Aukštybinių pastatų kategorija TSRS atsirado tik gerai išvysčius statybos ir inžinerijos technologijas. Klaipėdai, per karą praradusiai visas pagrindines savo dominantes – bažnyčių bokštus, formavusius miesto siluetą, – tai buvo aktualus klausimas. Tą liudija pirmieji architektų svarstymai apie miesto erdvinę-tūrinę išraišką. Teigta, kad miestas per daug plokščias, jam trūksta charakteringų statinių. Ši problema pradėta spręsti 1955 m. miesto centro detaliojo plano projektu. Pirmasis sprendinys – kultūros ir technikos rūmų pastatas – baigtas 1964 m. 1982 m. centrinėje miesto dalyje realizuotas Lietuvos jūrų laivininkystės administracinis pastatas [...].

Kitose miesto dalyse, pradėjus plėtoti daugiabučių namų statybą, imta galvoti apie aukštybinių akcentų atsiradimą prie visuomeninių prekybos centrų. Motyvacijos tam teikė ne tik palanki 7-ojo dešimtmečio miesto planavimo politika, bet ir socialiniai aspektai – užsienio šalių pavyzdžiu pradėta kalbėti apie daugiaaukščius pastatus, kaip apie namus bevaikėms ir vieno asmens šeimoms. 1964 m. spaudoje rašyta apie numatomą dviejų devynių aukštų viešbučio tipo gyvenamųjų namų statybą mažašeimiams prie Paryžiaus Komunos g. ir Taikos pr. sankryžos. Tačiau pirmasis toks namas (108 butų) Klaipėdoje pradėtas statyti 1965 m. tarp Taikos pr. ir Kūlių Vartų g. [il. 3.1P.1], o III rajone pirmieji analogiško tipo devynių aukštų mūriniai gyvenamieji namai (Paryžiaus Komunos g. 2, 8, 18, Taikos pr. 41, Kauno g. 39a, Šilutės pl. 12) pastatyti kiek vėliau – 1967–1969 m. IV gyvenamajame rajone 1964 m. jau planuota 16 aukštų gyvenamųjų namų statyba (arch. K. Balėnas), tačiau tuo metu šios minties atsisakyta – nerasta jiems tipinių projektų. 

Maždaug nuo 1968–1969 m. devynaukščiai namai statyti jau visuose gyvenamuosiuose rajonuose ir kvartaluose kaip foninė komplekso dalis, bet ne kaip akcentas. 1973 m. buvo paskirti žemės sklypai Taikos pr. dvylikos aukštų gyvenamiesiems namams statyti. Pirmasis dvylikaaukštis su prekybinėmis patalpomis cokoliniame aukšte iškilo 1974 m. prie Gedminų rajono visuomeninio centro (projektą adaptavo A. G. Tiškus ir E. Arkušauskas) . Miestas kilo aukštyn ir toliau – 1982 m. VII gyvenamojo rajono sklypuose Vingio g. buvo numatyti ir pirmieji 16 aukštų monolitiniai gyvenamieji namai [il. 3.1P.2] . Pirmas toks namas pastatytas 1989 m. Iš viso šiame rajone pastatyti du 16 ir keturi 12 aukštų monolitiniai gyvenamieji namai.

Nors pastatų grupę Vingio ir Smiltelės g. kampe galima laikyti vienintele Klaipėdos tarybinio laikotarpio „architektūrine kalva“, formavusia Šilutės pl. perspektyvą, pastangų sistemiškai įvairinti erdvinę uostamiesčio kompoziciją būta ir daugiau. Jau minėti dvylikos aukštų su prekybinėmis patalpomis pastatai V gyvenamajame rajone formavo visuomeninio centro erdvę, tapdami svarbiu miesto linijinės struktūros mazgo elementu.

Paradoksalu, tačiau ši statinių grupė, tapusi svarbia klaipėdiečių traukos vieta, galėtų būti suvokiama ir kaip tam tikra replika į 1952 m. miesto planavimo projektą, tiksliau – į vieną jo dėmenį – trečiąją miesto prieigą prie marių, kurios ašyje (A. Popovo, dab. Kalnupės g.) minėtas urbanistinis mazgas ir buvo suplanuotas. Devynių aukštų raudonų plytų gyvenamųjų pastatų grupės motyvas, kaip erdvinis struktūros orientyras, buvo pakartotas ir VI rajone: Alksnynės mikrorajono daugiaaukščiai susieti vizualiniu ryšiu su Žardininkų g., vedusia į rajono gilumą. Šis ryšys buvo sustiprintas ir funkciškai – abipus jo suplanuotas visuomeninis prekybinis centras. Kitoje VI gyvenamojo rajono pusėje, prie Vingio g. visuomeninio prekybos centro, 1986–1988 m. suprojektuoti dar du dvylikos aukštų gyvenamieji pastatai – I. Simonaitytės g. 27 ir 29 (1991 m.; arch. A. G. Tiškus).

Iš ne tokių reikšmingų bandymų aukštybiniais pastatais formuoti miesto siluetą reikėtų paminėti to paties tipo dvylikos aukštų gyvenamojo namo kartotes Kretingos g. 8 (1977 m.; jis regimas Mokyklos g. perspektyvoje) ir Karklų g. 2 (1983 m.; regimas Naujosios Uosto g. perspektyvoje).

