Viską lėmė matematika

Baigęs vidurinę mokyklą gimtajame Ignalinos rajone Mečislovas nusprendė mokytis toliau. Atvažiavo į Kauną, įstojo į tuomečio Politechnikos instituto (KPI) Lengvosios pramonės fakultetą studijuoti medžio apdirbimo specialybės, nes medis jį nuo vaikystės traukė.

„Mane mediena visada traukė. Tėviškėj apie 40 inkilų buvau padaręs. Kiekvienoj obely buvo po du, o prie namų buvusiam beržyne – kiekviename berže po 2-3. Vidurinėje mokykloje buvo gamybinis mokymas, kaip tik ir mokėmės staliaus darbo, tai aš baigdamas mokyklą jau turėjau trečią kategoriją“, – prisimena M. Švilpa.

Ir kas žino, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimas, jei ne ta nelemtoji matematika: „Man nelabai sekėsi matematika. Gavau skolą jau pirmame kurse; bandžiau perlaikyt – nesisekė. Perėjau studijuoti į vakarinį fakultetą, galvojau, kad bus lengviau. Tuo metu į kariuomenę studentų neimdavo ir iš vakarinio skyriaus, bet kaip tyčia TSRS gynybos ministras išleido į sakymą, kad studijuojančius vakariniame ims. Nespėjau susiorientuoti ir išėjau į kariuomenę. Tai buvo 1967-1968 metai. Atitarnavau Maskvoje dvejus metus ir grįžau į Kauną nusiteikęs studijuoti toliau.“

Deja, svajonės apie studijas taip ir liko svajonėmis, nes sunkiai susirgo Mečislovo tėtis, ir jaunuoliui teko imtis ūkio darbų. „Įsikinkiau mamai padėt. Vieną vasarą, kitą, paskui tėtis mirė, ir vėl mamai reikia padėt. Žiūriu, kad aš laiko studijoms jau neturiu. Tada ir pradėjau dirbti staliumi Kauno namų statybos kombinate“, – pasakojo jis.

Gabų ir žingeidų jaunuolį Kauno Namų statybos kombinato (vėliau tapusio Projektavimo ir statybos susivienijimu „Kaunas“, dar vėliau – nuo 1993 m. „Kausta“, o nuo 2004 m. – „YIT Kausta“, red. past.), vadovai netrukus nusiuntė į kvalifikacijos kėlimo kursus Kauno statybininkų rengimo centre, vėliau – tobulintis Panevėžio mokymo kombinate. Baigęs brigadininkų kursus Panevėžio statybininkų mokykloje Mečislovas net 22 metus dirbo brigadininku. Iki pat 2001-ųjų, kai buvo paskirtas meistru.

Šiose pareigose, nors jau galėtų ilsėtis, neseniai 67-erių sulaukęs M. Švilpa dirba ir dabar. „Gal kai kas galvoja, kad dėl atlyginimo dirbu, bet man labai smagu, kad jaučiuosi reikalingas, kad vadovai prašo nepabėgti“, – atvirai sako jis.

Jei ištversi savaitę – dirbsi

Tuo metu, kai M. Švilpa pradėjo dirbti Kauno namų statybos kombinate, technikos beveik nebuvo. „Kai pradėjau dirbti 1970 metais, dar net devynaukščių nestatė. Ir prasidėjo Dainavos rajono statybos ir vyrai juokdavosi, kad jeigu išlaikei savaitę, gal ir liksi. Buvo klojamos medinės grindys. Tų lentų neužneši, jas reikėdavo rankomis pro langus į visus aukštus sutraukti. Paprastai jauną darbuotoją pastato į 2 aukštą ir per langus vieni kitiems padavinėjam tas lentas. Į 5-ą aukštą sukėlėm, paskui 4-ą, 3-ią; ten vyrai jau ilsisi, o tu jiems padavei ir dar savo 2-am aukštui reikia sutraukt. Kartais tekdavo visą dieną tas lentas traukti visame name į kiekvieną butą. Jėgos reikia. Bet tą išbandymą atlaikiau“, – prisimena pašnekovas.

