„Paskutiniai penkeri metai yra visuotinis apšvietimo technologijų proveržis, – kalbėjo pašnekovas. – Yra gudrių technologijų, kurios galbūt jau gyvuoja laboratorijose, tačiau dar neviešinamos, nes visų pirma technologijos turi atsipirkti.“

Šviesa – malonių pojūčių šaltinis ir būdas mus apgauti

Architektų sąjungos pirmininko Mariaus Šaliamoro (nuotraukoje) teigimu, idealus apšvietimas – kai šviesos šaltinio nematai, tačiau patalpa pakankamai apšviesta.

„Žinoma, kartais interjere reikia kokio nors akcento – kaip Murano stiklo šviestuvų, šviečiančių skulptūrų – tokie dalykai yra reikalingi. Tačiau bendra idėja yra ta, kad ar šaltas, ar šiltas – svarbiausia, kad apšvietimas kuo mažiau kristų į akis. Apskritai apšvietimas ir architektūros objekte, ir mūsų gyvenime užima labai svarbią dalį“, – kalbėjo M. Šaliamoras.

Architektas akcentavo, jog šviesa labai stipriai veikia mūsų savijautą ir psichiką. Būtent todėl šiandien daug kalbama apie biurų apšvietimą, kai lempučių skleidžiamos šilumos „šiltumas“ keičiasi dienai bėgant ir skatina darbuotojų darbingumą.

„Ir prekybininkai puikiai išmano apšvietimo galią. Norite pamatyti tikrąją prekybos centre perkamos mėsos spalvą? Neškitės ją į drabužių skyrių, nes tik šis skyrius rodo tikrąsias spalvas. Kitaip tariant, šviesos spektrai ten rodo realią spalvą, o tiek daržovių, tiek mėsos, tiek duonos skyriuose specialiai parenkami šviesos spektrai, kurie skatina pirkimą, netgi – seilių išsiskyrimą!“ – pasakojo M. Šaliamoras.

Jis prisiminė vizitą į vieną iš šviesos technologijų tyrimų laboratorijų, kur vienoje vietoje gulėjo „šviežios“ bandelės. Jos atrodė, tarsi ką tik ištrauktos iš krosnies, rodosi, net garavo. Tačiau iš tiesų bandelės buvo 5-erių metų senumo.

„Vaizdas buvo toks, kad norėjosi griebti ir krimstelti. Taigi technologai dirba ir su psichologiniu poveikiu ir su poveikiu sveikatai. Architektus šviesa domina tuo požiūriu, kaip per apšvietimą galima geriau atskleisti erdvę, suformuoti kokią nors emociją“, – kalbėjo architektas.

Šviesa užterštas miestas – kai nebesimato net žvaigždžių

Jis pridūrė, jog kuo daugiau apšvietimo variantų, galimybių, technologijų žino architektas, tuo jam lengviau dirbti. Todėl lankydamiesi įvairių apšvietimo šaltinius gaminančių bendrovių pristatymuose jie kaupia patirtį.

„Dabar jau kuriami netgi šviečiantys dažai. O gal sulauksime ir šviečiančios pudros?“ – juokavo M. Šaliamoras.

Pašnekovo teigimu, šiuo metu apšvietimo srityje jaučiamas proveržis, tačiau vargu, ar šiuo metu kuriamas technologijas pradėsime naudoti artimiausioje ateityje – jos brangios ir dar ne taip greitai bus ištobulintos.

Tačiau į kurią pusę šias technologijas turėtume plėtoti? Žmonija, atradusi kažką puikiai pritaikomo ir patogaus neria į tai stačia galva. Taip ir apšvietimo srityje – kaip sako architektas M. Šaliamoras, dabar „šviečia viskas“.

Vilnius apšviestas naktį. Vilniaus m. savivaldybės nuotr.

„Žmonija tiek metų galvojo, kaip čia atsiplėšti nuo tos žemės, kaip skristi. Kai jau sugalvojo, dabar praktiškai viskas gali skraidyti. Taip ir su apšvietimu. Žmonės iš pradžių ieškojo šviečiančios medžiagos, o dabar tų medžiagų – toks platus spektras. Atradome raktą į šviesą“, – kalbėjo Archtitektų sąjungos pirmininkas.

Jei taip maudomės šviesos spinduoliuose, ar nekyla rizika padauginti?

