kad nėra darbo ar pinigų, koks paprasto darbininko reikalas? Jis turi uždirbti savo vaikams duoną. Vadovas esu aš, o už mano nugaros stovi žmonės.“

Jonas Varkalys visą atsakomybę prisiėmė vienas – tyliai, skolindamasis ir nešdamas iš namų šeimos pinigus. Vienas ieškojo išeičių. Ir vos nepalūžo po paties vieno prisiimta atsakomybės už savo žmones našta.

Gelbėdamas įmonę, Jonas Varkalys ieškojo partnerių, kurie sutiktų investuoti į įmonę, tačiau nepavyko. Grįždamas iš vieno tokio nesėkmingo susitikimo, jis suvokė galvojantis užbaigti gyvenimą: ketino nušoki nuo tilto – tada nieką nebereikės galvoti. Sustabdė tikėjimas.

„Aš žinojau, kad savižudybė yra blogas dalykas. Važiavau ir galvojau, kad gal Dievas parodys išeitį“, – vieną iš sunkiausių verslo akimirkų prisimena J. Varkalys.

Ir išeitis atsirado. J. Varkalys sutiko pažįstamą žmogų iš Klaipėdos. Vyrai įsikalbėjo, J. Varkalys prasitarė, kad įmonė išgyvena sunkų laiką. Sutiktas pažįstamas patarė važiuoti į Klaipėdą – geležinkeliuose darbų esą.

„Tada likimas mums pasiuntė bendrovės „Klaipėdos kranai“ smetoninį geležinkelininką Joną Želvį bei Klaipėdos ryšių ir automatikos ruožo viršininką Heincą Bitiną. Jų padedami pradėjome dirbti geležinkeliuose smulkius ir mažai pelningus darbus, vėliau – stambesnius ir pelningesnius. Ir vėl, būdami diplomatiški, tikslūs, darbštūs, stropūs mokiniai, buvome pripažinti ir atestuoti geležinkelio, privažiuojamųjų kelių remonto ir tiesimo darbams“, – prisimena vieną iš lūžio taškų J. Varkalys. Ir tai buvo gelbėjimosi ratas įmonei.

„Atėjo susitaikymas, ir gyvenimas pasidarė kažkoks kitoks“

„Nuo to laiko mano gyvenime įvyko daug pokyčių. Išmokau susitaikyti: dirbk sąžiningai ir daug, stenkis, kiek galėdamas, bet jeigu jau nepavyksta, susitaikyk su tuo. Ir jeigu tada tau per sunku, pavesk viską Dievui – jis gali viską, – apie savo gyvenimo principus ir filosofiją kalba Jonas Varkalys. – Jeigu ko negaliu išspręsti pats, nueinu į bažnyčią, pasimeldžiu, paprašau, ir man Dievas padeda tai padaryti. Ir aš dabar sau sakau: nesitrankyk, nesidaužyk, tu dirbi tiek, kiek gali, o ko negali, to nedaryk ir negraužk savęs, kad vėl kažko negali padaryti. Atėjo susitaikymas, ir gyvenimas pasidarė ramesnis.“

Dabar „Plungės Jonis“ veikia susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, hidrotechninių statinių, bendrastatybinių darbų, aplinkos ir kultūros paveldo tvarkymo, aplinkosauginių bei geodezinių darbų srityse.

„Turime visus atestatus ir turime patirties, patys išsiugdėme visus darbų ir statybos vadovus. Kvalifikacijai kelti negailėjome nei laiko, nei lėšų, – pasakoja J. Varkalys, pats organizuodavęs savo žmonėms kvalifikacijos kėlimo kursus. – Visąlaik reikalavau, kad vyriausias inžinierius organizuotų žmonių atestavimą, kad visi turėtų atestatus, kad nedirbtų vadovaudamiesi nuostata „vakar taip dariau, tai šiandien vėl taip darau“. Ugdžiau inžinierius ne daryti „kaip vakar“, o daryti taip, kaip parašyta reglamentuose.“

Darbų saugos, kokybės valdymo sistemos standartai, prisimena J. Varkalys, atrodė esantys nepaprastai sudėtingi tol, kol jis pats ir darbuotojai nesuvokė, kad tai yra dalykai, kurie susiję su kasdieniais įmonės procesais, veiklomis. Tai yra taisyklės, kurių laikantis, galima dirbti kur kas sparčiau ir geriau, taigi padidinti ir pelną, nes kokybė, anot J. Varkalio, ir yra pelnas.

