Viename iš pokalbių Adakras Šeštakauskas yra kėlęs filosofinę mintį – idėjos svarbą kiekvieno žmogaus, o ypač susijusio su statyba, gyvenime. Citata iš laikraščio „Statyba“: „Turėdamas nemažą gyvenimo patirtį, bendraudamas su įvairiais verslo, valdžios atstovais, manau, jog turiu pakankamą pagrindą sakyti, kad visų gyvenimo sričių, įskaitant ir statybų sektorių, sėkmę nulems atsakymas į klausimą, ar turime idėją? Tikiu ir linkiu, kad ji atsirastų ir lydėtų mūsų kraštą dabar ir visada.“

Būtent idėja. Šis bruožas, anot A. Šeštakausko, ypač būdingas ir bendras visoms statybininkų kartoms, kurios praleido dešimtmečius statybų aikštelėse, projektavimo biuruose, valdžios kabinetuose.

Kuo tada, Jūsų nuomone, idėja skiriasi nuo tikslo, kuris, manding, labiau būdingas statybininkui?

Tikslų galima turėti ne vieną – šiandienai, rytdienai, ateičiai. Idėja tuo momentu būna paprastai viena, užvaldanti protą, telkianti jėgas – dvasines ir fizines, neleidžianti užmigti, varanti į priekį.

Ar vaikystės sprendimas – pasirinkti statybininko profesiją – priskirtinas prie idėjų?

1998, Paroda „Statyba ir remontas“.

Su Prezidentu V. Adamkumi,

kairėje – A. Šeštakauskas

su sūnumi Aidu 

Tikrai ne. 1953-ieji metai. Vasara. Man keturiolika. Kaimas biednas. Kolūkietis į maišiuką susipildavo ir per kalnelį parsinešdavo ant peties visą uždarbį. Jau septynmetėje mokykloje mes, vaikai, buvome įtikėję, jog reikia greičiau užsikabinti gyvenime, įgyti specialybę. Kaimas nieko nestatė.

Jis galėjo būti geru mokytoju, kaip ir tėtis. Nebūtų labai apsirikęs įstodamas į tada populiarų Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą, tai siūlė artimieji. Atsitiktinė pažintis su būsimuoju statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi, pasakiusiu – „darai klaidą, vaikine“, lėmė, kad A. Šeštakauskas įteikė prašymą stoti į tuometinį Kauno politechnikumą, statybos specialybę. Prašymą nunešė sesuo. Pokario metai dar nebuvo spėję išnaikinti to, ką sukūrė jos steigėjai ir puoselėtojai. Ypač lietuvybės sėklos, noro mokytis.

Paklaustas apie mokslą politechnikume, A. Šeštakauskas pirmiausia prisiminė ne nepriteklių, įdomias ar nuobodžias pamokas, pirmąsias praktikas, bet išvyką į Kauno dramos teatrą: Su šiluma prisimenu auklėtoją Igną Burneiką. Į pirmąjį savo gyvenime spektaklį ėjau būtent jo vedamas. Šis mokytojas – vienas didžiausių mano autoritetų“.

Aštuoniolikmetis statybos technikas, gavęs paskyrimą arčiau namų (tėviškė Lazdijų rajono Krosnos kaime), tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – lyg ir viršininku.

„Patirties jokios, darbo su žmonėmis – jokio. Užtat cecho vyrai buvo su patirtimi. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę. Suskaičiuodavau. Gudručiai sumanė vakarykščius pernešti į naują krūsnį [krūvą], o „sutaupytą“ cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Nors treji metai joje – „skylė“ profesinėje biografijoje“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Idėjos link

Dar neįžvelgiu idėjos. Gal ji ištirpo laike ar to meto varge?

„Viskam savas laikas“, – šyptelėjo.

Grįžęs į Marijampolę A. Šeštakauskas dirbo statybos valdyboje. Juozas Silickas priėmė į vyr. meistrus. Guminiai batai prieškambaryje, šlapias lietpaltis ant gembės.

