Kodėl statyba negali egzistuoti be kūrybingumo?
Mokslininkas sako atvirai: esama dviejų kategorijų žmonių – mąstytojų/kūrėjų ir instrukcijų vykdytojų. Jam net nekyla abejonių, kokius turi ugdyti universitetai. „Man regis, svarbiausia – ir tai tinka ne tik techniškiesiems mokslams – išugdyti mąstantį žmogų. Inovatyvus žmogus negali būti dogmatiku, kuris tiesiog dirba copy paste principu. Projektavime juk visiškai įmanoma egzistuoti tiesiog veikiant pagal esamas instrukcijas. Tačiau tokių žmonių juk negalime pavadinti mąstančiais“, – teigia doc. dr. A. Juozapaitis (nuotraukoje kairėje).
Tačiau kaip ugdyti tą mąstantį žmogų? Jam reikia pateikti ne tik atsakymus kaip elgtis čia ir dabar, bet ir parodyti ateitį, paskatinti pagalvoti apie tai, kokia ji bus.
„Ateitį sunku nuspėti. Mes bandome, bet tai tikrai sunku. Visgi man atrodo, kad projektavimo ateitis yra neatsiejama nuo IT. Mes jau dabar viską perkeliame į virtualią erdvę. Kai statybos persikels į virtualybę, mes galėsime pasiekti įspūdingų rezultatų. Drastiškai išaugs greičiai, kokybė. Kita vertus, mes gal net nenutuokiame, kokios medžiagos yra už kampo. Štai, pavyzdžiui, dabar jau matome, kad plieno era baigiasi. Ateina anglies, stiklo pluošto laikas. Net ir tas pats plienas dabar kitoks. Jis du-tris kartus stipresnis nei buvo anksčiau. Todėl jo ir reikia gerokai mažiau. Tai reiškia, kad keičiasi pačios pastatų konstrukcijos“, – pasakoja dekanas.Jo įsitikinimu, studentui šiandien reikia leisti suvokti, jog rasti būdą, kaip pritaikyti naujas medžiagas, bus galima IT pagalba. IT juk leidžia įvertinti, kaip kitokios medžiagos pakeis pastato kūrimo procesą. Tačiau studentas tam turi būti pasiruošęs ir morališkai.
„Aš kaip tiltininkas turiu pasakyti, kad Lietuvoje konstruojami tiltai yra gana nuobodūs. Te neįsižeidžia architektai, bet pastatams irgi trūksta originalumo. Ne visada, bet pakankamai dažnai. Mes dar nesugebame taip gerai realizuoti savo kūrybinių gebėjimų, kaip tai daroma užsienyje. Aišku, tam daug įtakos daro maži pinigai. Architektai retai gauna laiko ir galimybių savo kūrybingumui skleisti“, – įsitikinęs doc. dr. A. Juozapaitis.
Neseniai Alytuje vienas jo absolventas pastatė tiltą, kuris pagal savo tarpuatramio ilgį yra Lietuvos rekordininkas. Jeigu tokių sprendimų daugės, kūrybingų žmonių ruošime problemų nebeturėsime, neabejoja pašnekovas. Žmonėms tiesiog reikia pavyzdžiais parodyti, ką įmanoma padaryti eksperimentuojant su formomis ir medžiagomis. Tada jie pradės mąstyti.
Kūrybingumą reikia pažadintiDoc. dr. A. Juozapaitis prisipažįsta šiandien Lietuvoje šiek tiek pasigendantis gebėjimo interpretuoti. Informacijos iškalimą mes vis dar pakankamai dažnai painiojame su gebėjimu mokytis. „Mūsų projektuotojai kartais atrodo kaip davatkos bažnyčioje. Jos moka žodžius, bet nesugeba skaityti tarp eilučių. Taip ir projektuotojai kartais kaip maži vaikai pagal instrukcijas sudėlioja kažką iš LEGO kaladėlių. Tačiau paruošus kuriančias asmenybes vertė visai kitokia. Aišku, tai nėra lengva. Jauną žmogų kūrybingumui reikia pažadinti. Todėl dėstytojas ir privalo būti šiek tiek aktorius, gebėti uždegti studentus“, – teigia jis.
Kūrybingumo žadinimui geriausiai tinka pačių naujausių ir įspūdingiausių architektūros pasiekimų demonstravimas. Parodant pačius naujausius, išskirtiniausius objektus galima parodyti, kokios konstrukcinės schemos juose panaudotos. Studentams reikia parodyti, kokie sprendimai leidžia pasiekti tokių įspūdingų rezultatų. Viena yra matyti ir tiesiog stebėti, visai kas kita – gauti paaiškinimą, kodėl tai yra įmanoma. Kodėl skirtinguose aukščiuose turi būti naudojamos ir skirtingos medžiagos? Kaip šimto metrų aukštyje veikia aerodinamika? Tai labai sudėtingi ir įdomūs dalykai.„Kartais galima pagalvoti, kad statyba yra gana statiška. Tačiau taip nėra. Įspūdingiausius pastatus veikia daugybė nuolat besikeičiančių faktorių. Kai aš, pavyzdžiui, darau apžvalgą apie įspūdingiausius šiuolaikinius tiltus, matau, kaip tai uždega studentus. Labai noriu parodyti jiems, kad visa tai yra įmanoma. Jie dar tik mokosi abėcėlės, bet tuo pačiu jie turi žinoti, kad išmokus abėcėlės kada nors bus galima parašyti ir romaną ar kitokį įspūdingą kūrinį“, – sako doc. dr. A. Juozapaitis.