Su A. Stulginskio universiteto rektoriumi prof. Antanu Maziliausku

Inžinierius, kuriam labiau rūpėjo vadyba

Kai J. Varkalys buvo įmonės vadovas, „Plungės Jonis“ pripažinta socialiai atsakinga įmone Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Įmonė dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, renginiuose, susietuose su socialine atsakomybe. Išorinės būtinybės nebuvo, bet tai buvo svarbu įmonės vadovui. Nebuvo dar ir aktyvaus profsąjungų judėjimo, kai bendrovėje „Plungės Jonis“ buvo įkurta kolektyvo taryba ir pasirašyta kolektyvinė sutartis.

„Ateidavo žmonės pas mane po laidotuvių, vestuvių, ir mes suteikdavome pašalpas – vienam daugiau, kitam mažiau. Tad galiausiai užuot padėkoję, žmonės ėmė reikšti nepasitenkinimą, kodėl tas daugiau gavo, tas mažiau, – pasakoja apie sprendimo motyvus J. Varkalys. – Todėl parengėme taisykles, pasirašėme sutartį su darbuotojais.“

Kasmet įmonė organizuodavo išvažiuojamuosius, dažniausiai Druskininkų sanatorijoje „Eglė“, tarpasmeninio bendravimo kursus inžinieriams, techniniams darbuotojams, buhalteriams. Dieną darbuotojai mokydavosi, vakare ilsėdavosi, sportuodavo – ir taip savaitę. Mokėsi ir pats Jonas Varkalys: nors 1973 m. baigė Žemės ūkio akademiją ir įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę, 2001 m. baigė ir magistrantūrą. Kiek vėliau įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur vienerius metus studijavo grupinę psichodinaminę psichoterapiją.

„Būčiau mokęsis daugiau, iki magistro, bet reikėjo arba mediciną būti baigus, arba socialinius mokslus. Kadangi aš buvau inžinierius, geležinkelietis, kelininkas, hidrotechnikas, tai man užsidarė keliai. Vieną kursą baigiau, man išdavė garbingą pažymėjimą, ir grįžau darbuotis tėvynės labui, įgytas žinias dabar pritaikau dirbdamas su savimi ir su žmonėmis, kurie yra priklausomi. Toks ir buvo mano tikslas“, – šmaikštaudamas pasakoja J. Varkalys.

Verslo vadybos studijoms nebeatsirado laiko, jis dalyvavo tik trumpalaikiuose kursuose, nes tuomet buvo įsitikinęs, kad „be manęs ten niekas nesusitvarkys, aš dirbu, kaip išmanau“. Jonas Varkalys komandą formavo iš žmonių, kurie buvo dirbę verslo vadybos srityje, – jis mokėsi vadovaudamas ir klausydamas. Parlamentaras neslepia, kad labiau negu inžinerija jį traukė vadyba, kurios mokėsi skaitydamas, klausydamas ir klausdamas, dirbdamas taip, kaip suvokė pats.

Sėkmė rinkimuose pakeitė verslo planus

„Plungės Jonis“, kaip ir dauguma Lietuvos įmonių, išgyveno ir kilimų, ir nuosmukių. Tačiau po vienos iš krizių Jonas Varkalys pajuto, kad išsisėmė. Įmonė išgyveno, vėl ėmė užsidirbti pinigų, bet pelnas nebuvo toks, kokio įmonė laukė.