Stiklus langams, duris iš pradžių taip pat nešiojo patys. Mečislovas, kuris jau dirbo brigadininku, dirbo kartu su visais. Ir dar sugalvojo, kaip vyrus paskatinti, kad sparčiau suktųsi.

„Nebuvo jokio įrenginio, kad galėtum tą stiklą įkelti. Viską rankomis. Bet tai vienam koją skauda, kitas tingi. Tai tu, brigadininkas, turi būti švyturys. Pasiėmei pirmas – jeigu nešam po 2 stiklus, tai pasiėmei 3 – ir nuėjai. Kitiems jau nepatogu; jeigu jis nunešė, tai ir aš nepasiduosiu. Šitaip konkuruodami ir dirbom. Ir duris išnešiot reikėjo. Aukšte būdavo apie 25 duris, tai visa brigada taip ir nešam – į 9 aukštą, paskui į 8-ą, taip eilės tvarka nuo viršutinio pradedant, kad kuo labiau pavargsti, tuo žemiau reikėtų nešti. Tik vėliau atsirado gervės – lauke sukrovei ir pakeli iki lango. Tai buvo didelis palengvinimas. Medieną sukeldavom, bet stiklus buvo baisu taip kelti, todėl patys sugalvojome patobulinimą – pasidarėm specialias dėžes, į kurias stiklus sudėdavom, kad jie nesudužtų“, – šypteli senus laikus prisiminęs patyręs stalius.

Tai, kad sovietmečiu statybininkai nemažai išgerdinėdavo, buvo visiems žinoma. Brigadininkui, praktiškai nevartojančiam alkoholio, vis tik pavyko sutarti su bendradarbiais, kurie nevengdavo darbo vietoje išlenkti taurelę.

„Niekam ne paslaptis tas „amžinas gėrimas“. Aš juokdavausi, kad visą savaitę geriam, o penktadienį pradedam dirbti. Bet kai jie gerdavo, aš dirbdavau. Būdavo paskirta kiekvienam po butą – grindis sudėti ar duris įstatyti. Tai nors iš pradžių patirties neturėjau, kol jie linksmindavosi, aš savo darbą pamažu padarydavau. Ir padarydavau daugiau už juos. Kai yra noras, tai nors lėčiau, bet aš pasiekiu tą patį tikslą. Tiesa, jie iš pradžių pykdavo, sakydavo, kad nors tu negeri, vis tiek prie mūsų prisidėk. Aš nesismulkindavau – reikia, imkit, bet aš vis tiek negersiu. Iš pradžių, būdavo, po rublį dedam, bet to rublio niekada neužtekdavo, reikėdavo ir po tris. Po kiek laiko prabilo jų sąžinė, tai nutarė nebeimti iš manęs to rublio“, – atsako M. Švilpa.

Tačiau nueiti nupirkti alkoholio jauniausią brigados narį siųsdavo. Tiesa, neilgai. Sakydavo: „Tu jauniausias, eik parnešti“. „Nesipyksi, einu. O vieną sykį nuėjau, pasižiūrėjau – kuo čia „šnapsą“ pakeist? Brigadoj buvo 12 vyrų, ir jie visada gerdavo tik degtinę. Nupirkau likerio; „Šaltrezas“ buvo, „Benediktinas“. Atnešiau. „Ką tu čia atnešei, čia nedaug išėjo“, sako. Bet sakau, užtai gero gėrimo. O jie jau buvo degtinės gėrę, tai kai šito dar „uždėjo“ – atrodo, kaip ir nieko, bet nuo stalo nė vienas nepasikelia. Po to karto daugiau manęs nesiųsdavo į parduotuvę. Bet čia ne specialiai, netyčia išėjo, nes aš nežinojau, kas bus“, – prisiminęs, kaip atsikratė pasiuntinuko vaidmens, juokiasi Mečislovas. Jis priduria, kad vėliau, kai po nepriklausomybės atkūrimo nemažai darbuotojų „atsisijojo“, „buteliukų mados“ neliko – „Kaustoje“ visą laiką su tuo buvo kovojama gana griežtai, o po 2000 metų, kai atėjo skandinavai, tokie dalykai praktiškai išnyko.

