Jūratė Juozaitienė – už pusiausvyrą įstatymų ir gyvenimo labirintuose
Nuo vaikystės supo muzika, medicina, senoji Vilniaus architektūra
Vaikystė prabėgo bene gražiausioje Vilniaus vietoje – privačiame name šalia Petro ir Povilo bažnyčios, buvusioje Onos Sukackienės (dabar Pacų) gatvėje. Romantiškas sodas supo nedidelį namelį, į kurį rinkdavosi to meto medicinos elitas, sekmadieniais mėgęs paslidinėti nuostabiais Sapieginės kalnais. Vakarais alkani skanaudavo žąsį, kurią iškepdavo Jūratės močiutė. O po sočios vakarienės skambant tango muzikai gydytojai šokdavo ir, žinoma, šokdindavo mažąją panelę. Muzika, medicina, senoji Vilniaus architektūra supo Jūratę nuo vaikystės.
Mama – atsidavusi vaikų gydytoja, kuriai profesija buvo visas gyvenimas, šilta, švelni, poetiška moteris. Teta dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, rinko tautosaką, dainas apie karą. Dėdė – poetas Gediminas Jokimaitis, rezistuojantis poetas, pas kurį rinkdavosi įdomi publika – Sigitas Geda, Vytautas Landsbergis. Visa tai turėjo įtakos mažosios dukterėčios pasaulėžiūros formavimuisi.
Tėtis – ligų, kurias parsivežė iš tremties Norilske, išvargintas žmogus, jaunystėje labai norėjo tapti teisininku, netgi pradėjo studijuoti, tačiau po tremties pradėjo finansininko karjerą, nes teisės sritis tremtiniui buvo uždrausta. Visą gyvenimą vargo dėl sugadintos sveikatos, ištvėrė daug operacijų. Tėtis buvo labai sąžiningas žmogus. Nors dirbo Apdailos valdyboje, tačiau niekuomet nesinaudojo savo padėtimi ir apie jokias „kombinacijas“ net pagalvoti negalėjo – netgi apie tai, kad valdybos darbininkai galėtų jo namuose padaryti remontą.
Mama, gyvenanti savo pacientų ligomis ir net naktimis lėkdavusi pas mažuosius ligoniukus, dažnai Jūratę vesdavosi kartu į ligoninę. Maža mergaitė kraupdavo išvydusi, kokias procedūras atlieka vaikams. Nors mamai neegzistavo jokios darbo valandos, Jūratė dėl to nejautė nuoskaudos, nes meilės atmosfera supo ją nuo pat pirmųjų dienų. Artimiausias žmogus – močiutė, kuriai su anūke pagelbėdavo tvarkytis dvi kartu gyvenusios jos seserys. Taigi trys moteriškės šokinėjo apie vienintelę šeimos princesę, todėl dėmesio ir meilės Jūratė gavo su kaupu.Uždaras kiemas, didelis sodas, kuriame siausdavo su vaikais. Čia pat bažnyčia, kapinės, klevų alėja. Paslapčių kupina aplinka, nuostabūs Sapieginės vaizdai žavėjo vaikus, jie prisigalvodavo išdaigų ir lakstydavo po visą rajoną. Nuo pat vaikystės ši paslaptinga aplinka pačiame Vilniaus centre jaudino ir Jūratę, taip formavosi jos požiūris į gamtą, aplinką. Pamaldos bažnyčioje, kurioje mažoji mėgdavo stebėti skulptūras, nuostabius šventųjų gyvenimus vaizduojančius paveikslus ir žavėjosi ta pasaka: „Tėvų dėka turėjau nuostabią vaikystę – vasarą išveždavo pas mamos seserį į kaimą, o kitą vasaros dalį kartu su močiute praleisdavome Palangoje.“
Kaimo grožis, gyvuliai, tradiciniai seni pastatai, kuriuose gyveno giminaičiai ūkininkai, ir šiandien šilčiausiuose Jūratės prisiminimuose. O jau tikroje krosnyje keptų blynų skonio nepamiršta iki šiol.