Tarybinio laikotarpio urbanistinis kompleksas

7-ojo dešimtmečio pabaigoje, įsibėgėjus architektūros modernizacijos politikai, susidomėta ir senuoju Klaipėdos architektūros palikimu – ypač fachverko konstrukcijos gyvenamaisiais namais. Ketinta išlikusius tokio tipo senamiesčio pastatus rekonstruoti ir pritaikyti visuomenės poreikiams. Prie šių pokyčių labiausiai prisidėjo Klaipėdoje įkurtos restauratorių dirbtuvės, Lietuvoje priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, parengtas senamiesčio objektų pritaikymo naujai paskirčiai projektas. Tokias iniciatyvas skatino ir valdžios dėmesys. Pavyzdžiui, Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus vyr. architektas Vaidotas Guogis už senamiesčio objektų restauravimą ir jų pritaikymą naujai paskirčiai 1977 m. gavo VLKJS CK ir TSRS architektų sąjungos diplomą.

Regioninės architektūros ir vietinės statybos tradicijas bandyta perkelti ir į kitas miesto dalis, pritaikyti tipiniams projektams. Didžiausiais entuziastais čia reikėtų laikyti A. G. Tiškaus, E. Arkušausko, iš dalies – R. Kraniausko projektuotojų komandas. Daugeliu atvejų tokios iniciatyvos kartojo tipiniams daugiabučiams taikytas laisvojo planavimo schemas, todėl laikytinos susiklosčiusios urbanistinės struktūros deformacijų elementais. Tačiau vizualiai tokie pastatai kvestionavo tuo metu dominavusią utilitarios architektūros sampratą, darė įtaką bendrai vizualinei miesto raiškai [...]

Vernakuliarinės architektūros tipui galima priskirti dvi gyvenamųjų namų kategorijas. Pirmoji, minėtų architektų pritaikyta Klaipėdos miestovaizdžiui, atpažįstama iš uostamiestyje išpopuliarinto raudonų plytų kolorito, betoninių konstrukcijų ir įvairiaformių ažūrinių medinių elementų. Bene ryškiausiu tokios urbanistinės leksikos pavyzdžiu tapo 1974 m. E. Arkušausko suprojektuotas trijų aukštų gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpomis Pergalės g. (dab. Turgaus a. 2) . Pastatytas ant senamiesčio kvartalo „raudonosios linijos“, pastatas formuoja didelę erdvę priešais senajį turgų. Užstatymas šioje vietoje planuotas ir derintas nuo 1971 iki 1974 m.

Projektas populiarintas reprezentaciniuose leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Respublikinėje spaudoje rašyta: „Jei statoma senamiestyje, tai statoma inspiruotu stiliumi, kai sena architektūra daro įtaką naujai.“ Kitas to paties autoriaus projektas – septynių aukštų gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpomis Danės g. 9. Pastatas baigė formuoti gatvės atkarpą nuo Lenino aikštės iki Uosto g. Jo projektą 1978 m. svarstant miesto užstatymo taryboje, netgi siūlyta integruoti į naująjį namą iki tol šioje vietoje stovėjusio pastato fragmentą (pirmo aukšto frontoną) (tai nebuvo įgyvendinta). Spaudoje apie projektą rašytą: pastato „[f]asadus pagyvins individualios gelžbetoninės juostos, kurios asocijuojasi su gerai klaipėdiečiams pažįstamu fachverku“ . E. Arkušauskas suprojektavo ir keturių aukštų gyvenamąjį namą su prekybinėmis patalpomis Bokštų g. 9.

8-ojo dešimtmečio viduryje suprojektuota ir daugiau tokio pobūdžio regioninės architektūros pastatų: penkių aukštų gyvenamasis namas su mansardomis ir prekybinėmis patalpomis M. Gorkio (dab. Liepų) g. 30 (arch. A. G. Tiškus); devynių aukštų gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpomis Taikos pr. 48 (arch. A. G. Tiškus); penkių aukštų gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpomis Herkaus Manto g. 13 / S. Daukanto g. 10 (arch. R. Kraniauskas; 1975 m.); penkių aukštų gyvenamasis namas Tarybinės Armijos (dab. Šaulių) g. 16 (arch. R. Kraniauskas); penkių aukštų gyvenamasis namas Vytauto g. 30 (arch. Z. Rutkauskas); trijų aukštų su mansarda gyvenamasis namas Didžiojoje Vandens g. 12 ir 14a; penkių aukštų gyvenamasis namas Sportininkų g. 24.

Antros kategorijos gyvenamųjų namų grupei galima priskirti pavienius pastatus, akcentavusius senamiesčio užstatymui artimą tūrinę statinio išvaizdą, apdailos medžiagas. Skiriamasis tokių pastatų bruožas – pilkas, grubios faktūros fasadų tinkas. Paminėtini šie pastatai: dviejų aukštų gyvenamasis namas Didžiojoje Vandens g. 7 (arch. E. Arkušauskas, 1973 m.); penkių aukštų gyvenamasis namas su laikrodžių parduotuve Pergalės (dab. Tiltų) g. 6a (arch. A. Žukauskaitė); penkių aukštų gyvenamasis namas Teatro g. 7 (arch. B. Gelumbauskaitė). Abiejų kategorijų pastatus galima laikyti tam tikru tarybinio laikotarpio Klaipėdos urbanistiniu kompleksu, stiliaus prasme įgijusiu ansamblio bruožų.

 Tomas S. Butkus, Vasilijus Safronovas, Vaidas Petrulis. Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990.

VDA leidykla / Vario burnos, 2016.