Kita sovietmečio statybų rykštė buvo vagystės. Jeigu dingo, pavyzdžiui, spyna ar spragtukas, niekas kitas nepaėmė, paėmė stalius, kuris su juo dirba. Jeigu iš santechnikos kas nors dingo – vadinasi, pasiėmė santechnikas, nes jis eina po darbo uždarbiauti ir jam prireikė. Būdavo, kad įrankis vėliau atsirasdavo, bet būdavo, kad ir ne. Kiti darbininkai prieidavo ir sakydavo, kad nori tą įrankį pasiskolinti. Leisdavo, nes žinojo, kad tvarkingą parneš. „Kaustoje“ pasiteisino sprendimas specialistams valdiškus įrankius išduoti asmeniškai – kai įsigaliojo ši taisyklė, tie patys įrankiai tarnaudavo dvigubai trigubai ilgiau. Būdavo juokaujama, kad kai įrankis savas, tai ir nosine dulkes nuo jo nuvalys. Tačiau pašnekovas pridūrė, kad šia patirtimi pasinaudoti gali tik tos įmonės, kuriose nedidelė darbuotojų kaita.

Iš pirmykščių laikų į civilizaciją

Per daugiau nei keturis dešimtmečius statybose pasikeitė daug kas. Rankų darbo ilgainiui darėsi vis mažiau, į pagalbą žmogui atėjo vis nauji įrengimai, keitėsi medžiagos ir technologijos. Bet ypatingas lūžis – ir technologinis, ir požiūrio į darbą – „Kaustoje“ įvyko tada, kai įmonės vyrai dirbo Baltarusijoje: Lydoje statė gyvenamuosius namus iš Rytų Vokietijos pasitraukiančiai sovietų kariuomenei. Norėdami, kad kareiviai greičiau išeitų, vokiečiai patys finansavo ir prižiūrėjo šias statybas.

„Mes buvome įpratę, kad ką padarei, nors kreivai šleivai, jau taip ir liks; ką tu čia ardysi ir darysi iš naujo. O vokiečiai priversdavo daryti tą patį darbą penkis ir daugiau kartų, kol jiems patiks. Ir mes pradėjom suprasti, kas yra tikras darbas. Pamatėm, ką reiškia kokybė, ką reiškia drausmė. Tikrai, labai kokybiški namai, gražiai buvo padaryta“, – prisimena M. Švilpa.

Patyręs specialistas sako, kad tie, kurie norėjo tobulėti, dirbdami Lydoje gavo neįkainojamos patirties. „Pamatėme grąžtus, perforatorius, suktukai atsirado, duris jau paprasčiau pastatyti, skylę su perforatorium prasigręžus. Vokiečiai visus prietaisus atvežė. Bet jiems mes turbūt atrodėme kaip laukiniai. Būdavo, klausiame, ką čia daryti, nes plyšys yra? O jis – silikonu. Kas tai per daiktas? Pečiais patraukei ir eini toliau aiškintis. Mes iš jų labai daug tada išmokome – darbas Lydoje buvo kaip iš pirmykštės santvarkos perėjimas į civilizaciją. Jeigu ne ta vokiečių statyba, mes žymiai vėliau būtume tą „civilizaciją“ pasiekę. Nuo tos statybos 1993 metais prasidėjo mūsų progresas, – prisimena M. Švilpa.

