Lietuvai reikia proveržio ekonomikoje, švietime, socialinėje, demografijos politikose srityse. O labiausiai reikia praktiškų, konkrečių veiksmų, kurių poveikis – reikšmingas ir keičiantis situaciją iš esmės. Reikia gerokai palankesnės mokesčių aplinkos, kaip mokesčių atidėjimas verslo pradžioje, supaprastinti mokesčiai ir mažiau spaudimo šeimų verslams.

Reikia švietimo programų atnaujinimo atsižvelgiant į skaitmeninę revoliuciją, palankaus emocinio klimato ugdymo įstaigose ar kūrybiškesnių mokymo metodikų. Reikia nuosavo gyveno būsto. Šiam komentare – apie konkrečias priemones, kaip pasiekti, kad iš esmės kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų sakyti „mano namai - mano tvirtovė“ čia – Lietuvoje.

Atgyvenusi būsto politika

Lietuvą esame apvažiavę skersai ir išilgai. Ką mums sako šeimos, verslas, tarnautojai regionuose? Didžiuliai emigracijos skaičiai. Savivaldybėse trūksta medicinos, švietimo, kasdienių paslaugų specialistų. Regionus palieka jauni ir brandaus amžiaus žmonės. Tie, kurie neturi finansinių galimybių suleisti gimtinėje šaknis. Žmonės neturi darbų, patenkinamų pajamų. Vienas iš didžiausių trūkumų – neįperkamas būstas. Tą patį girdime kalbėdamiesi ir su likusiais gimtinėje, ir su bendruomenėmis emigracijoje.

Šiandien turimi įrankiai būsto problemoms spręsti – socialinis ir savivaldybės būstas – atgyvena. Tai ankstesnės santvarkos palikimas, neatliepiantis žmonių poreikių, nemotyvuojantis stabiliai įsikurti. Socialinio būsto politiką galime įvertinti nevyniodami žodžių į vatą – absurdas. Kelis ar keliolika metų socialinio būsto laukiantys žmonės atvirai sako, kad sistema neveikia. Valstybei, savivaldybėms remtis tik šia sistema – savęs ir piliečių apgaudinėjimas. Taip, savivaldybės būstas skiriamas specialistams, kurie atvyksta dirbti į savivaldybių įstaigas (medikai, mokytojai ir t.t.).

Tik skaičiai apgailėtini: tokių būstų savivaldybės per visą Lietuvą laisvų turi mažiau nei 400. Su įrankiais, kurių praktiškai nėra, nesprendžiame nei trūkstamų specialistų regionuose, nei emigracijos problemos.

Lietuviams būstas yra tradiciškai svarbus ir to nepakeisi iš esmės nepertvarkius ekonominės situacijos. Tačiau šį skaudulį reikia spręsti šiandien, kad Lietuva nustoti mažėti dabar. Nuosavas būstas suteikia visai kitokio lygio gyvenimo kokybę, stabilumo jausmą. Nuosavas būstas „pririša“ prie šalies. Lietuvoje Reikia nustoti trypčioti ir imtis konkrečių veiksmų: sudaryti sąlygas, kad žmonėms nuosavas būstas taptų realiai finansiškai prieinamas. Reikia imtis tikslinės būsto programos visoje Lietuvoje. Svarbi plano dalis – būsto įsigijimo sąlygų sustygavimas.

Darbo vietų, pajamų augimo variklis

Visos valstybės investicijos į infrastruktūrą skatina vartojimą ir kuria pridėtinę vertę gerokai platesnei rinkai nei statybų sektorius. Tikslinės namų statybos organizavimas padėtų ne tik suaktyvinti statybų sektorių, bet ir gamybos, transporto, paslaugų ir kitas ekonomikas šakas. Be to, būtina tartis su vietos verslais, kaip užtikrinti, kad kuo daugiau pinigų liktų vietoje, pavyzdžiui, suteikiant papildomų balų vietos verslui ar naudojant kiek įmanoma daugiau lietuviškų statybos produktų.

Pasaulyje tai išbandyta praktika ir pirmiausia ji nukreipta į užimtumo didinimą bei regioninę politiką. Tai sektorius, greitai sukuriantis daug (ir gerai apmokamų) darbo vietų. Sniego gniūžtės efektas daugeliu krypčių: darbo vietos ne tik dabar Lietuvoje gyvenantiems, bet ir šansas re-emigruoti lietuviams, masiškai besidarbuojantiems statybų sektoriuje užsienyje.

Efektyviai, pažangiai ir ekologiškai

Tikslinės būsto statybos programą išjudinti būtina įtraukti aukščiausios kvalifikacijos rinkos ekspertus. Kad judėtume į priekį, būtina padaryti bent kelis namų darbus:

Masiškai inventorizuoti valstybės ir savivaldybių turtą. Visi Lietuvos rajonai yra pilni tuščių pastatų ir sklypų. Nėra net abejonės, kad juos galima eefektyviau išnaudoti.