Kaip protestas tapo mėgstama profesija
Mokykloje Jūratei sekėsi visi dalykai – net ir vokiečių kalba, kuri 16-oje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Užupio gimnazijoje) buvo sustiprinta. Svarstydama, kodėl pasirinko architektūrą, J. Juozaitienė sako, kad greičiausiai tai buvo jaunos merginos maištas.
Mama ir jos kolegos medikai net neabejojo – Jūratė bus gydytoja, nes mokėsi puikiai, dalyvaudavo fizikos ir matematikos olimpiadose, pasižymėjo, kaip ji pati pripažįsta, fenomenalia regimąja atmintimi. Netgi būsimosios gydytojos disertacijos tema buvo numatyta ir aptarinėjama. Tačiau maištingai paauglei toks tėvų ir aplinkos sprendimas nepatiko ir ji nusprendė stosianti bet kur, tik ne studijuoti medicinos. Pasirinko Dailės akademiją – taigi pusė klasės draugų čia stojo. Tiesa, ji vienintelė nelankė jokių piešimo ar tapybos kursų, specialiai nesiruošė, todėl pasirinko architektūrą.
Tuo metu prieš bendruosius stojamuosius egzaminus Dailės akademijoje buvo atrankiniai specialybės egzaminai, kur tikrindavo kandidatų gabumus. Neturėdama jokių braižybos ir piešimo pagrindų Jūratė pabandė ir sėkmingai nukeliavo iki paskutinio etapo. „Pirmūnai mokykloje pernelyg savimi pasitiki, jie nemėgsta ko nors nemokėti, – pasakojo J. Juozaitienė. – O čia pirmūnė, gražuolė ir visa tokia svarbi – į Dailės akademijos paruošiamuosius kursus nuėjau tik vieną kartą, tiesiog buvo neįdomu, nes... nemokėjau.“ Tačiau iš visų tik paskutinis – tapybos egzaminas pakišo koją – mergina spalvų maišyti nemokėjo.
Bet grūdas buvo pasėtas – ji nunešė dokumentus į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur lengvai įstojo, gavusi pirmąjį penketą. Tuomet baigusiems aukso medaliu užtekdavo išlaikyti vieną egzaminą labai gerai. Taip ši avantiūra Jūratei tapo mėgstamiausiu gyvenimo užsiėmimu. Piešti jau teko mokytis studijų metais – tuo ji skyrėsi nuo kurso draugų: „Architektas turi mokėti piešti, bet tai ne tapyba, tai tik viena iš sudedamųjų dalių, ką turi mokėti. Man gaila dabartinių studentų – mūsų laikais buvo daugiau piešimo, tapybos, skulptūros, tai lavina ranką, akį, o dabar viską atlieka kompiuteriai. Kai pieši, eskizuoji pats, mintis kitaip dėstosi. Eskizuoti su kompiuteriu yra nuodėmė taip sako patyrę architektai.“
„Medžiojo“ užsienietiškus architektūros žurnalus
Baigusi aukštąją mokyklą, J. Juozaitienė gavo paskyrimą į Kauno „Miestprojektą“. Jai pasisekė – pateko į Visuomeninių pastatų skyrių, kuris buvo visų pradedančių architektų siekiamybė. Šaunios moteriškės apsidžiaugė jauna kolege ir skatino ją – tu kurk, mes jau pavargusios nuo architektūros, brėžinius padarysime.