„Vienąsyk jau vakarop gaunu žinią – statybos ministras šaukia prisistatyti į valdybą. Ministras. Mane! Tada iš arčiau pamačiau Romualdą Sakalauską. Sako, Vilkaviškyje, nesant apimčių, statybos valdyba naikinama ir steigiamas ūkiskaitinis baras, siūlome į viršininkus. Nuvykau. Gal šiandien ten ir būčiau kur nors sargu, jei ne sulaužytas pažadas. Vietos valdžia mūsų pastatytame name man žadėtą butą atidavė futbolininkui. Pasiprašiau perkeliamas į Kauną, motyvuodamas noru mokytis Politechnikos instituto vakariniame skyriuje“, – pasakoja jis.

Vėliau A. Šeštakauskas pateko į Kauno pirmojo statybos tresto 43-ąją statybos ir montavimo valdybą. Jos būstinė buvo prie Žaliakalnio šlaitų, o darbų vykdytojo objektai – Aleksoto pusėje. Valtimi per Nemuną kėlė. Ten iškopė į valdybos vyriausiuosius inžinierius, tapo Kauno antrojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku.

Neaukšto ūgio žvalus inžinierius, dulkinas, sulytas, persmelktas rudens žvarbos „skraidė“ po statybvietes.

„Inkaras“, „Aidas“, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, kiti objektai, – įrašys autobiografijoje. Statė ir Jonavoje. Gyvenamuosius namus. Neįkainojama patirtis.

Brendo tai, ką paskui pavadins idėja.

„Ji su mumis gyveno nepriklausomai nuo to, ar jauni vyrukai vos neprisemdavome kerzinių „čebatų“ naujoje statybvietėje, ar išgirsdavome piktoką žodį „iditie vsie..“ [eikite visi...], kai baigiant svarbius objektus pranykdavo darbo valandų sąvoka, kai darbovietės tapdavo neįprastais viešbučiais“, – sako A. Šeštakauskas.

Tramplinas

Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A. Šeštakausko augimui“, – teigia ilgametis šalies statybos šakos vadovas Romualdas Sakalauskas, vedęs šio rašinio herojų profesinės karjeros laiptais.

Nuotraukoje –

Jonavos „Azotas“,

trečiasis blokas, 1989–1990

Šalia Jonavos, buvusiame kariniame poligone, jau penkerius metus vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste dirbo per 1300 žmonių.

„Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į taip vadinamą „didžiąją statybą“. Sąjunginės reikšmės. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos. Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų pamokų ateičiai, mezgėsi pažintys“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų, Jonavoje A. Šeštakauskui teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingu tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone.

Čia susitiko jiedu – Adakras Šeštakauskas ir Jonavos „Azoto“ gamybos viršininkas Bronislovas Lubys, užsakovo atstovas, taip pat atsakingas už karbamido kompleksą. Reiklus, ypač darbų kokybei, dalykiškas.

„Greitai perpratom vienas kitą ir tai, kad priekaištai – tas nepadarė to, tas ano, – niekur nenuves, kad reikia pūsti į vieną dūdą. Taip ir pūtėme dvejus metus. Paskui su humoro gaidele B. Lubys juokaudavo – „Adakras – vienintelis statybininkas, kuris nemeluoja“, – sako A. Šeštakauskas.

Jonavos tramplinas idėjos sparnais kėlė skrydžiui.

Mielasis valdytojas

„Kaunas ir Jonava šalia. Šeima gyveno Kaune. 1971 metų vasarį Statybos ministerijos valia „sugrąžino“ ir mane. Buvau paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus – gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir panašiai, – valdytoju“, – pasakoja A. Šeštakauskas.

Manau, kad Kauno klinikas galima laikyti viena iš Jūsų didžiųjų idėjų, įkūnytų laikinojoje sostinėje.

Nuotraukoje iš kairės –

M. Dulmanas, A. Šeštakauskas, P. Jašinskas

„Aš buvau tik vienas iš jos pildytojų. Vienąryt suskamba kabinete vadinamoji „trijulė“ – buvo toks telefonas, – ir ragelyje girdžiu Valstybinio plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio balsą: „Kodėl jūs skriaudžiate gerbiamą daktarą?“ Tas gerbiamas daktaras buvo vienas iš pagrindinių užsakovų – Klinikų vyriausiasis gydytojas Petras Jašinskas. Aš, žinoma, po to „trijule“ skambinu Jašinskui – daktare, kodėl skundžiatės Vilniuje, sakykite man, jei kas ne taip. „Mielas valdytojau, aš nesiskundžiu, aš tik referuoju...“ – atsakė jis. Supratau, kad atsakomybę už Klinikų naująsias statybas ir šefo misiją teks prisiimti man pačiam. Rytais pirmas skambutis dažniausiai būdavo Jašinsko. Rodos, ir dabar girdžiu jo balsą: mielas valdytojau. Susidraugavome. Pasirodė, kad ir daktarui statyba buvo įdomi, miela sritis, netgi daugiau – jo būties neatskiriama dalis. Kartais pajuokaudavome – pastatysime kiekvienam profesoriui po kliniką. Praktiškai taip ir buvo“.