Tai, kad padirbėję vokiečių prižiūrimoje statyboje „Kaustos“ vyrai buvo pasirengę dirbti kitaip, pasak pono Mečislovo, lėmė dar vienas dalykas: „Tada sunkūs laikai buvo, žmonės atlyginimo po kelis mėnesius negaudavo, blaškėsi. Ir „Kaustoj“ darbuotojų gerokai sumažėjo. Bet liko branduolys. O tai, kad per kelis pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo, kai labai daug buvusių stiprių statybinių organizacijų subyrėjo, „Kausta“ išliko ir sustiprėjo, didelis direktoriaus Antano Butkaus nuopelnas. Jis turėjo strategiją, matė perspektyvą ir sugebėjo išsilaikyti. Ir į Lydą dirbti bet ko nesiuntė“.

Gal dėl to, kad kokybiškai dirbti jau mokėjo, ir skandinavų atėjimas į įmonę ne kažin ką pakeitė. „Mes, vidurinioji grandis, jų atėjimo nejutome, kadangi jau anksčiau įmonėje liko tik tie, kurie norėjo ir mokėjo dirbti. Konkurencijos sąlygomis jau irgi mokėjome dirbti. Ir kokybės visada siekėme“, – pastebi Mečislovas.

Pašnekovas apgailestauja, kad dabar kokybė neretai aukojama, nes viešųjų pirkimų konkursus laimi tie, kurie pasiūlo pigiausią kainą, o ne kokybę garantuojanti „Kausta“.

„Šiandien nemažai tokių, kurie pastatė, po kelių mėnesių bankrutavo, ir viskas. Ir nėra ko ieškoti. O mes pastatę objektą jo nenumetame – 5 metus jį prižiūrime, už jį atsakome. Užsakovai supranta, kad yra kokybė, yra garantijos, ir nepyksta, kad gal ir brangiau už tai tenka sumokėti. Bet mes pralaimime viešuosius pirkimus, stovim be darbo, o kiti stato, nes jų kaina mažesnė. Tačiau tai, kad kokybė yra antraeilis dalykas – neteisingas požiūris, ir mes labai laukiame, kada viešųjų pirkimų taisyklės bus pakeistos“, – kolektyvo lūkesčiais dalijasi M. Švilpa.

Kaip tapti mėgstamu vadovu?

Išgirdęs klausimą, kaip išlaviruoti, kai iš eilinio darbuotojo tampi vadovu, kad ir vadovybei įtiktum, ir darbininkai būtų patenkinti, M. Švilpa atsako, kad tapęs brigadininku iš tikrųjų pasijuto „tarp kūjo ir priekalo“. Bet sugebėjo tvarkytis taip, kad norinčių patekti į jo brigadą netrūko.

„Buvo nelengvas etapas, kol aš pripratau, kol kiti apsiprato. Bet radom bendrą kalbą ir su vienais, ir su kitais. Truputį ir aš pasikeičiau – supratau, kad kai žiūri iš „žemutinių“ pozicijų, atrodo vienaip, o kai vertini iš vadovo pozicijų, pasirodo ir kita pusė. Jeigu palaikai vieną pusę – skriaudi kitą pusę. Kai sovietiniais laikais tapau brigadininku, už saviškius visada „kariaudavau“. Pavyzdžiui, tais laikais bendrabutį gauti buvo didelis dalykas, o mano brigadoje visi, kuriems reikėjo, gavo bendrabučius. Eini pas valdžią, prašai, įrodinėji, ir pasieki savo. Tai apie 1985 metus jau konkurencija atsirado norinčių pas mane į brigadą pakliūt. Bet brigadoj gali būti ribotas žmonių skaičius, 8-9 žmonės, kad kiekvienas paimtume po vieną 9-aukščio aukštą, todėl aš galėjau pasirinkti specialistus“, – prisimena ponas Mečislovas.