Tai modernioms technologijoms, aukštajai inžinerijai imlus sektorius. Nėra abejonės, kad gabūs Lietuvos talentai yra pajėgūs pasiūlyti kokybiško, funkcionalaus, aplinkai draugiškesnio būsto konceptus. Skelbti konkursus ir kviesti juose dalyvauti jaunus Lietuvos architektus.

Susieti dvi programas – tikslinės naujos statybos ir renovacijos. Dalies seniausių daugiabučių nebeišgelbėtų ir renovacija, todėl reikia naujo požiūrio į problemą: griauti beviltiškus renovuoti būstus ir vietoj jų statyti naujus: geresnius, patogesnius ir ekonomiškai efektyvesnius. Šiuo metu tebestovintys sovietiniai daugiabučiai verkiant prašosi renovacijos, tačiau net juos ir renovavus – jie dažnai nebeatitinka šiuolaikinio būsto standartų. Jie nepatrauklūs jaunimui, baigusiam aukštuosius mokslus didmiestyje ir jau pripratusiam prie kitokių kokybės bei gerovės standartų (PS labai labai blogai, kad renovacijos programa lėtėja, bet tai jau kita tema...).

Parengti valstybinę programą, pagal kurią visi veiksmai visose savivaldybėse būtų priimami centralizuotai, vienodai, nusprendžiant, kuri viena valstybinė pirkimo organizacija kuruotų plėtrą, pirkimus, užtikrintų skaidrumą.
Nėra finansavimo? Ar valios?

Kaip žmonės įsigys būstą?

Per įvairių formų paramos sistemą. Nereikia išradinėti dviračio. Pasaulyje yra išbandytos jau aiškios ir veikiančios praktikos: lengvatinės paskolos, išperkamoji nuoma ir pan. Nemokamų pietų, o ir būstų nebūna.

Svarbiausia, nepamiršti, kodėl programa siūloma ir ją įgyvendinant vykdyti protingą regioninę socialinę politiką: nauji būstai turi tapti ne tik itin mažas pajamas gaunančių piliečių naujaisiais namais, bet prieinami pažeidžiamiausioms piliečių grupėms: pvz., smurtaujančius sutuoktinius palikusioms vienišoms mamoms ar tėčiams, pagrindo po kojomis dar neturintiems globos namų auklėtiniams, nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms ir t.t.

Turim išsikelti pamatuojamą ir aiškų tikslą: pavyzdžiui, kad žmogus/šeima, turėdami vos 5 proc. įnašą galėtų įsigyti namą ir mokėti itin žemas, pvz., 1 proc. palūkanas. Per kokią sistemą – garantijų ar paramos – jau konkrečios situacijos klausimas.

Kas finansuos tikslinių statybų organizavimą? 

Realiausias šaltinis - valstybinis turtas, ypač nenaudojami pastatai, žemės sklypai. Inventorizuoti valstybės turtą, įvertinti ko nereikia savivaldybių, valstybės kitoms funkcijoms atlikti.

Parduoti nestrateginių valstybinių imonių dalis strateginiams investuotojams – laimės ir įmonės, kurios būtų geriau valdomos, ir atsiras papildomų lėšų. Ekspertų atlikti skaičiavimai rodo, kad dėl žemo Lietuvos valstybės valdomų įmonių efektyvumo 2011-2014 m. Lietuvos biudžetas neteko 325 mln. eurų per metus. Jei Lietuvos valstybės valdomos įmonės būtų ūkiškai tvarkomos, jų potenciali grąža kasmet šalies biudžetui galėtų būti 3 kartus didesnė nei dabar. Be to, kad bent 25 iš daugiau nei šimto valstybei priklausančių įmonių neatlieka jokios strategiškai svarbios viešosios funkcijos. Palankiomis sąlygomis pardavus investuotojams tokias įmones, gautą pelną būtų galima panaudoti tikslinei statybų programai organizuoti. Tikriausiai sutiksite, kad ne valstybės funkcija valdyti vaistinę, žirgyną, leidyklą ar poilsio namus?

Be abejonės, papildomų lėšų reiks ir iš šalies biudžeto. Tačiau trauktis nėra kur – emigracijos mastai tragiški, demografinė padėtis negerėjanti, visuomenės senėjimas kelia socialines problemas, kurios tik gilės. Privalome rizikuoti, nes betaupydami kažkuriuo momentu apsidairysime, kad jau nebėra ko gelbėti. Kaip ir nebėra, iš ko tą biudžetą surinkti.

Mąstykime globaliai, gyvenkime – lokaliai

Lietuvai dabar reikia ambicingų planų ir daugiau fantazijos. Jau prisisprendėme emigracijos problemas lozungais ar graudenimais. Laikas konkrečioms priemonėms ir rizikai. Jeigu norime realiai mažinti emigracijos srautus, kurti prielaidas naujų darbo vietų kūrimui, padėti žmonėms regionuose, privalome padaryti viską, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybes suleisti šaknis Lietuvoje. Parodykime, kad savi piliečiai valstybei rūpi. 

Valentinas Mazuronis. Antanas Guoga