Architektas pripažino, jog šviesos taršos problema užsienyje egzistuoja. Lietuvoje – dar tik kelios jos apraiškos, kaip, pavyzdžiui, ties Geležinio Vilko tuneliu gyventojus erzinusi tiesiog spiginančiai žydra „Samsung“ kompanijos šviečianti reklama.

„Tai yra vadinama tarša. Kaip turime garso taršą, egzistuoja ir šviesos tarša. Jei girdime ošiant jūrą ar pušis – iki kažkurio lygio garsas mums yra malonus, tačiau muzika, kalba, mašinų triukšmas – nuo kažkurio lygio tai jau tampa tarša. Grafičiai, reklama, įvairūs užrašai – taip pat miestų tarša. Tokia pat tarša yra šviesa. Juk pasaulyje yra miestų, kuriuose žmonės nemato žvaigždžių...“ – pasakojo M. Šaliamoras. 

Architektas prisiminė Nidoje sutiktą 25-erių metų singapūrietę, kuri pirmą kartą gyvenime pamatė samanas, grybus, mišką ir... žvaigždes.

„Na, kadangi mes tokia laukinė tauta, vis dar visa tai matome ne iš paveiksliuko kompiuteryje“, – juokėsi architektas.

Jis pridūrė, jog bet koks mokslo pasiekimas gali tapti ir ginklu, ir problema, ir gerovės šaltiniu.

Skirtingoms situacijoms – skirtingas apšvietimas

Tačiau čia pat M. Šaliamoras pridūrė, jog Lietuvoje, ypač sostinėje, šviesos vis dar trūksta.

„Jei palygintume išsivysčiusių šalių miestus su Vilniumi (kuris lyg ir nėra labai aptemęs) naktį, esame maždaug dvigubai–trigubai tamsesni“, – sakė pašnekovas.

Vis tik architektui akis labiau bado ne pernelyg didelis šviesos kiekis, o neprofesionalūs sprendimai, grubios klaidos.

 

Žvaigždėtas dangus. Agnės Atkočiūnaitės nuotr.

„Žmonėms atrodo, kad nusipirks gerą šviestuvą ir tai jau viską išspręs – nieko panašaus. Štai Katedra, Valdovų rūmai, Trijų kryžių kalnas ir tiltai yra profesionaliai apšviesti. Tačiau tikrai daug kur pastatai naktį virsta kažkokiais vargonais ar tiesiog pabyra. Taip pat prasti apšvietimo pavyzdžiai – kai naktį šviečiama į langus, akinami pro šalį einantys žmonės“, – vardijo M. Šaliamoras.

Jo nuomone, apšvietimas turėtų būti patikėtas profesionalams – tuomet išvengtume ir negatyvių nuomonių apie naująsias technologijas.

Kaip tuomet būtų galima estetiškai formuoti viešųjų pastatų apšvietimą?

„Sakyti, kad reikia vienaip ar kitaip – neteisinga. Jeigu einat maudytis – einate su maudymosi kostiumėliu, bet į kokį nors renginį juk taip neisite? Jei vestuvės – rengsitės šviesiai, jei laidotuvės – tamsiai, jei vakarėlis – kažkaip linksmiau. Kitaip tariant, kiekviena aplinka, kurią mes kuriame, turi kokią nors savo idėją. Idėja gali būti išryškinti kokią nors vieną detalę. Kad ir romantinį langelį, su kuriuo susijusi kokia nors legenda. Prašau: tamsus namas ir išryškinta vos viena detalė – kodėl gi ne? Tam žmonės dirba. O kai bandoma vientisą šabloną pritaikyti visur – tai matosi. Provincialumas blogąja prasme ir yra tuomet, kai mes nesuprantame, ką darome“, – kalbėjo M. Šaliamoras.

Architektas netikėtai pastebėjo, jog meno mūsų gyvenime yra daug daugiau, nei mes manome.

„Menas – tai mūsų gyvenimo kokybė. Jeigu maistas – gabalas mėsos, na, tai pavalgysite, nemirsite. Bet jei ta mėsa gerai iškepta, su garnyru, gražiai patiekta – tai jau menas. Jūs maloniai jaučiatės ne nuo fizinio maisto, bet nuo meno maiste. Žinokite, taip yra visose srityse: drabužių, maisto, architektūros. Jūs kartais galite to nesuprasti, bet naudotis. Užtat kai supranti ir pradedi pastebėti klaidas – tada jau liūdniau“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė M. Šaliamoras.