A. Šeštakauskui vadovaujant trestui, buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet 3-4 mokyklos, per 60 tūkst. kv. m bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai. Sujungus pirmąjį ir antrąjį trestus, jungtinio „Kauno statybos tresto“ valdytoju tapo būtent A. Šeštakauskas. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus.

Nuotraukoje –

Kauno klinikų statyba.

A. Šeštakauskas – dešinėje

Pažįstu ne vieną Jūsų kartos vadovą, kuriam idėjos sparnus pakirpo „dėmės“ biografijoje, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, asmeninės ydos, nelaimingi atsitikimai. Jus, rodos, tai aplenkė.

„Statybininko tokia profesija – vaikščioti ant skustuvo ašmenų. Regint tragiškos griūties Rygoje pasekmes, džiaugiuosi, kad mano karjeroje per kelis dešimtmečius to nepasitaikė. O papeikimas buvo įprastas dalykas. Gavau ir aš griežtą nuobaudą – tiesa, jau vėliau ir ne Lietuvoje, bet iš Maskvos – „za liberalizm i popustitelsta – už liberalizmą ir susitaikėliškumą“. Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė. Tai buvo nepagrįsto skundo iš Kauno aidas, sulaužęs mano kolegos Kęstučio Grigaičio likimą“.

Dirigento rolėje

Ar statybos ministerija buvo palanki dirva naujoms Jūsų premjeroms ir idėjoms?

1978 metų gegužės pradžioje Lietuvos statybos ministras Romualdas Sakalauskas pradėjo, anot jo paties, „naują savo gyvenimo tarpsnį“, – tapo Sąjunginės statybos ministerijos ministro Georgijaus Karavajevo pirmuoju pavaduotoju. Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis.

„Mane tuo metu kvietė į dėstytojus-antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo. „Tu neskubėk, man reikės pavaduotojo“, – patarė Šešplaukis. Labai nesispyriojau. Rugsėjį sutikau naujose pareigose. Šeima dar pasiliko Kaune, aš gavau pastogę Vilniuje. Praktiškai gyvenau „ant ratų“. Be tiesioginių gamybos planavimo, ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“.

Mažeikių naftos perdirbimo įmonės komplekso statybą ir paleidimą daugelis laiko Jūsų to meto profesinių pastangų viršūne.

1981, „Mažeikių nafta“, 

objekto statybos koordinatoriumi 

trijų tuometinių sąjunginių ministrų

paskirtas A. Šeštakauskas

„Mažeikiai verti atskiros kalbos. Ši gigantiška statyba šlubavo, nors artėjo momentas, kurį mes vadindavome „davaj, davaj“. Vienu metu kilo net mintis įsteigti ministro pavaduotojo – Mažeikių statybos tresto valdytojo pareigybę. Pasakiau – baikite, aš surasiu valdytoją. Išvažiavo Feliksas Andriūnas, vėliau – Algimantas Nekrašius. Aš buvau paskirtas atsakingu už visų naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir paleidimą. Nutarimą pasirašė trys ministrai. Mažeikiuose buvo sutelkti didžiuliai materialiniai ištekliai, dirbo daugiau kaip 30 subrangos organizacijų, per 5 tūkstančius statybininkų. Iš Maskvos lankėsi ministrai su palydomis, jų pavaduotojai. Skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai. Romualdas Sakalauskas – be galo kruopštus, viską užsirašo, fiksuoja. Milžinas V. Jarmušas „pusantro metro ilgio kojomis“, spec-montavimo ministro pirmasis pavaduotojas, nieko nerašo, lyg ir nesiklauso, bet, pasirodo, ką reikia, įsimena.

