Saugo savo rinką

V. Šniukšta pasakoja, kad į Vokietiją jo karjera pasuko kiek netikėtai. „Yglei“ susidūrus su dideliais sunkumais, pavyko gauti investiciją iš „BaltCap“ fondo, kuris ne tik pašalino pašnekovą iš veiklos, susijusios su įmone, bet ir sutartimi apribojo jo galimybę imtis verslo Lietuvoje. Todėl teko dairytis darbo užsienyje.

Galiausiai jis sulaukė pasiūlymo prisidėti prie projekto Vokietijoje. „Prie to projekto jau dirbo vienas lietuvis architektas, kuris vienas visko nebespėjo. Reikėjo padėti galinčio žmogaus. Taip aš ir atsidūriau Vokietijoje“, – pasakojo V. Šniukšta.

Šiuo metu jis darbuojasi kurortiniame Baden Badeno mieste, kur kazachiško kapitalo įmonės įsigijo kelis objektus ir lietuvių padedami juos tvarko. Kaip skaičiuoja ponas Vytautas, tris ketvirčius savo laiko jis dabar praleidžia Vokietijoje, o likusį – namuose.

„Kultūrinio šoko persikėlus į Vokietiją nebuvo, nes savo gyvenime dirbau su daugelio valstybių atstovais. Tačiau rinka man buvo visai nepažįstama. Visgi iš karto pasidarė labai įdomu, pastebėjau, kad statybų verslas ir verslo santykiai yra gana lokalūs. Mūsų objektai yra Baden Badeno mieste, ir visos ten esančios įmonės toli iš savo žemės neišeina. Dirbama kokiu 70 kilometrų spinduliu aplink. Tokie atstumai Vokietijoje yra juokingi. Tačiau toks ten yra veiklos modelis“, – kalbėjo jis.

Pašnekovas pastebi, kad nepaisant to, jog yra Europos Sąjungoje, vokiečiai gana stipriai saugo savo rinką. Pavyzdžiui, šalyje galioja ne tik ES, bet ir papildomi vokiški standartai. Užsienio kompanija jų visų tiesiog negali žinoti, o tai padeda vietiniams verslams. „Įeiti į jų rinką yra pakankamai sudėtinga. Nebent esi investuotojas. Tada esi laukiamas. Tačiau vykdantiems tokią veiklą, kaip statybos, yra pakankamai sunku. Jie į užsieniečius žiūri atsargiai“, – pastebi V. Šniukšta.

Įstatymai veikia itin sklandžiai

Pašnekovas pastebi, kad Vokietijos verslas yra nepalyginamai brandesnis už mūsiškį. Tai duoda labai aiškiai juntamų pliusų. Visų pirma, verslą reglamentuojantys įstatymai išdirbti kone iki tobulumo.

„Lyginant su Lietuva, reglamentavimas ten daug įvairiapusiškesnis. Yra daug taisyklių, kurias visas perkąsti yra gana sudėtinga. Į pagalbą būtina pasikviesti vietinį žmogų. Mes dabar įkūrėme ir įmonę pačioje Vokietijoje ir į pagalbą pasikvietėme viską gerai išmanantį vokietį. Tai labai svarbu, nes šalyje taisyklių laikomasi tikrai griežtai“, – sakė jis.

Labiausiai jį nustebino tai, kaip sudaromos sutartys. „Tokio lygio objektų, kaip mūsiškis, vystymo sutartys labai trumpos, nes visur yra nuorodos į šalies Statybos įstatymą. Jis labai gerai reglamentuoja santykius tarp užsakovo ir rangovo. Man tai labai patinka. Įstatymas puikiai išdirbtas. Jame daug geriau nei pas mus subalansuotas santykis tarp užsakovo ir rangovo. Pas mus viskas į vienus vartus, užsakovas iš rangovo gali pareikalauti garantijų, kad šis sugebės atlikti darbus, bet pats neprivalo pateikti jokių garantijų, kad atsiskaitys už darbus. Per krizę pas mus daug kompanijų kaip tik ir žlugo dėl to, kad užsakovai neatsiskaitė“, – primena V. Šniukšta.

Anot jo, Vokietijoje sandoriai visada yra atidžiai patikrinami atsakingų instancijų. Visada išsiaiškinama, ar užsakovas yra mokus. Jis rangovui privalo suteikti garantijas, kad laiku atsiskaitys už atliktus darbus. „Pas mus esama spragos. Vokietijoje rangovai turi ir dar daugiau teisių. Užsakovas turi ir sutvarkyti dokumentaciją, gauti leidimus. Jeigu laiku negaunami kažkokie leidimai ir darbai šiek tiek sustoja, užsakovas turi kompensuoti dėl prastovos patiriamus nuostolius“, – dėstė pašnekovas.