Karjeros pradžioje jauniems specialistams trejus metus reikėjo mokytis amato, nes aukštoji mokykla suteikdavo tik teorinių ir abstrakčių žinių – išlavino mąstymą, tačiau patirties nedavė. „Kaip džiaugdavomės, kai leisdavo dalyvauti konkursuose. Dirbome per naktis, medžiodavome architektūros žurnalus iš užsienio, – pasakojo architektė. – Štai kolega Algimantas Kančas gaudavo iš Amerikoje gyvenančio senelio, tai buvo tokia vertybė. Vyravo kūrybinė atmosfera ir niekas neskaičiavo darbo valandų, juk dėl atlyginimo nereikėjo konkuruoti, visi gaudavome tą 110 rublių. Džiaugėmės pačiu procesu – gali braižyti, projektuoti, žodžiu, gyvenome architektūra. Tuo metu vyravo kolektyvizmo dvasia ir ji buvo maloni, individualizmas atėjo vėliau. Manau, architektas yra kolektyvinio meno atstovas, nes vienas negali sukurti jokio kūrinio, pagaliau, retas architektas būna urbanistas, konstrukcijų žinovas.“
Paaugus vaikams, J. Juozaitienė pradėjo dėstyti Dailės akademijoje. Darbas su jaunais žmonėmis, kai matai jų degančias akis ir nuoširdų norą pakeisti pasaulį, nuostabus, džiaugiasi ji, pats pradedi žiūrėti visai kitomis akimis ir į projektų įgyvendinimą, supranti, kad viskas yra įmanoma, jei panorėsi. „Apmaudu, kad dabartinėje situacijoje jie išeina iš aukštosios mokyklos ir susiduria su didžiule konkurencija, nes projektų mažėja. Geriausieji išvažiuoja į užsienį, daugelis persiorientuoja į kitas sritis“, – nūdienos realijomis dalijosi J. Juozaitienė.Politikoje panaudojo ir architektės darbo principus
Kaune prasidėjo ir J. Juozaitienės politinė karjera Liberalų sąjungos gretose – šį laikotarpį prisimena džiugiai – juk gyveno viltimi, kad viską galima pakeisti. Rinkimai buvo sėkmingi: „Mano specialybė duoda daug – baigti architektūros studijas naudinga visiems, net jei ir netapsi architektu, išmoksi plačiai, struktūriškai mąstyti, taip pat etapais siekti tikslo, nes visas statybos procesas išmoko struktūrizuoti problemas, jas išdėstyti laike. Pati sritis labai plati ir tai, galima sakyti, kolektyvinis darbas, turi mokėti dirbti su kitais – užsakovais. Architektas – savotiškas užsakovo kunigas, nuodėmklausys, jam būtina labai daug bendrauti su žmonėmis.“
Savo patirtį ji pritaikė ir politinėje veikloje. Seimo Aplinkos komitete prasidėjo darbai su teritorijų planavimo įstatymų pakeitimais. J. Juozaitienė apvažiavo visą Lietuvą, gilinosi į saugomų teritorijų problematiką, urėdijų veiklą ir kt. Iš pradžių politikės nuostatos sutapo su architektės pasipiktinimu – kodėl neleidžiama profesijos broliams pasireikšti tose pačiose saugomose teritorijose, kodėl tėra įmanoma tik Rumšiškių multiplikacija. Tačiau nauja patirtis, pažintis su įvairiais žmonėmis per ketverius metus suteikė daug žinių, nugludino aštrius kampus ir suteikė impulsą naujam požiūriui: „Tai buvo ypatingas metas – Lietuva įstojo į NATO, Europos Sąjungą“.
Po pirmosios politinės mokyklos Seime tapo patarėja Gedimino Kirkilo vyriausybėje, o valstybės sekretorės pareigos Aplinkos ministerijoje atnešė ne vien malonių potyrių: „Mano sritis apima visus gyvenimo etapus – tai aplinka, kurioje žmogus gyvena su savo filosofija, požiūriu, kasdieniniais poreikiais, į kuriuos įeina ir būstas, gyvenamoji erdvė, gamta, verslas, kuriam reikalingi atitinkami leidimai. Neslėpsiu – pirmą kartą peržengusi Aplinkos ministerijos slenkstį, buvau susiformavusi nuomonę, kad ši institucija nusiteikusi vien draudimams.“
Ne valdyti, o tarnauti
Šį savo periodą J. Juozaitienė įvertina kaip labai įdomų. 2004 m. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, buvo atlikti esminiai teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės normų pakeitimai. „Tuomet labai norėjau pakeisti nelemtą Vyriausybės nutarimą „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, nes ten tiek draudimų surašyta“, – dalijasi J. Juozaitienė.
