Šis klausimas – be abejo labai kompleksiškas ir sudėtingas. Jei pradėtume nuo juridinio pamato, tai Lietuvoje šiuo metu egzistuoja sistema, jog jei objektas (pastatas ar pastatų kompleksas) yra saugomas, jis paprastai turi tam tikras vertingąsias savybes.
Tad jei nusprendi kažką daryti vietoje, kuri pripažinta saugomu paveldo objektu, tiesiog privalai tų vertingų savybių nesunaikinti.

Kita vertus, Kelių policijos pastatas, dėl kurio pastaruoju metu kilo ginčų (Kelių policijos pastatą Vilniuje nuspręsta nugriauti, jis parduotas bendrovei „Lidl“, tuo metu architektai tikina, jog tai vienas ryškiausių lietuviško postmodernizmo pavyzdžių, – red. past.), nėra paveldo objektas, mano žiniomis.
Tuomet jau belieka savotiškas moralinis visuomenės imperatyvas: kad tai yra laikmečio ženklas, įdomus objektas.

Kitoje pusėje yra naujasis pastato savininkas ir jo interesai. Jis – akivaizdu – nusipirko objektą ne tam, kad saugotų, o tam, kad vykdytų veiklą, uždirbtų pelno. Taigi konfliktas atrodo tarsi savaime užprogramuotas.

Istorikų, tarp jų ir mano nuomone, tai yra iš tiesų vertingas, reikalingas ir įdomus objektas.
Tačiau miestas negali sustingti, negalime sakyti, kad štai – šis momentas toks nuostabus, nieko ir nebekeiskime.

Turėtų būti paliktos kažkokios atviros durys. O kokia forma laikysime tas duris atviras? Manau, turėtų vykti diskusijos.
Kai kurie paveldo sluoksniai – kad ir Kauno tarpukario architektūra ar sovietmečio –  į tuos laikotarpius turėtume žvelgti kompleksiškai. Šiuo metu paveldo tvarkymas yra gana chaotiškas. Kad tyrėjai su architektais ir galbūt visuomene, tų rajonų bendruomenėmis prieitų konsensuso. Pavyzdžiui: štai, šie objektai yra vertingi ir mes juos saugome, šie – įdomūs, bet neturime lėšų juos išsaugoti, todėl atsiradus sąmoningam investuotojui, parduodame.
Beje, „Lidl“'as yra milžiniška kompanija ir ji iš tiesų galėtų tą situaciją išnaudoti. Jie galėtų objektą išsaugoti ir vėliau tai panaudoti savo, kaip socialiai atsakingo verslo, reklamai. Na, bet jų teisė rinktis...

Taigi atsakymas šioje situacijoje – kompleksiškumas.

Ką galiu pasakyti apie Kauno „Akropoli“, kurio viduje įkomponuotas istorinis namukas ir dalis „Kauno audinių“ fabriko?
Sakyčiau, yra dvi medalio pusės: jei paimtume Kauno „Akropolį“ kaip visiškai nuo miesto atsietą pastatą, sakyčiau, kad saugojimo atvejis buvo pakankamai pozityvus, nors galima diskutuoti, kad „Kauno audinių“ galėjo matytis ir daugiau.
Tai, kas padaryta „Akropolyje“ vadinama „adaptyviu pritaikymu“. Istoriniai elementai integruoti į istorinį objektą ir tai yra pakankamai geras pavyzdys.
Tačiau yra ir kitas niuansas – „Akropolis“ stovi miesto centre ir yra orientuotas į save, į vidų. Jis neišpildo miestiečių, paties miesto lūkesčių: čia galėtų būti pritaikyti aplinkai jautresni sprendimai, atsižvelgta į tai, kad šalia teka upė.