Bendruomeniškumo svarba

V. Šniukšta įsitikinęs, kad Vokietija ES lokomatyvu vadinama ne be reikalo. Šalis tiek pasiekė dėl savo šimtamečių tradicijų. „Manau, kad ten yra susiformavusios pakankamai gilios tradicijos, kurios darė įtaką ir mentalitetui. Tas mentalitetas išlieka net ir pasauliui keičiantis, visuomenėms globalizuojantis. Vokiečiai turi labai rimtą požiūrį į darbą, verslą. Bet tuo pat metu viskas vyksta tvarkingai. Juk palyginus su jais ar skandinavais, mes rinkos ekonomikoje dar esami visiški jaunikliai. Mes dažnai plėšomės į visas puses, bandome kuo daugiau užgriebti. Vokiečiai viską daro nepalyginamai ramiau“, – teigė jis.

Pašnekovas pastebi ir tai, kad labai daug lemia ir socialinės garantijos. Jos padeda kurti tam tikrą visuomenės sąmoningumą, požiūrį į verslą. Vokiečių darbininko neapgausi. Žmonės nebijo ginti savo interesų. Kita vertus, jie puikiai įvaldę technologijas. Rankų darbas Vokietijoje yra labai brangus. Žmogui tiesiog privalai mokėti atitinkamą atlyginimą. Ir tokios praktikos, kaip Lietuvoje, kai dalis atlyginimo sumokama vokelyje, ten niekas nepakęstų.

„Tai visų pirma tradicija. Vokiečiai pakankamai konservatyvūs. Vadovai ir savininkai dažniausiai yra garbaus amžiaus, verslą perėmę iš savo šeimos narių. Man pavyko susidraugauti su vienos įmonės, kuri buvo įkurta dar 1935 m., savininku. Ta įmonė pergyveno prieškarį, karą, po to pokarį. Visa tai yra jos istorijos dalis, kuri prisimenama. Čia labai svarbus veiksnys yra stabilumas. Tos įmonės yra tapusios tokia miestų ar miestelių dalimi, kad jeigu įmonei yra blogai, tai blogai ir visiems aplink“, – dėstė V. Šniukšta.

Santykis tarp verslo ir bendruomenės Vokietijoje yra labai svarbus. Pavyzdžiui, vykstant statyboms bendruomenės įtaka labai stipriai jaučiama. „Visų pirma, labai paisoma tvarkos. Jeigu vežant žemes jos išbyrėjo ant kelio, žmonės labai greitai ateis skųstis. Jie domisi, kas vyksta šalia. Pradedant darbus, bendruomenė supažindinama su projektu, jos atsiprašoma už nepatogomus, kurie iškils. Jeigu šių dalykų nepadarysi, iš karto sulauksi atitinkamų pastabų“, – kalbėjo pašnekovas.

Reikia kantrybės

V. Šniukšta atkreipia dėmesį ir į mentaliteto ar darbo organizavimo skirtumus, kurie dažnai gali trukdyti lietuviams ir vokiečiams dirbant kartu.

„Vokiečiai labai smulkiai specializuojasi. Todėl visi ir turi darbo. Tarkim, lietuvis santechnikas moka viską – nuo vamzdyno įrengimo iki užsandarinimo. Vokietijoje taip nėra. Ten bus kokia nors firmelė, kuri užsiims tik silikonavimu ir daugiau niekuo. Mums tai keistai atrodytų, bet tokie versliukai sau kuo puikiausiai laikosi“, – pasakojo jis.

Norėdamas dirbti Vokietijoje, iš pradžių privalai užsitarnauti bendruomenės pasitikėjimą. Ypač, jeigu esi mažesniame mieste. Baden Badenas, kuriame dirba ponas Vytautas, tikrai nėra didelis miestas, ir beveik visi verslo atstovai ten yra pažįstami. Jie visi žino, kas ir kaip. Kažkokių fobijų dėl kitataučių vokiečiai neturi, bet jiems reikia laiko, kad pasitikėjimas atsirastų.

„Manau, kad man iki galo to padaryti dar nepavyko. Čia laiko klausimas. Laikas yra svarbiausias veiksnys. Aš esu kitos šalies įmonės atstovas. Iš pradžių į mane žiūrėjo tikrai įtariai. Tačiau laikui einant pavyko susidraugauti su žmonėmis. Tačiau stengtis dar tikrai yra kur“, –sakė pašnekovas.

Daug lengviau būna tada, jeigu dar prieš įžengiant į pačią Vokietijos rinką, jau turi ryšių su vietos verslininkais, žinai, kas gali tau padėti. Tada procesas bus kiek greitesnis, bet ir tokiu atveju reikia kantrybės.

„Vokietijoje, ypač statybų versle, be vietinių partnerių būtų labai sunku. Gali pasirodyti, kad Lietuvoje medžiagos pigesnės nei ten, bet yra viena išlyga. Vietiniai ten gauna labai geras nuolaidas. Tačiau tik tie, kurie jau ilgai dirba konkrečiame regione, yra igiję pasitikėjimą. Tai vokiečiams labai svarbu. Jokių nuolaidų tu negausi, kol žmonės neišsiaiškins, kas tu per paukštis. Tik tada, kai įgyji pasitkėjimą, viskas tampa lengviau. Tačiau tam reikia laiko“, – teigė V. Šniukšta.