„Ir aš pradėjau galvoti, kad daugiau negaliu, kad tai turbūt jau yra „mano lubos“, kad man reikia pabandyti pasitraukti, o įmonei padirbėti su nauju žmogumi“, – pasakoja J. Varkalys (nuotr. kairėje).

Generaliniu direktoriumi jis dirbo daugiau kaip 15 metų, o per paskutinius 8 metus įmonei vadovauja jau trečias generalinis direktorius. Anot J. Varkalio, jeigu jis nebūtų išrinktas į Seimą, būtų dar kartą ėmęsis generalinio direktoriaus pareigų, nes pastarieji metai įmonei buvo sudėtingi. Rinkimų kampanijos metu jam buvo tyliai šnabždama, jog į Seimą einąs dėl to, kad verslo reikalai pašlijo.

J. Varkalys pripažįsta, kad verslas tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus. Tačiau ir tuomet, ir dabar jis tvirtina, kad į Seimą ėjo ne bėgdamas nuo problemų, o „siekdamas jas perkelti į Seimą“, – siekdamas Lietuvoje gerinti verslo aplinką, siekdamas palankesnių sąlygų smulkiajam verslui, tolygaus regionų vystymosi.

„Ypač žiauri konkurencija vyksta susisiekimo sistemoje – norėdamas dalyvauti konkursuose, turi numesti 30-40 proc. paskaičiuotos sąmatinės vertės. Iš to dar turi nusipirkti technikos. Ir nors pinigai jau svyruoja ant nulinės padalos, turi sumokėti mokesčius ir tik tuomet gali investuoti“, – vardija problemas Jonas Varkalys, pernai atsisakęs bendrovės „Plungės Jonis“ valdybos pirmininko pareigų, perleidęs verslą šeimos nariams.

Daugiau kaip 20 metų politiko patirtį turintis J. Varkalys iš verslo nuėjo į didžiąją politiką, nes žino, kas yra verslas, mato verslo aplinkos problemas, gerai išmano gyvenimą regionuose, nes turi didelės gyvenimo patirties, žino, ką reiškia klupti, ir žino prisikėlimo skonį.

„Manau, kad Lietuva negali būti dviejų miestų – Vilniaus ir Klaipėdos – valstybe, būtina vystyti ir regioninę politiką, t. y. kurti verslą kiekvienoje savivaldybėje, kiekvienoje seniūnijoje, kiekvienoje bendruomenėje, o tam reikia tinkamos verslui aplinkos ir sąlygų, – sako parlamentaras Jonas Varkalys. – Būtina suteikti mokestines lengvatas pradedančioms dirbti įmonėms – bent trejus metus su atitinkamais įsipareigojimais ateičiai, taikyti nulinio pelno mokesčio tarifą reinvestuojamam pelnui, mažinti pajamų apmokestinimą – kurti sistemą, kuri skatintų žmonių kūrybiškumą, iniciatyvas bei jų sėkmingą įgyvendinimą. Būtina kurti jaunimo būsto fondą, kompensuojant dalį būsto įsigijimo lėšų. Tik tuomet padidės atlyginimai, pagerės žmonių buitis bei gyvenimo kokybė ir nebereikės kurti neveiksmingų darbo grupių, komisijų ir departamentų emigracijai stabdyti ir reemigrantams priimti.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Statybunaujienos.lt
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka




Rašyti komentarą:
Vardas:

Tekstas:

Komentarai šalinami, jeigu juose naudojami necenzūriniai žodžiai, skatinamas smurtas, grasinama.