Ir tada, ir vėliau, kai tapo meistru, jam pravertė tai, jog pats buvo dirbęs visus darbus – lygiai taip, kaip aiškino vokiečiai: „Vienas vokietis, su kuriuo kartu dirbome Lydoje, sakė, kad jų šalyje norint tapti darbų vadovu, reikia maždaug metus pusantrų dirbti darbininku. Jis visas grandis jis turi praeit: jei vadovaus dažytojams, turi mokėti glaistyti, tapetuoti, jei staliams – turi mokėti duris, langus įstatyti. Ir oblių turi būti čiupinėjęs. Taip ir aš – ir langai, ir durys, ir linoleumai – viską pats buvau daręs. Jei kam nors neišeina, nueini ir parodai, kaip reikia padaryti, kaip turi būti. Aš ir dabar nevengiu parodyti, jei kam nors patirties trūksta. Jeigu ką blogai padarė, pasakai, o jeigu gerai – vadinasi, gerai, pagiri jį. Svarbiausia, kad darbininkas visada jaustų, kad tu juo rūpiniesi.“

Ne kartą kviestas pereiti į kitą įmonę, tačiau likęs ištikimas pirmajai darbovietei meistras apgailestauja, kad nemažai jaunų specialistų vienoje vietoje ilgai neužsibūna: „Ateina žmonės iš profesinės mokyklos – stengiesi juos išmokyti, būdavo ir pjūklą išgalandi, kadangi nemoka, bet išmoksta ir išeina. Įdedi daug, o kai tik pamato, kad kitur gali naudingiau žinias pritaikyti, dingsta. Senais laikais ieškojo, kur atlyginimas didesnis, o šiais laikais į užsienį išvažiuoja. Bet nemažai yra ir tokių, kurie po kelių metų sugrįžta. Ateina ir sako: „Gal gali už mane žodį užtart, gal mane priims atgal?“ Ir dabar yra tokių – sugrįžo ir dirba.“

Tačiau vienu savo mokiniu M. Švilpa ypatingai didžiuojasi: „Lydoje atėjo pas mane jaunas vaikinukas. Man nereikėdavo jam sakyti, kai kur nors dirbdavom, kad po to turi likti švariai sutvarkyta vieta. Aš dar kažką baigiu, o jis jau už šepečio ir susitvarkė, išsivalė. Tai Ričardas Karpavičius. Jis ir dabar „Kaustoj“ dirba, jau irgi meistras“.

Kiekvienas pastatas – kaip savas vaikas

Kiek per tuos 45-erius metus iškilo gyvenamųjų namų ir kitų pastatų, prie kurių prisilietė jo rankos, Mečislovas neskaičiuoja. Tačiau kai kurie iš jų ypatingi. Bet įsimena jie dėl skirtingų priežasčių. „Pavyzdžiui, šį pastatą aš puikiai prisimenu. Jis buvo statomas 1972-1973 metais, ir man teko atlikti jame apdailą. Dabar daug kas jau pakeista, bet ir rekonstrukcija mano rankomis daryta. Mano rankų čia labai daug yra įdėta, ir vienam ir kitam etape, – šiltai pasakoja M. Švilpa apie pagrindinį „YIT Kausta“ biurą Kaune, Petrašiūnuose, kuriame ir susitikome. Ir priduria: – Visi objektai kaip tėvams savi vaikai – patys geriausi. Bet kiekvienas objektas kažkuo savitas, išskirtinis.“

Ateini į naują objektą – ten dar šalta, vėjas švilpia. Tu jį įrengi, išgražini, jis kaip savas vaikas pasidaro. O tada reikia išeiti. Ir išeini, kalba Mečislovas, su didžiausia širdgėla, nes kai jau gražu, sutvarkyta, tu tampi jame nereikalingas. Prie to taip pat reikia priprasti. Namų statybos kombinatas daugiausiai statė gyvenamuosius namus, o kai kiti nespėdavo ir reikėdavo „šturmuoti“, pagelbėdavo kolegoms, statantiems mokyklas ir parduotuves. Ir tik vėliau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, objektai, kuriuose dirbo „Kaustos“ vyrai, tapo įvairesni ir įdomesni.

