Julius Meškauskas: „Jeigu nebus ugnies širdyje, joks padų kaitinimas nepadės“
J. Meškauskas pasakoja į verslą ėjęs pamažu. Vaikystėje jis net nelabai ir galvojo apie statybas. Ilgokai norėjo būti miškininku. Vėliau motina ragino tapti gydytoju. Tačiau jis, turbūt įkvėptas tėvo, nutarė pasirinkti statybų inžinieriaus kelią. Paskutinioji sovietmečio atkarpa jau praėjo jam dirbant dėstytoju, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais jis žengė ir į verslą.
„Tais laikais turėjau ir savo verslą. Jis buvo susietas su mokslo tyrimais. Buvo daug pramoninių pastatų, kuriuos reikėjo renovuoti. Aš ieškojau sprendimų, kaip tai geriausiai padaryti. Toks buvo pirmasis praktiškas prisilietimas prie verslo. Apie pora metų dirbome visoje Lietuvoje, ruošėme renovacijos projektus“, – pasakojo pašnekovas.
Visgi ta veikla atrodė kažkokia laikina. Gyvenimas pasikeitė 1993 m. laikraštyje pamačius labai įdomų skelbimą. „Laikai buvo tokie neapibrėžti, o ir aš pats buvau viena koja versle, o kita universitete. Tame skelbime buvo rašoma, kad direktoriaus ieško suomių įmonė, kuri vysto akmens vatos gamybos verslą. Tuo metu „Paroc“ Lietuvoje visiškai nieko neturėjo. Vyko tik derybos su tuometiniu „Silikatu“ dėl bendros įmonės steigimo. Aišku, įmonę visada galima įkurti, bet produktui pardavinėti reikia ir rinkos“, – kalbėjo J. Meškauskas.
Izoliacinių medžiagų, pastatų šiltinimo ir energijos taupymo naudą bei svarbą Lietuvai, kuri perka energijos išteklius užsienyje, ne kartą teko aiškinti ir valdžios atstovams.
Šiandien „Paroc“ vardas Lietuvoje labai gerai žinomas, bet anuomet taip tikrai nebuvo. Įmonės veiklos pradžia buvo itin kukli. „Kaip šiandien prisimenu, 1993 m. balandžio 1 d. buvo pirmoji mano darbo diena. Aš – įmonės direktorius. Gavome 10 000 dolerių įstatinį kapitalą ir užduotį pardavinėti Suomijoje gaminamą akmens vatą. Už tuos pinigus nupirkau baldus biurui ir viskas. Pradėjome galvoti, kaip čia dirbti“, – prisimena pašnekovas.
Pačioje pradžioje jis tiesiog ėjo per savo senus pažįstamus. Sakydavo, kad štai vis tiek statote, o pastatus reikia apšiltinti. Tuo metu visi naudojo nelabai kokybišką silikatinę vatą, o jis siūlė daug kokybiškesnę alternatyvą, tiesa, gerokai brangesnę. Tačiau vis tiek pavyko įtikinti vieną, antrą. Tada jų sėkmę pamatė kiti. Taip atėjo šioks toks susidomėjimas.
Suomiai išmokė dirbti vakarietiškai
Kaip vyko darbo pokalbis su didelės, bet visgi nežinomos įmonės iš Suomijos vadovu? Kaip jam pavyko įtikinti p. Julių, kad rizikuoti visgi verta?
„Per pirmąjį pokalbį daugiausia kalbėjome apie įmonę, apie produktą ir kam jis reikalingas. Reikia atsiminti, kad tais laikais namo šiluminės savybės nelabai būdavo akcentuojamos. Buvo svarbu, kad jis tvirtai stovėtų, o kad šiluma pro sienas neitų jau nebuvo taip svarbu. Tačiau mane įtikino. Man tiesiog priminė, kad Lietuva neturi naftos, yra energiškai labai priklausoma. Jeigu žmogus perka kurą, tai iš esmės atiduoda pinigus kitai šaliai. Jeigu sutaupytum pusę tų pinigų, tai galėtum juos išleisti čia, Lietuvoje. Žodžiu, būta netgi tokio patriotinio intereso“, – neslepia „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.