Įdomi tų laikų mano darbo savaitė. Pirmadieniais-antradieniais būdavau Vilniuje, vakare – Kaune, tarpinėje stotyje. Namuose pernakvodavau ir prieš švintant – į Mažeikius. Penktadieniais vėl Vilniuje. Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač finišo tiesiojoje, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vis tiek vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai – Šeštakauskas per retai būna Naftoje. Tada sulaukiau sąjunginio ministro G. Karajevo telegramos: „Įpareigoju... važiuoti ir nepalikti statybos be mano leidimo iki jos sėkmingo atidavimo“. Šiandien kelia šypsnį, o tada...“.

Jūsų biografijoje – ir desantas į Sibirą, kartu su gelbėtojais iš Lietuvos dirbote žemės drebėjimo nusiaubtoje Armėnijoje – Spitako mieste, Artike.

Nuotraukoje –

Armėnija, Artikas, 1989,

objekto statyboje naudotos

antiseisminės priemonės

„Įsiminė pirmasis skrydis į Tiumenę. Iš jos – į pelkes ir miškus nuskraidino malūnsparnis. Paskui iš Lietuvos vežėme cementą, plytas, gelžbetonį, duoną, lašinius saviems statybininkams. Mes statėme daugiabučių kvartalą Kogalyme. Stengdamiesi įtvirtinti gerą šalies statybininkų vardą. Dirbome Uojane.

Skrydis į Armėniją buvo šuolis nežinion. Ką tik buvo sudužęs lėktuvas su gelbėtojais. Mums labai pravertė generolo Stepono Nekrošiaus, kuris vadovavo civilinei gynybai, patarimai – ką pasiimti, nusivežti“.

Kaip sutikote Lietuvos valstybingumo atkūrimo periodą? Tada nebandė Jūsų apvainikuoti madinga „buvusiojo aureole“?

„Pertvarka statybų sektoriuje prasidėjo 1988 metų viduryje. Įsteigus Valstybinį statybos komitetą buvau paskirtas jo pirmininko pirmuoju pavaduotoju – ministru, atsakingu už visos Respublikos statybas. O bandymų priklijuoti „buvusiojo“ etiketę neišvengiau. Sudarant pirmąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę sulaukiau, beje, Armėnijoje, skambučio ir pasiūlymo tapti Statybos ir urbanistikos ministru.

Grįžęs pradėjau vaikščioti po Atkuriamojo Seimo komitetus. Tądien turėjo būti priimtas sprendimas. Ekonomikos komitetui vadovavęs profesorius Kazimieras Antanavičius, pasivedėjęs į šalį, šnibžtelėjo – tave nurašė Sąjūdžio klubas. Paskui ir kviečiamas, raginamas nesutikau, suprasdamas, jog šis postas laikinas kaip metų laikai. Pasukau į verslą, tada irgi nežinion. Įkūriau savo įmonę „Rustas“, kurios pagrindinis tikslas buvo palaikyti ryšius ir atstovauti mūsų statybininkams, kurie tebedirbo Rusijoje. Iš tikrųjų neprilipo ir „buvusiojo etiketė“.

Pasitikėjimas 20-čiai metų

Lietuvos statybininkų asociacija – Jūsų idėja?

Statybininkų šventė Alytuje, 2008.

Iš dešinės – A. Vapšys,

A.M. Brazauskas ir A. Šeštakauskas

„Ji tapo mano idėja. Tada aš jau turėjau „Rustą“ ir apie tai negalvojau. Be to, prieš tai buvusią asociaciją „Lietuvos statyba“, kaip ir panašias kitas, premjeras Gediminas Vagnorius panaikino kaip klasę. 1993 metų kovo pradžioje naujasis Ministras Pirmininkas Bronislovas Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už Respublikos ribų, vadovus pasitarti, kaip plėsti statybų eksportą. Jis paragino tokias įmones vienytis ir įkurti asociaciją. Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir taręs – „aš neturiu laiko, tu, Adakrai, sėsk ir tęsk toliau“ – išėjo. Taip ir tęsiau – 20 metų. Asociacijos signatarėmis buvo 24 įmonės, atsistatydinęs palikau per 150 narių.