Asmenybės

nuotrauka
2017-05-12 08:00
Prieš pusmetį Valstybinei darbo inspekcijai (VDI) pradėjo vadovauti Jonas Gricius. Su naujai paskirtu Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi kalbamės apie jo darbo gaires, aktualijas ir darbo kultūrą.
nuotrauka
2017-05-05 07:00
Vaidas Baltuška prieš 4-erius metus įsidarbino pirmuoju inžinieriumi-konstruktoriumi bendrovėje „Layher Baltic“, kuri Lietuvoje atstovauja pastolių gamintojui „Layher“. Per tuos darbo metus jis sukaupė didžiulę patirtį, tad dabar jo pastebėjimai suprantami ne visiems: neįsigilinusiems į klausimo esm...
nuotrauka
2016-12-30 09:39
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovė „Centro kubas“ veiklą pradėjo 1993 metais. Jos teikiamų paslaugų spektras apima visas NT rūšis ir sritis. Nepasiduodama šios įnoringos rinkos bangavimams, ne visada skaidriai konkurencijai, rimtoms krizėms, įmonė ne tik išlaiko lyderio pozicijas, bet ir auga. Pa...
nuotrauka
2016-10-14 07:00
Romualdas Tarasevičius (79 m.) – iš tų žmonių, apie kurių gyvenimą vertėtų rašyti ne straipsnį, o knygą. Jis ne tik vadovavo garsiajam respublikiniam „Prammontažo“ trestui, stačiusiam ne vieną respublikinės reikšmės objektą, bet, keičiantis santvarkoms bei kenčiant Sovietų Sąjungos Lietuvai įvestą e...
nuotrauka
2016-10-07 07:00
Mano darbo veikla neatsiejama nuo Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialo bei Valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybų projektas“ istorijos. 28-erius metus teko „diriguoti“ gausiam „projektuotojų ansambliui“, dirbti statybos projektavimo vadybos ir teisėkūros srityse,...
nuotrauka
2016-09-30 07:00
Nuolatinis statybinių medžiagų ir įrengimų trūkumas; kitų sovietinių respublikų neįsisavintų išteklių perėmimas; statybos vykdymas pagal „šventąsias“ ciklogramas; apsukrūs mainai tarp įmonių ir kantrūs vaikščiojimai valdžios koridoriais, – pasiklausius buvusio Klaipėdos namų statybos kombinato gener...
nuotrauka
2016-09-23 07:00
„Kokiu keliu dabar turėtų žengti Lietuva, manau, negalėtų pasakyti niekas, – sako bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas Alfonsas Jaras. – Bet žinau, kokiu keliu žengti negalima.“
nuotrauka
2016-09-16 08:00
Vytautas Šniukšta savęs vadovu nevadina. Jis netgi juokauja, kad pats nelabai žino, kaip būtų geriausia įvardinti dabartines savo pareigas. Buvęs įmonės „Yglė“, kurią nelyginant savo vaiką augino net dvidešimt metų, vadovas, jai žlugus, iš statybų pasaulio nepasitraukė. Kiek atslūgus kartėliui dėl „...
nuotrauka
2016-09-09 08:00
„Kokybė, kaip pagrindinis kriterijus, nuo pat įmonės įkūrimo pradžios buvo pagrindinė verslo filosofija, o didžiausi mūsų motyvatoriai – klientai“, – sako Šarūnas Magelinskas, vienos iš didžiausių langų gamybos bendrovės Baltijos šalyse „MEGRAME“ vadovas. Prieš beveik 25 metus veiklą pradėjusi bendr...
nuotrauka
2016-09-02 06:20
„Mano gyvenime viskas vyksta ciklais, o pokyčiai – kas dešimtmetį su nedidelėmis paklaidomis“, – spalvingą savo biografiją dar pokalbio pradžioje apibendrina verslininkas, buvęs parlamentaras Gintautas Babravičius. Prieš beveik keturias dešimtis metų karjerą jis pradėjo Vilniaus namų statybos kombin...
nuotrauka
2016-08-26 08:16
Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai,...
nuotrauka
2016-08-19 09:13,      papildyta 2016-08-19 11:06, nuotraukų galerija