„Biurai IX forte – neeilinis, sudėtingas pastatas. Taip pat man labai patiko dirbti Vilniuje, Švitrigailos gatvėje. Specifiniame objekte, kuriame daug paveldo elementų, kur visai kitokie reikalavimai, dirbome visą pavasarį ir vasarą. Iš Kauno važinėjome. Be to, statyti objektą, kurio užsakovas yra privatus, žymiai sudėtingiau – jis atiduoda savo pinigus ir nori, kad už tai atitinkamai būtų padaryta“, – pasakoja Mečislovas. O kartais, priduria jis, statinį įsimeni būtent dėl užsakovo keistenybių.

Padarei, visą „dūšią“ įdėjai, dalijasi pašnekovas, bet netinka, sako – „blogai“. Ir pabandyk įrodyti, kad iš tikrųjų yra gerai. M. Švilpa pamena, kaip jie darbavosi vieno žinomo verslininko objekte. Kad spėtų padaryti laiku, žmonės dirbo ir šeštadieniais. Atvažiuoja tas verslininkas, ilgą laiką nebuvęs, pasižiūrėti ir pradeda aiškinti, kad „jūs čia blogai padarėt“. M. Švilpa sako bandęs aiškinti, kad kaip turėjo būti. O verslininkas sakąs, jog vienoje šalyje objekto kokybę tikrinęs spirdamas į sieną – tai koja pralindusi. Ten buvę sudėta po vieną gipso kartono plokštę. Lietuvoje taip tikrinti nesiryžo – šįkart patikėjo meistro žodžiu.

Ištikimas medžiui

Dabar, kai atsiranda vis naujų medžiagų, o medžio pastatuose mažėja, patyrusiam meistrui taip pat tenka keisti kvalifikaciją.

„Medžio darbų specialistams darbo labai sumažėjo. Daug tokių objektų, kur medžio praktiškai nėra. Bet atsirado gipso kartono plokštės – staliams čia nearti dirvonai. Patys matote, kokios figūros ant lubų išpjaustytos, tik reikia technologiją žinoti. Atsiranda ir kitos naujos patvarios apdailos medžiagos, lakai, dažai, todėl negali gyventi praeitim, reikia įsisavinti naujas technologijas, žinoti, kaip ką pritaikyti“, – mintimis dalijasi ponas Mečislovas.

Tačiau ir ankstesnių įgūdžių pamiršti neverta, tuoj pat priduria jis: „Anksčiau, kai stalius atlikdavo visus darbus, jis turėjo žinoti, ir kaip linoleumą pakloti, ir kaip parketą sudėti, ir su obliuku dirbti, o dabar daug siauros specializacijos specialistų: jeigu jis kloja linoleumą, parketo sudėti jau nemoka. Pavyzdžiui, dirbome Veterinarijos akademijoje. Ten buvo medinės durys, kurios truputį nukrypo ir siekė grindis. Jaunimas svarsto, kaip čia nupjaut, kaip padaryt. Sakau, pasiimkit oblių, paobliuosit, kas čia yra 3-5 milimetrai, drąsiai galit obliuot. Žiūri į mane: „Kaip obliuot, su kuo obliuot“? Sakau, su oblium. Jie: „Tai čia tas elektrinis nepraeis“. Sakau, o kam čia elektrinis? Rankiniu. „O kas tas rankinis, kaip jis atrodo?“ Manau, bent jau žinoti turėtų, kad yra toks daiktas.“

Tačiau jei būtų valia, ponas Mečislovas rinktųsi medį. „Medis yra aukščiau už kitas medžiagas. Kai atsirado tarpinės, silikonas, tai į visus langus čia („Kaustos“ administraciniame pastate – red. past.) buvo sudėtos tarpinės, užtepta silikonu, ir dar ilgai stovėjo tie mediniai langai. Ir mano bute dar yra vienas taip sutvarkytas medinis langas. Ir dėl to bute nė kiek ne šalčiau. Mediena yra mediena, – sako jis ir priduria: – Tie užsakovai, kuriems leidžia kišenė, ir dabar renkasi medinius langus, tik apkaustytus aliuminiu, kad būtų ilgalaikiai.“

Bet į klausimą, kodėl mažėjant medžio darbų nesiėmė savo verslo, M. Švilpa atsako, kad tai nėra jo sritis.

