„Užsienio koncepcijose atrandame sąvoką „save aptarnaujantis miestas („self-sufficient city – angl.) – tai dar aukštesnė pakopa, nei tvarus miestas, – kalbėjo pranešėja. – Tai reiškia, jog atsigauna ne tik dirbtinai sukurtos stuktūros, tačiau ir natūralioms, gamtinėms struktūroms sudaromos sąlygos atsikurti pačioms.“

Iš kaimo atsinešėme laiką pralenkusį požiūrį

Architektės teigimu, šiandien gausu ne tik džiuginančių, akiai malonių pavyzdžų, tačiau ir pavyzdžių, kaip lengva „sugriauti“ ne tik miestus, tačiau ir juos supančią aplinką. O lietuviams netgi nereikėtų dairytis toli į užsienį – mūsų šalies žalioji architektūra turi gilias tradicijas.

„Istorinis lietuvis, tiesą sakant, visada buvo labiau kaimietis, nei miestietis. Jo gyvenimas vyko miesto ir kaimo civilizacijų paribyje, – sako G. Janulytė-Bernotienė. – Greitas civilizacijos vystymasis nutraukia mūsų ryšį su gamta, natūralia aplinka. Reikia rasti galimybę stipriai besivystančiuose miestuose grįžti prie vadinamosios „miestų žemdirbystės“ („urban agriculture“ – angl.).“

Ten, kur kažko per daug, kažko pradeda ir trūkti – XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje „sprogusi“ miestų civilizacija sukėlė gamtos, žaliųjų erdvių degradaciją. Dar pamenate sovietinį laikotarpį? Kokie dar parkai – juk „statom“ šalį!

Erichas Kettelhutas, 1925-aisiais nupiešęs metropolį, ateitį nuspėjo itin taikliai

Dar viduramžiais gamta ir miestas buvo priešinami vienas kitam. Miestas statytas dėl saugumo, kad gyventojai užėjus priešui galėtų jame pasislėpti. Tačiau jau renesanso laikotarpiu miestuose ėmė rastis vienuolynų, rūmų sodų, išpuoselėtų žaliųjų erdvių, kurios buvo it prabangos elementas. O kur prabanga, ten bet kas kojos neįkels. Net ir dabar vilniečių pamėgtas Sereikiškių parkas kažkada buvo uždaras bernardinų vienuolių sodas. Tad „nutekėjo“ nemažai laiko, kol žadą atimantys sodai ir parkai atvėrė vartus visiems – ne tik Dievo tarnams ar turtingiesiems.

„Kai Lietuvoje ėmė kurtis miestai, į juos atsikėlė žmonės iš kaimų – iš ten, kur sodybos visada turėjo ne tik utilitarinę, tačiau ir estetinę funkciją, buvo gausiai apsodintos beržais ir klevais. Lietuvis į miestą atsinešė meilę gamtai. Manau, tai reikėtų labai teigiamai įvertinti“, – svarsto architektė.

Žalioji architektūra turi ne tik aplinkosauginę funkciją

Ji teigia, jog XIX amžiuje Kaunas jau buvo suplanuotas įtraukiant žaliąsias zonas: ąžuolyną, Nemuno krantines. Miestą juosė ir vidinis, ir išorinis „žaliasis žiedas“. Šiandien šių „žiedų“ matome tik dalis, kai kurios jų dalys – degradavę.

Tų laikų palikimas – tai, jog senasis Kauno rajonas Žaliakalnis šiuo metu yra saugomas specialaus plano. Jame akcentuojama, jog „sodybinio“ tipo sklypas, kuriame papildomai auginamos daržovės, yra specifinis ir būtinas šio rajono akcentas.

XX amžiuje Kaune taip pat gimė tokios miesto simboliais tapusios erdvės, kaip Laisvės alėja, Vydūno alėja, kiek primiršti, atnaujinimo laukiantys Kauko laiptai.

„Nuo 1960-ųjų prasidėjo laikotarpis, kai Kaunas išaugo 3 kartus. Itin sparčiai buvo suplanuojamos ir užstatomos didžiulės teritorijos. Na, tuo metu architektai rėmėsi užsienio pavyzdžiais – tokie jiems buvo prieinami. Šiandien galime ieškoti gerųjų ir blogųjų tų projektų pusių“, – sakė architektė.

