Keturių Žemių neturime

Dr. Milutienė primena, kad A ir A+ pastatų energinės klasės yra tik pradžia. Ateityje, po 2020 m., dėmesys bus sutelktas į atsinaujinančias medžiagas. Pastatai galiausiai privalės iš viso nenaudoti energijos. Ir tai yra ne ambicija, o būtinybė.

„Kur mes esame? Kodėl apskritai kalbame apie A+ klasės pastatus? Pasirodo, kad žmonija šiuo metu naudoja tiek išteklių, kiek nuolatos generuoti galėtų nebent keturios Žemės planetos. Tačiau, deja, mes ją turime tik vieną. Tam, kad visi joje tilptų, mūsų išteklių vartojimą reikėtų sumažinti dešimt kartų“, – kalbėjo ji.

Pasak daktarės, šiuo metu pastatai sunaudoja labai didelę dalį mūsų energijos išteklių. Galų gale, ištekliai naudojami ir gaminant pačias medžiagas, iš kurių vėliau statomi pastatai. Tačiau svarbiausia tai, kad pastatas labai ilgai veikia aplinką. Net ir po jo nugriovimo. Visiškai sunaikinus buvusį pastatą, jį griaunant išsiskyrusios dujos apie šimtą metų cirkuliuoja atmosferoje.

Kokia išeitis? Išeitis yra pereiti prie visiškai švarių, energijos nesiurbiančių pastatų. Statybų sektorius į ES įpareigojimus tai pradėti daryti ir palaipsniui link to eiti žiūri kreivai, lyg į bereikalingą vargą, bet, anot ponios dr. E. Milutienės, tai iš principo klaidingas požiūris.

„Atrodo, kad šiuo metu visi galvoja, jog viskas veikia lazdos principu. Štai Europa nuleido įstatymą, ir visi turim jo laikytis. Norėčiau pasakyti, kad labai ilgą laiką vyko moksliniai tyrimai, diskusikos eko bendruomenėse. Tik tada atsirado įstatymai. Taigi jie iš tikrųjų kyla iš apačios, o ne yra nuleidžiami iš viršaus“, – teigia ji.

Ir išeičių iš esamos padėties, jos įsitikinimu, tikrai yra.

„Taip atsitiko, kad 2003-aisiais dalyvavau pasauliniame Saulės kongrese. Tada nieko nesitikėjau, nieko neplanavau. Tačiau patekau į ekskursiją po namą be šildymo sistemos. Tas saulės architektūros pastatas atrodė kaip visiškas kosmosas. Viena dalyvė iš Didžiosios Britanijos pasiteiravo, kokios medžiagos buvo naudotos kuriant tokį pastatą. Architektas atsakė, kad tai buvo visiškai rinkoje įprastos medžiagos. Tada ir supratau, ką iš tikrųjų galime sukurti iš atsinaujinančių medžiagų“, - dėstė specialistė.

Atsakymas: saulės architektūra?

Kas būtent yra toji saulės architektūra ir atsinaujinančios statybos medžiagos, kurių idėja taip sužavėjo dr. E. Milutienę? Ji teigia, jog tai tikrai nėra kažkas visiškai naujo. Jau ne vieneri metai vyksta diskusijos, seminarai šia tema, o saulės architektūros koncepcija jau yra kaip reikiant iškristalizuota.

„Saulės architektūros pastatas yra tarsi vienas didelis saulės kolektorius. Visą reikiamą energiją jis gauna iš Saulės. Jam sukurti nereikalinga kažkokia ypatinga įranga ar klimato sąlygos. Mes dažnai painiojame saulės spinduliuotę su šiluma. Mes turime tiek pat saulės energijos, kiek ir, pvz., Vokietija, bet Vokietijoje yra šilčiau. Sutaupymai gali būti labai žymūs. Tereikia tinkamos vietos pastatui ir, žinoma, gero architekto, kuris gebėtų tinkamai suprojektuoti pastatą. Pasikartosiu, jokių ypatingų technologijų nereikia“, - dėstė specialistė.

Lietuvoje jau taip atlikti atitinkami eksperimentai. Netoli hidrometereologijos stoties pastatytas pavyzdinis pastatas, kuriame matuota saulės spinduliuotė ir temperatūra, kad pavyktų aiškiai matyti, kokia naudą mums gali duoti saulė. Pažymėtina, kad eksperimentas vyko name niekam negyvenant. Be to, jame buvo palikta nesandarių plyšių.  Todėl pastatas iš esmės atitiko C energinę klasė.

Nustatyta, kad per vieną šildymo sezoną saulės energijos kiekis padengia pusę šilumai reikalingos energijos. Geresnės energinės klasės pastate tas energijos kiekis duotų dar didesnį pokytį. Vien dėl to, kad energiškai efektyvių pastatų poreikiai yra gerokai mažesni. Vis tik reikia būti atsargiam ir nepadauginti langų, nes net vasario mėnesį tokiame name gali būti per karšta.

Dar geresnių rezultatų galima pasiekti derinant saulės energetiką ir natūralias medžiagas.

„Geras pavyzdys yra šiaudiniai namai. Ta techologija naudoja presuotus šiaudus, ir jie padengiami molio tinku. Taip pastate sukuriama šilumą akumuliuojanti masė, kuri yra labai svarbi. Ji išlaiko šilumą name. Beje, visos atsinaujinančios medžiagos atlieka kelias funkcijas. Tai ir konstrukcijos, ir šilumos izoliacijos, ir oro filtravimo, ir drėgmės palaikymo elementas“, – vardino specialistė.

Ji ragina nebijoti naudoti šiaudinių ar kanapinių medžiagų. Jos gal ir atrodo tarsi nerimtos. Bent jau lyginant su betonu. Tačiau iš šiaudų ir tinko mišinio galima statyti netgi daugiabučius. Visos neigiamos nuostatos, kurias galimai turime apie natūralias statybines medžiagos, tėra stereotipiško mąstymo būdo sukeltas dalykas.

„Galėtų kilti klausimas: jeigu jau turime tinkamas technologijas, kodėl jos taip lėtai skinasi kelią į gyvenimą? Tai susiję su vidiniais žmonijos niuansais. Visų pirma, turi atsirasti darni asmenybė, tada darni visuomenė ir tik tada darnūs pastatai. To darnaus bendravimo labiausiai ir norisi palinkėti. Aišku, gyvenimo kelionėje visko pasitaiko, bet jau pats ketinimas yra labai svarbus“, – teigia dr. Milutienė