Keturias valandas trukusioje viešoje konferencijoje-diskusijoje „Kokios Rotušės aikštės norime“, kurią surengė Kretingos rajono savivaldybė išvien su Lietuvos architektų sąjunga, savo nuomones išsakė žinomi šalies architektai: Klaipėdos universiteto profesorius Petras Grecevičius, telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas, Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos projekto autorius Vytenis Rudokas, taip pat – Kretingos rajono vyriausioji architektė Reda Kasnauskė, 2014-ųjų Rotušės aikštės ir skvero architektūrinio konkurso organizatorius Tadas Sviderskas bei šio konkurso I vietos laimėtojas Tadas Jonauskas.

Aikštės istoriją apžvelgė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, įžvalgomis ir pasiūlymais pasidalijo pilietinio judėjimo „Kretingos aikštė“ atstovės Aldona Kerpytė ir Jolanta Klietkutė.

Siūlė atstatyti rotušę

Kretingos rajono meras Antanas Kalnius pastebėjo, jog dabartinė Rotušės aikštė kretingiškių seniai nebetenkina, todėl, pradėjus Vilniaus gatvės rekonstrukciją, atsiveria realios galimybės atnaujinti ir miesto centrą.

Administracijos direktorė Jolanta Girdvainė jį papildė: Rotušės aikštės klausimas per nepriklausomybės laikotarpį svarstytas 3 kartus, paskutinįkart – 2014-aisiais, tačiau per 5-erius metus daug kas pasikeitė mieste ir visuomenėje. „Pradėjome realizuoti Bendrąjį rajono planą, kuris leidžia išplėsti mąstymo ir galimybių ribas, tačiau diskutuokime ir siūlykime su atsakomybe“, – paragino ji.

Neseniai iš Japonijos, kur itin vertinamas tautinis identitetas, grįžęs P. Grecevičius, vienas ankstesniojo Kretingos rajono Bendrojo plano rengėjų, tikino atvykęs ne receptų dalinti. Jo manymu, bendrame Lietuvos miestų kontekste Kretinga atrodo neblogai – joje nepadaryta tiek klaidų, kaip 45 proc. šalies miestų.

P. Grecevičiaus žodžiais, Kretinga turi ypatingą istorinį paveldą – dvarą, bažnyčios ir vienuolyno kompleksą bei aikštę, kurią galima sutvarkyti. „Sovietmečiu centras sudarkytas: norint atkurti istorinį aikštės vaizdą, reikėtų nugriauti 50 proc. pastatų, tačiau svarbus yra visuomenės interesas. Reiktų atstatyti rotušę ir sutvarkyti aikštės perimetrą. Kita problema – aikštės užpildymas automobiliais“, – kalbėjo jis, įsitikinęs, kad reikėtų atkurti Rotušės aikštės visumą, o ne vien fragmentus.

Aikštė – tautos ir šeimos istorija

V. Rudokas, 20 m. dirbęs, įgyvendinat Šiaulių Prisikėlimo aikštės projektą, teigė: „Turiu nuvilti – jūs neturite jokios aikštės. Yra tik 2 skverai: 1 didesnis ir 1 mažesnis ir aplink jį – parkavimo aikštelė. Visa jūsų problema, kad nesuvokiate, ką turite unikalus ir kokie erdvių mastai, Kauno ir Kretingos – tokie pat. Kretingos miesto centras yra netgi didesnis už Vilniaus Katedros aikštę ir prilygsta Maskvos Raudonajai aikštei. O kiek gyventojų yra Kretingoje ir tuose miestuose?“

Jo žodžiais, turint tokią erdvę, reikia ją apgyvendinti, prieš tai atsakius sau, ko norima – atkurti, kas unikalu, ar įrengti naujai. Istorinė aikštė yra miesto, tautos, šeimų istorija. Aikštė nėra vienos politikų kadencijos, bet nuoseklios visų miestiečių veiklos, iškeliant pamatines vertybes, rezultatas.

V. Rudokas taip pat įsitikinęs, kad į centrinę aikštę turi ateiti šiuolaikinės technologijos, kaip yra pasaulio miestuose. Jis taip pat iškėlė kretingiškiams skaudžią temą – medžių kirtimą: „Didžiuosiuose miestuose yra taip: kuo arčiau centro, tuo mažiau želdinių. Žalios poilsio zonos būna užmiesčiuose. Medžių gynėjams kažkodėl nekyla minčių, kodėl Kauno, Vilniaus, nekalbant apie kitų šalių sostines, centrinėse aikštėse nėra medžių.“

Pilietinio judėjimo „Kretingos aikštė“ atstovės siūlė Kretingoje atstatyti rotušę pagal Bauskės miestelio Latvijoje pavyzdį. Manoma, kad abi buvo pastatytos panašiu laiku – XVII a. pradžioje.