Jis sako visiškai atvirai: suomiai labai greitai parodė, kaip yra dirbama. Jie į Lietuvą atėjo aiškiai įsivaizduodami, kaip kurti efektyvų pardavimų tinklą. Šiuo metu „Paroc“ pardavimų skyriuje tedirba keturi žmonės. O pardavimų – labai daug. Lietuvos bendrovė realizuoja tiek pat akmens vatos, kiek kartu ir latviai su estais. Tai pasiekti leidžia ištobulintas pristatymo tinklas. Ir to lietuvius išmokė suomiai.
„Mes nuo pat pradžių pardavinėjome ne atskirą produktą, o visą sprendimų paketą. Svarbiau už viską buvo kokybė. Šio principo laikėmės kategoriškai. Atsimenu, pačioje mūsų veiklos pradžioje vyko Vilniaus Kongresų rūmų stogo rekonstrukcija. Statybos tęsėsi kelis metus, tad
dar nebaigus įrengti viso pastato, pro stogą ėmė sunktis vanduo – tiek dėl netinkamo įrengimo, tiek ir dėl netinkamo techninio sprendimo. Statybininkai kreipėsi į „Paroc“ prašydami parduoti universalių vatos plokščių, tikėdamiesi ant jų įrengti prilydomą ritininę dangą. Kadangi plokščiųjų stogų plokštės yra brangesnės, jie tikėjosi sutaupyti. Tačiau taip įrengti plokščią stogą yra neįmanoma, nes stogų plokštės turi būti laikančios apkrovas. Todėl mes atsisakėme parduoti, nes žinojome, kad bus blogai. Mano viršininkas suomis, išgirdęs šią istoriją, mane tik pagyrė. Jis man yra pasakęs: jeigu srovė teka netinkama kryptimi, turi eiti prieš ją“, – kalbėjo J. Meškauskas.
Mąstė panašiai
Nuotraukoje – J. Meškauskas su įmonės rinkodaros vadove Baltijos šalims Audrone Endriukaityte
Nuo pačių pradžių suomiai Lietuvos skyriui suteikė pakankamai daug laisvės. Jie visada buvo pasirengę patarti, bet taip pat leido ir dirbti savarankiškai. Vienas iš pagrindinių darbų tada dar buvo ir pačios organizacijos ugdymas. Pašnekovas džiaugiasi, kad jam teko galimybė parinkti beveik visus darbuotojus, ir su jais labai pasisekė. Tai – žmonės, kurie myli savo darbą ir supranta, kad jis atneša naudos. Visi jie buvo jeigu ne avantiūristai, tai tikrai bent jau idealistai.
„Sakyčiau, kad taip ir buvo. Aš tuos metus pavadinčiau Laukiniais Rytais. Amerikoje buvo Laukiniai Vakarai, o mes gyvenome Laukiniuose Rytuose. Taigi buvo lyg kokie atradėjai. Aš visada kreipiau dėmesį į tai, kaip žmogus prisistato. Man svarbu žmogaus motyvacija, asmeninės savybės ir užsidegimas. Tam tikra sportinė gyslelė. Nesvarbu, kad gal profesinių žinių kartais šiek tiek trūksta. Viso to galima išmokti“, – įsitikinęs J. Meškauskas.Jis sako, kad tuomet, dešimto dešimtmečio viduryje, visas „Paroc“ kolektyvas mąstė panašiai. „Norėjome nugalėti. Taip pat labai svarbus buvo ir sąžiningumas. Per visus šiuos darbo metus buvo tik keli žmonės, kurie nepritapo prie mūsų. Kai kolektyvas turi aiškias vertybes, jis pritraukia atitinkamus žmones. Žmones dirbti galima paskatinti dviem būdais: uždegant ugnį arba širdyje, arba po padais. Tarp šitų dalykų turi būti labai geras balansas. Nesakau, kad neturi būti tam tikrų disciplinos priemonių, bet jeigu nebus ugnies širdyje, joks padų kaitinimas nepadės. Mums kažkaip tą balansą pavyko pasiekti“, – džiaugiasi „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.
Apie sumuštinius autobusuose ir jų svarbą
Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės šiltinimas „Paroc“ akmens vata 2016 m.
Tada, pačioje veiklos pradžioje, vienas iš pagrindinių „Paroc“ darbų buvo bendravimas su architektais. Jis davė labai daug. „Atsimenu, mūsų gamyklos atidaryme dalyvavo ir Algirdas Kaušpėdas. Mes juokaujame, kad Lietuva yra pusbrolių kraštas. Taip jau yra, kad visi iniciatyvūs žmonės bent šiek tiek pažįsta vieni kitus. Atsimenu laikus, kai ir į parodas kartu su architektais važinėdavome. Susėdi į autobusą, sumuštinius valgai ir kalbiesi“, – prisiminė J. Meškauskas.