Pacituosiu mūsiškės asociacijos pirmuosius įstatus: „apjungti narių pastangas, vykdant statybos projektavimo ir statybinių medžiagų rinkos paieškas, siekti, kad uždirbtos lėšos būtų skiriamos materialiniams ištekliams įsigyti“. Šaliai trūko metalo, naftos, dujų, kitų gaminių ir žaliavų. Piniginiai santykiai praktiškai nebeegzistavo.“

Po pusmečio asociacija tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos nare, vėl kartu su Bronislovu Lubiu ir kitais pūtė į vieną dūdą. Keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valdžios institucijose, padėjo išsaugoti ir išvystyti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinius ryšius.

„Adakras Šeštakauskas per du dešimtmečius asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygmenį“, – teigia buvęs jos prezidiumo narys Antanas Butkus.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius su tuo sutinka: „Asociacija yra puikus partneris Vyriausybei, (...) kai galvojame apie šalies strateginius tikslus“.

„Buvo minučių, kai manydavau, jog ne tuo keliu einu. Dabar žinau, kad grąžinus laiką atgal, pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sako A. Šeštakauskas.

Garbės Prezidentas

Dėmesys, pagarba žmogui taip pat priklauso Jūsų idėjų bankui.

Po iškilmingo Lietuvos valstybės apdovanojimų įteikimo. A. Šeštakauskas antras iš dešinės pirmoje eilėje

„Tai virš visų idėjų“.

Du dešimtmečius jis tiesiogiai nevadovo statybininkams, neįteikinėjo įkurtuvių raktų, nevystė plėtros planų. Jo veiklos ir įtakos laukas buvo statybų žmonės, kurių daugelį pažįsta nuo jaunystės – kaip penkis savo pirštus. Tik paminėk pavardę... „Su juo eičiau į žvalgybą, o su juo ne“, – lyg apibendrindamas mėgsta sakyti.

Geras darbininkas, brigadininkas – jam pavyzdys, sumanus darbų vadovas, įmonės specialistas ar šeimininkas – autoritetas. Jiems A. Šeštakauskas teikė padėkos raštus, segė Garbės statybininko ženklus, Profesijos riterio ir kitus apdovanojimus. Šiam tikslui tarnavo Statybininkų dienos renginiai, dėl kurių teko metų metus varstyti Seimo narių kabinetų duris, kol ši diena pateko į atmintinų datų sąrašą.

Jis jautrus vidumi, nors ir stengėsi to neparodyti. Išgirdęs apie buvusio kolegos, bendradarbio mirtį, jautė pareigą pareikšti užuojautą, atsisveikinti. Skaudžiai išgyvendavo, kai artimas, rodos, pačiame jėgų žydėjime palūžta. Būta tokių netekčių. Tada klausdavo savęs ir kitų – kodėl? Nors žinojo, kad atsakymo nebus.

Jis – diplomatas. Keitėsi vyriausybės, ministrai, dešinieji, kairieji, o A. Šeštakauskas išliko be jokios partinės spalvos. Visiems pritaikė savo raktą. Teikė, aiškino, reikalavo, siūlė.

Subtilus. Mokąs, kai reikia, taikliai, bet nepiktai įgelti kitam, o ir sau pačiam. 

„Garbės Prezidentas – gražiau nesugalvosi“, – mano buvęs Panevėžio statybos tresto valdytojas a.a. Antanas Pavalkis.

Nemėgstąs akibrokštų. Viskam ruošėsi iš anksto. Dar prieš palikdamas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento postą, pradėjo savo įpėdinio paieškas. Kalbėjosi su vienu, kitu. Tarėsi su Asociacijos prezidiumo nariais. Apsistojo prie Daliaus Gedvilo kandidatūros. Veiklus, turįs stuburą, anksti sukūręs savo įmonę, nepraradęs savitvardos sudėtingose situacijose. Gerokai prieš rinkimus kartu apvažinėjo Dzūkiją, Žemaitiją, kitas kraštų įmones. Kad žmonės susipažintų, žinotų, už ką balsuoja.

Kokia idėja gyvenate dabar?

„Idėjų portfelis lyg išseko. Liko namų darbai, nenutraukiau ryšių su Pramonininkų konfederacija. Statybininkų asociacija. Sodas, Druskininkai, teatras. Tik, va, kažkodėl rimtų knygų, kurios mane lydėjo visą gyvenimą, nesinori skaityti. Gal tas noras dar sugrįš“. 

Adakro Šeštakausko asmeninio archyvo nuotraukos