Vakar, rugpjūčio 18 d., statybų ir susijusiam sektoriui buvo pristatyta knyga „Lietuvos statyba. Asmenybės". Renginys, sutraukęs gausų būrį statybų vyrų ir moterų, vyko Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre, Saulėtekyje.
nuotrauka
2016-08-12 08:00
Įmonės „Montuotojas“ Alytaus padalinio direktorius Klemensas Mitrulevičius matė visko: pramonės bumą sovietmečiu, pereinamojo laikotarpio sumaištį, pirmųjų Nepriklausomybės metų sunkumus, nekilnojamojo turto burbulo pūtimąsi ir jo sprogimą. Per keturis dešimtmečius darbo toje pačioje įmonėje keitėsi...
nuotrauka
2016-08-05 08:35
Anykščių rajone mokytojų šeimoje gimęs Algirdas Stasys Vėgėlė – šiandien rinkoje lyderiaujančios „Vilpros“ įmonių grupės valdybos pirmininkas. Su pašnekovu susitinkame pačiu laiku – grupės įmonėse vyksta modernizavimo, veiklos optimizavimo procesai, tad temų pokalbiui apstu.
nuotrauka
2016-07-29 08:14
Tikriausiai Lietuvos statybos pasaulyje mažai surastume žmonių su tokia patirtimi, kokią turi AB „Montuotojas“ Panevėžio filialo direktorius Antanas Katinas. Nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios įmonėje dirbantis specialistas sako atsimenantis viską: ir pirmą, ir septintą, ir trisdešimtą objektą, ...
nuotrauka
2016-07-22 07:40
Lietuvos statybos įmonės šiuo metu gyvena permainų nuotaikomis. 2016 m. lapkritį įsigalios reikalavimas projektuoti ir statyti A energinės klasės pastatus. Tačiau gal ne visi žino, kad pagrindas šiam reikalavimui buvo padėtas daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tada grupė KTU mokslininkų gavo užduotį nus...
nuotrauka
2016-07-15 07:59
Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro (nuo liepos 15 d. – Kauno statybos ir paslaugų mokymo centras) direktorius Ričardas Šeštokas beveik visą savo gyvenimą susiejo su mokslu. Iš pradžių dirbo laboratorijose prie pačių inovatyviausių projektų, vėliau perėj...
nuotrauka
2016-07-08 08:00
Ten, kur dalis žmonių mato problemas, kiti įžvelgia puikias progas. Uždarosios akcinės bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis Bieliauskas – iš pastarųjų. Kai, užklupus ekonominiam sunkmečiui, daug įmonių bankrutavo ar mažino veiklos apimtis, „Plungės lagūna“ gerokai sustiprėjo ir ne...
nuotrauka
2016-07-01 07:42
Vlado Rinkevičiaus įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Gaudrė“ apšvietimo sprendimus namams ir verslui siūlo jau daugiau kaip 20 metų. Savarankišką verslo kelią jis pradėjo nuo prekybos elektriniais radiatoriais. Patikėjęs įmonės vairą į patikimas rankas, šiandien pašnekovas eina valdybos pirmininko pa...
nuotrauka
2016-06-24 09:05
Su Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Statybos fakulteto dekanu prof. dr. Algirdu Juozapaičiu susitikome kovo 11-osios išvakarėse. Fakulteto koridoriais vaikščiojo studentai, kurie tada, prieš 26 metus, dar net gimę nebuvo. Prof. dr. A. Juozapaitis įtaigiai kalbėjo apie lėtą evoliuciją pradėju...

Statybunaujienos.lt » Asmenybės

nuotrauka

Betoninio šulinio hidroizoliavimas su PENETRON skvarbiąja hidroizoliacija

Su PENETRON skvarbiosios hidroizoliacijos sistemos medžiagomis lengvai ir patikimai hidroizoliuosite bet kokios paskirties betoninį šulinį. Aprašome, kaip mūsų partneriai atliko šį darbą.
nuotrauka

Biožidiniai PLANIKA su nuotolinio valdymo pulteliu ir automatine kuro pompa

Modernūs biožidiniai turėtų suteikti ne tik estetinį malonumą, bet ir būti patogūs naudojant. Siekiant užtikrinti maksimalų patogumą, biožidinių gamintojas PLANIKA pristato kolekciją „Push B...