J. Juozaitienės nuomone, draudimai taip pat turi turėti baigtinį sąrašą ir kiekvienas turi būti labai motyvuotas, negali būti jokių galimybių jį apeiti, nes tuomet geriau jo nebūtų iš viso: „Juk ne paslaptis, kad leidimą statyboms ar dar kam nors galima nusipirkti. Taip neturėtų būti. Žmogus – irgi gamtos dalis ir negalima nei vieno, nei kito statyti aukščiau. Kai iškeli gamtą aukščiau už žmogų, tai taip pat neteisybė, nes jis yra lygiai toks pats vertingas, kaip ir gėlės žiedas ar gyvūnas, medis. Visi turi sugyventi, nes gamta be žmogaus negalėtų egzistuoti. Mūsų tikslas – surasti pusiausvyrą, kad tarp visų įstatymo labirintų galėtų gyventi ir gamta, ir žmogus. Ir tai suprasdamas žmogus turi apgalvoti savo veiklą, kad nežlugdytų gamtos. Lengviausia problemą spręsti draudimais, tačiau naudos iš to mažai.“
J. Juozaitienė turi savo nuomonę – bet kokie apribojimai, kylantys iš valdininkų iniciatyvos, nėra gerai. Draudimai, jos nuomone, turi būti aiškūs, apgalvoti. Reikia pamiršti poziciją – „iš principo neleisim“, visos pusės turi kalbėti ir susikalbėti, surasti geriausią variantą – ar tai būtų architektai, verslininkai ar valdininkai. Moteris pripažįsta, kad galbūt ne viskas pavyko, ką buvo užsibrėžusi. Tačiau su ministerijos specialistais bandė ieškoti atsakymų į klausimus.
Nemalonioji pusė – tie gudruoliai, kurie lenda, prašo, suprasdami, kad nori tikrai neleistinų dalykų, nepripažįsta jokių kompromisų. Tokiems galioja dėsnis – jei per duris išprašai, per langą įlenda, tačiau, pasak J. Juozaitienės, neišsprendžiamų problemų yra mažai, tiesiog reikalingi namų darbai, kalbėjimasis, supratimas ir kompromisas. „Kartais biurokratinis procesas sužlugdo pačias geriausias idėjas, nes visi tiksliai atlieka savo pareigas, surašytas pareiginiuose nuostatuose, – pripažįsta valdininko duoną kremtanti J. Juozaitienė. – Manau, biurokratija turi būti ne valdininkai, o tarnautojai – žodžio šaknis labai aiškiai parodo, kad turi ne valdyti, o tarnauti.“Tado Blindos kovos – buvo 42 problemos, liko aštuonios
Su pareigomis Aplinkos ministerijoje susijęs ir vienas juodžiausių periodų: naivus noras sutvarkyti pajūrį apsisuko ir smogė visu smarkumu. Šį etapą J. Juozaitienė vadina Tado Blindos kovomis: „Pirmasis – Kuršių nerijos karai. Buvo gaila žmonių, kurių nuosavybė pakliuvo į griaunamųjų objektų sąrašus, o juk jie buvo tretieji, kurie nusipirko legaliai ir atsidūrė po Damoklo kardu. Žinoma, buvo ir valdininkų klaidų, ir nesąžiningų žaidimų, neaiškumų, kas derino, už kiek. Po truputį atsirado taikos sutartys, gimusios per dideles diskusijas, paieškas. Bet jei buvo 42 problemos, tai liko 8. Rasta išeitis, padaryti namų darbai. Visuomet sakiau, kad reikia ieškoti kompromiso ir teritorijų saugotojams, ir nuosavybės turėtojams.“
Vis dėlto didžiausios nuoskaudos susijusios su bandymu tvarkyti Palangą pagal visus tuo metu galiojusius teisės aktus. Šventosios palikimas – nameliai, kurie pakliuvo į „laukinę“ privatizaciją, buvo išdraskyti pavieniui, „prichvatizuoti“. „Bandėme paveikti, kad netaptų jie statiniais, darkančiais pajūrį, tai jie tokiais tapo per teismus. Gavau piktų, grasinančių laiškų. Labiausiai skauda, kai tave ir tavo šeimą pradeda įtarinėti, neturėdami jokio pagrindo. Šį laikotarpį prisimenu kaip patį skaudžiausią – daug kas nuleido rankas, o aš sužinojau, kas aš tokia, – nelinksmai pasakojo J. Juozaitienė. – Kodėl žmonės nemąsto – jei nusipirkai tualetą ir vietoje jo kopose statai daugiaaukštį, tai ar tikrai jam ten vieta. Šiandien jau daug kas susimąstė, sustojo, tačiau tuo metu sulaukiau labai daug grasinimų.“
Aukštas pareigas užimančiai valdininkei ledinis dušas vėliau tapo įprastu. Panaši situacija pasikartojo ir su „Chevron“, kai ji bandė būti tarpininke tarp šios bendrovės ir Žygaičių bendruomenės, pastariesiems aiškindama, kad taip elgdamiesi jie bet kurį investuotoją iš Lietuvos išvarys. Visuomenei situacija buvo pateikta kitaip.