Tada taip sumuštinius bekramsnojant ir apie statybą kalbantis autobusai riedėdavo į ir dabar Suomijoje tebevykstančias labai įdomias parodas, kurių metu pastatomas vos ne mini miestelis. Namai juose praktiškai tinkami gyventi, bet maždaug mėnesį žmonės gali laisvai vaikščioti po juos, apžiūrėti architektūrinius, funkcinius sprendimus. Tokios išvykos labai prisidėjo prie akiračio plėtimo.„Per šiuos metus labai pasikeitė mūsų mąstymas. Aš tai patyriau labai tiesiogiai. Štai, atsimenu, tais metais stačiausi namą. Didelio ploto, nes tuo metu tokia mada buvo. Dabar viskas jau visai kitaip, visai kitokia – funkcionalesnė – kultūra. Žmonės jau puikiai supranta, kad dideli namai visai nereikalingi“, – sakė pašnekovas.
Suomiškas lėtumas mums praverstų
Ir vis dėlto mokytis mums dar tikrai yra ko. Pažanga, kurią padarėme, yra didelė, bet Šiaurės šalis mums dar vytis ir vytis.
„Ko mums dar nepavyko pasiekti, tai supratimo, kas yra išmintinga investicija. Yra toks posakis, kad neturtingas moka du kartus. Jis labai teisingas, bet mes jo niekaip nesuprantam. Mums per dažnai rūpi padaryti kuo pigiau. Taip, dabar padarysi pigiai, bet po dešimties metų vėl reikės viską perdaryti iš naujo. Suomiai, švedai, vokiečiai orientuojasi į ilgalaikę naudą. Jie naudoja tik geras medžiagas“, – konstatuoja „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.
Kitas dalykas, kurio trūksta, yra planavimas. Ponas Julius sako matęs daugybę projektų, kurie strigo. Statyba prasideda, tada paaiškėja, kad to projekto nelabai kam reikia, ir viskas sustoja. Mums reikia prisiminti tą posakį „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk“. Gal ir pasijuokiame iš to, kad suomiai viską lėtai daro. Tačiau iš to greičio dažnai pasiklysti. Suomiai suplanuoja ir tik tada veikia. Ir to plano laikosi preciziškai. Nuo grafiko ten beveik niekas neatsilieka, ir skrupulingai laikosi savo žodžio.
„Mums visur reikia parašo ir antspaudo. Ten užtenka žodžio. Sutarti kažką galima ir telefonu. Mes to padaryti negalime. Reikia bent jau patvirtinimų elektroniniu paštu. Tačiau ir tai jau patobulinimas! Anksčiau reikėjo išsamių sutarčių, kad į teismą turėtum ką nusinešti. Suomijoje yra taip – vieną kartą apgausi, visa aplinka tavimi daugiau nebepasitikės. Aišku, situacija gerėja, bet dar reikia tobulėti“, – įsitikinęs J. Meškauskas.
Verslas – tai kūryba
„Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas sako, kad save laiko ir kūrėju. Juk verslas ir yra kūryba. „Kūryba yra netgi gamyboje. Viena iš mūsų esminių vertybių yra inovacijos. Taigi tai yra įdiegta pačioje įmonės kultūroje. Kūrybingumas verslui tiesiog būtinas, nes priešingu atveju jam ir žmonių nereikėtų – užtektų mašinų, kurios atliktų užduotis. Ką versle reiškia kūrybiškumas? Kūrybingumas atsiskleidžia suradus kitokį posūkį“, – teigia jis.
Žmogus ne viską gali pats sukurti, bet juk tam mums ir duotos akys. Kažką pasiekia tie, kurie mato ir supranta. „Galime matyti gerus pavyzdžius ir mokytis. Iš vienur galime paimti darbo kultūrą, iš kitur naujus sprendimus. Tada tai prisitaikyti sau. Tai irgi kūryba. Retas yra išradėjas ar atradėjas. Tačiau surinkti tai, kas geriausia, irgi reikia mokėti“, – sakė J. Meškauskas.
„Paroc“ nuotr.