Ji teigė, jog žalioji architektūra, kurios judėjimas prasidėjo palyginti neseniai, turi kelias užduotis – ir mažinti energijos išteklių vartojimą, švarinti orą, aplinką, kurioje mes gyvename, taip pat socialinių tikslų, tokių kaip išmokyti vaikus „iš kur kas atsiranda“ (pažintinė funkcija), sukurti poilsio viešąją erdvę.

Galiausiai maisto produktai, išauginti čia pat, po buto balkonu, leidžia išvengti transportavimo sąnaudų, sumažina išlaidas maisto produktų įsigijimui prekybos centruose.

„Aktyvi gamta“, „SoA architects“ projekto vizualizacija.

Ji pademonstravo bendrovės „SoA architects“ sukurtą viziją – daržai kasami čia pat, po miestų daugiabučių langais, netgi gyvuliai auginami mieste. 

Jei jau „mąstyk žaliai“, tai ir daryk žaliai

Architektė turi šiek tiek kritikos staigiai besiplečiantiems gyvenamųjų namų kvartalams aplink didžiuosius miestus.

„Jie yra autonominiai židiniai, nevertinant nei aplink esančių žemės ūkio naudmenų, nei miškininkystės, nei gyvulininkystės. Tokie „man rūpi tik mano kiemas“ namai. Šie rajonai neišvystomi iki galo. Atsirado netgi toks terminas – „urbanistinė draika“ – jiems apibūdinti“, – sakė architektė.

Detaliau nagrinėdama Kauno istoriją architektė pastebėjo, jog Putvinskio gatvėje šiuo metu statomo VDU daugiafunkcinio mokslo ir studijų centro vietoje visuomet egzistavo nedidelis skveras. Jo nebeliko, tačiau kodėl turėtų nelikti jame metų metus gyvavusios žalumos? G. Janulytė-Bernotienė pasakoja, jog dalyvaudama VDU surengtame konkurse kartą pravažiavo pro universiteto reklamą. „Mąstyk žaliai!“ – skelbė universiteto vertybes atspindintis plakatas.

„Būtent! Žalieji stogai yra tai, ko šiam projektui reikia – tai šiuolaikinė pastatų mieste samprata. Be to, Putvinskio gatvėje visuomet buvo daug žalumos. Miestas turi išlaikyti savo žaliąjį audinį ir statydamas pastatus tai, ką sunaikina, iškart atstatyti. Tam ir pasitelkiami žaliosios architektūros principai“, – idėjos gimimą prisimena architektė.

Nors architektė laimėjo konkursą ir universiteto vadovybė jai patikėjo įgyvendinti šią idėją, ji teigė anksčiau jautusi universiteto atstovų nepasitikėjimą: „kažin, ar čia kas išeis“.

„Žalieji stogai čia tikrai bus. Tokie, kokius leidžia mūsų geografinė padėtis. Jau pavasarį galėsite atvykti nufotografuoti“, – pažadėjo G. Janulytė-Bernotienė.

Architektė pridūrė, jog nuo šiol visos statybos miestuose turėtų žengti koja kojon su žaliąja architektūra. Kitaip tariant, tiek, kiek pastatei – tiek sukurk ir žaliųjų erdvių, gamtos kampelių.

Kaip senovėje buvo vertinamas „geras“ ir „blogas“ architektas?

Einant šia linkme nereikia pamiršti ir savojo identiteto – atsižvelgti į tai, kas istoriškai egzistavo toje miesto dalyje, tame sklype.

„Kaune iki šiol egzistavo pakankamai „žalias“ identitetas, toks buvo miesto planas. Be to, miestas turėtų plėstis daugiau vertikaliai, nei horizontaliai“, – patarė ji.

Baigdama savo pranešimą architektė pademonstravo, jog jau renesanso laikotarpiu aiškiai suvokta, kuo skiriasi „gero“ ir „blogo“ architekto darbai.

1568-ųjų metų prancūzo Philibert de l'Orme, vėliau parašiusio knygą apie architektūrą, graviūroje blogas architektas vaizduojamas klaidžiojantis dykynėmis šalia uždaros ir mūro sienomis nuo gamtos atsitvėrusios pilies, kurią pats suprojektavo. Tuo metu šalia „geras architektas“ džiaugiasi miesto viduje kerojančiais vynuogynais, žydinčiais sodais. Tai – jau renesanso laikotarpio architektūros suvokimas.

Philibert de l‘Orme graviūra, 1568 m. Paryžius 

Taigi kuriam architektui šiandien patikėtumėte kurti savo miestą?