„Visuomet ieškau pozityvių dalykų, tikiu, kad gėrio visi turime labai daug, tik pas vienus jis užslėptas, pas kitus – akivaizdus. Graužtis pačiam ar graužti kitą yra nesunku, bet ar to reikia?“ – retoriškai klausia ministro pirmininko patarėja J. Juozaitienė.
Iki visiškos laimės trūksta tik anūkų
Šeima J. Juozaitienei labai svarbi – dėl savo vaikų ji pasiryžusi kalnus nuversti. Širdyje supranta, kad tos globos suaugusiems gal ir pernelyg daug, tačiau mamos širdžiai to nepasakysi. Ji didžiuojasi savo užaugusiais sūnumis. Vyresnėlis Martynas išpildė močiutės valią ir pasirinko anesteziologo – reanimatologo profesiją. Beje, paveldėjo ir jos būdą – darboholizmą, atsakomybės jausmą. Jaunas vyras tapo puikiu gydytoju, tačiau profesija pareikalavo savo dalies – pražilo, suseno. J. Juozaitienei apmaudu, kad Martynas dabar dirba Britanijoje, todėl emigracijos tema jai gerai pažįstama.
Prieš kelerius metus šeimą sukūrusiam sūnui pabodo būti mamos remiamam, todėl, gavęs kvietimą į Birmingamą, išvyko. Moteriai skaudu dar ir dėl to, kad tokių gydytojų labai reikia Lietuvai. Vieno sūnaus ji nebūtų išleidusi, tačiau kartu su juo išvyko ir žmona Sandra, kurią J. Juozaitienė nuoširdžiai pamilo: „Turiu nuostabią marčią ir galėčiau visas pasaulio gėrybes atiduoti už jos meilę mano sūnui. Ji eina paskui vyrą į pasaulio kraštą – kopia į kalnus ar nardo kartu su juo, nors tai jai visai nepatinka. Bet ji kopia kartu su vyrais, stipriais, pasirengusiais, verkia, nes šalta, vėjas, ką jau kalbėti apie elementarių sąlygų, būtinų moteriai, nebuvimą. Ir man sako – jei kas nors su juo atsitiks, aš būsiu šalia. Kaip aš bemylėčiau, bet į kalną nekopčiau, likčiau laukti apačioje.“
28-erių sulaukęs „mažylis“, antrasis sūnus, pasirinko tėvų profesiją – architektūrą. Būtent jam atitenka didžioji dalis mamos pamokymų, nuogąstavimų ir dėmesio, nenuostabu, juk jis šalia. „Jie labai šaunūs vaikai, mano bernai“, – džiaugiasi J. Juozaitienė.
Ji nekantriai laukė Velykų – žadėjo parskristi vaikai iš svečios šalies, todėl rūpesčių užtenka.
Iki visiškos laimės premjero patarėjai Jūratei Juozaitienei, kaip prisipažįsta pati, trūksta anūkų. Tik tiek.