Kaimynų pavyzdžiu – Chodkevičių alėja

Kretingos Rotušės aikštės ir skvero architektūriniame konkurse dalyvavęs A. Žebrauskas įsitikinęs, kad Kretingos miesto vertybė – dvaras, sakraliniai objektai ir miesto centras: 2 segmentai iš jų išlaikyti, o trečiojo – istorinės aikštės – nėra. Pagal jo projektą, būtina atstatyti rotušę ir sugrąžinti į ją savivaldą, o šiaurinėje aikštės kraštinėje – ten, kur dabar įrengti vėliavų stovai, turėtų būti atkurti istoriniai pastatai. Taip būtų užpildyta Rotušės aikštės erdvė, istoriškai ją pratęsiant ligi Vytauto gatvės. Iškeldinus parkavimo vietas, reikėtų atidengti grindinio detales, įkurdinti autentiškus mažosios architektūros elementus.

A. Kerpytė ir J. Klietkutė palygino Kretingos miesto centrą su širdimi, o iš jo išeinančias gatves – arterijomis. Jos siūlė įrengti vieną arterijų, prasidedančią nuo evangelikų liuteronų bažnyčios ir besibaigiančią ties Kultūros centru: „Pažiūrėkime į kaimyninę Palangą ir Tiškevičių alėjos pavyzdžiu įkurkime Chodkevičių alėją – tereikia tik suoliukų, įdomių akcentų.“ Chodkevičių alėjoje, jų manymu, turėtų atsirasti ir vieta istoriniam Šv. Florijono paminklui.

Jos taip pat siūlė rotušę atkurti Latvijos Bauskės miesto pavyzdžiu. Šie miestai vienu metu gavo savivaldos teises, tuo pat metu pastatai sunykę. „Perpus mažiau gyventojų turinti Bauskė sugebėjo atstatyti rotušę, kurią aplankę pamatėme, kad ji yra turistų traukos ir vietinių žmonių susibūrimo vieta“, – kalbėjo J. Klietkutė, taip pat pasisakiusi už skvero išsaugojimą ir istorinių objektų – Antano Smetonos ąžuolo ir paleastronominio akmens – pateikimą visuomenei.

Nereikia baimintis verslo

Diskusijoje, kurią moderavo Romandas Žiubrys ir architektas leidėjas Tomas S. Butkus, meras A. Kalnius pastebėjo, jog per 30 metų Rotušės aikštės svarstymo ratas apsisuko ir vėl esame pradiniame taške: „Pagaliau turime aiškiai sau pasakyti, kokio miesto centro norime.“

„Piktinamės, kad Rotušės aikštė paversta parkavimo vieta, bet išbraukus iš miesto veido „Maximą“, ar nebus taip, kad miestas išvis ištuštės, juolab kad ši vieta išnuomota 99-eriems metams. Verslo iš centro išguiti nereikėtų“, – pastebėjo R. Kasnauskė.

T. Jonausko centro vizija – taip pat gyvybingas šiuolaikiškas miestas, kuriam pritarė A. Žebrauskas. Nuo senovės Romos laikų, o ir Olandijoje, Belgijoje prekybos centrai būrėsi aplink aikštes, vyko turgūs. Ir ne prekybininkų, o savivaldybių problema, kaip suvaldyti žmonių srautus, vizualiai įrengti pastatų fasadus. „Aikštė nėra poilsio vieta: ji turi pulsuoti, jei joje nėra gyvybės – ji mirusi.

Miestas turi iš kažko gyventi, todėl nereikia atsisakyti verslo. Šis mąstymo etapas baigėsi, ateina nauji žmonės su racionaliomis idėjomis“, – kalbėjo A. Žebrauskas.

Žmonės teiravosi apie parkingo aikštelės po Rotušės aikšte įrengimo galimybes. A. Žebrauskas pasiūlė nebijoti idėjų ir vizijų, kurios patinka pinigams: „95 proc. lėšų, arba per 1 milijoną eurų, miestui papuošti surinko patys telšiškiai, nes jiems patinka menas“, – patikino jis.

---