„Reikia turėti gyslelę, o aš turbūt nesu gabus tam. Savo butą, kuriame ir dabar gyvenu su žmona Dangute, 1986-1987 metais įrengiau labai gražiai. Ir langai buvo sutvarkyti – kai dar beveik pas nieką nebuvo, mūsų bute jau buvo keliais laipsniais šilčiau. Vaikams – sūnui Mindaugui, dirbančiam požeminių inžinerinių komunikacijų srityje besispecializuojančioje UAB „Inžineriniai tinklai“ direktoriaus pavaduotoju statybai, ir dukrai, anglų kalbos dėstytojai Ramunei, – butus taip pat pats įrengiau. Nėra ten šedevrų, bet viskas tvarkinga, kultūringa. Baldų gamyba tai neužsiėmiau, nes reikėtų stakles turėti, o to, kas iš medžio drožlių plokštės padaryta, aš nelaikau baldu“, – aiškina jis.

O štai dažytojus ponas Mečislovas samdo. Ne todėl, kad nesugebėtų sienų ar durų staktos dažais nutepti, o dėl to, kad kiti tai daro geriau.

„Aš visada laikiausi principo, kad tu daryk tai, ką gali padaryti – tai darydamas uždirbk ir atiduok tam, kuris gali gerai padaryti kitą darbą. Aš mačiau, žinau, kaip dažoma, bet tai nereiškia, kad aš padarysiu taip, kaip tos srities specialistas, nes visko žmogus negali gerai mokėti“, – kalba penktą dešimtį „Kaustoje“ dirbantis meistras, 2004 metais apdovanotas Statybų riterio ženklu (Lietuvos pramonininkų konfederacijos 2002 m. įsteigta nominacija „Profesijos riteris“ skirta pagerbti profesijai pasišventusius ir daug darbe bei kitoje veikloje pasiekusius asmenis – red. past.)

Žvejoti taip ir neišmoko

„Aš labai nemėgstu laiko leisti tuščiai“, – išgirdęs klausimą apie laisvalaikį atsako Mečislovas. Bet patylėjęs priduria, kad jam labai gera po visų savaitės darbų pabūti namuose, tyloje, ramiai paskaityt. Kartais net kelias skirtingas žinių laidas pasižiūrėti, kad galėtų palyginti, nes jį domina politika. Ir dar labai patinka pabūti kaime, tėviškėje. Dažnai ten nuvažiuoja. Grybingas vietas žino nuo vaikystės ir kitokių grybų – kaip tik baravykus, raudongalvius, paberžius, kazlėkus – nerenka. Sako kitokių grybų nepažįstąs. Kam kitokius rinkti, jeigu šitų prisirenka.

Kitiems ypatingiems pomėgiams atsirasti, pasak pono Mečislovo, nebuvo laiko, nes jaunystėje teko ne tik mamai, bet ir vos už kelių kilometrų nuo tėvų gyvenantiems uošviams ūkyje padėti. O štai žvejoti jį dar vaikystėje senelis mėgino mokyti, bet nesėkmingai: „Nesižavėjau žvejyba. Kažkada diedukas nusivedė prie ežero meškeriot, atsisėdau,o jis priėjęs man su meškere per nugarą: „Ką aš tau sakiau, kas gi sėda prieš vėją?“ Nuo to laiko aš ir nėjau daugiau, nepradėjau žvejot.“

Nuotraukos autorės ir Mečislovo Švilpos asmeninio archyvo