Kadangi vienas ryškiausių konfliktų tarp valstybės ir verslo įvyko Kuršių nerijoje, kur teko nugriauti Juodkrantėje stovėjusį žuvies restoraną, paprašėme mero Dariaus Jasaičio komentaro šiuo klausimu.

Juokrantės žuvies restoranas stovėjo teisėtai pagal visus statybos leidimus, notaro patvirtintus dokumentus, stovėjo su banko paskola. Ir teismas, beje, pripažino, jog stovėjo šis restoranas legaliai, nes priteisė iš valstybės bei savivaldybės atlyginti verslininkui padarytą žalą.

O dėl laikinųjų kavinių – kažkada egzistavo įstatymas, kad trejiems metams gali būti išduodami leidimai kavinėms ar parduotuvėlėms atsirasti. Šiandien ir mes turime didelę problemą, nes padėtis dviprasmiška: anksčiau įstatymas leido pratęsti nuomos sutartį, įteisinti tuos statinius ilgesniams laikui. Verslininkai planavo, kad ta teisinė bazė nesikeis. O ji pasikeitė. Dabar Neringos savivaldybės taryba, net jei norėtų sufomuoti prekybininkams vietas, – dabar jų užimta teritorija turi likti tuščia. Nes, o kas, jei laimės konkursą ne tie, kurie dabar ten yra įsikūrę?

Dabar turime 6 ar panašų skaičių namukų, kuriuos reikia patraukti. Tiesiog nugriauti, nes perkelti į kitą vietą teisinė bazė neleidžia. Įsivaizduoju, jog tik Seimas šią situaciją galėtų pataisyti.

Eidami į rinkimus, ką mes žadame? Savo savivaldybės gyventojams žadame sukurti daugiau verslo galimybių, pastatyti gyvenamąjį būstą, sukurti infrastruktūrą. Tačiau kai tampame merais, pasirodo, kad tokių galimybių neturime!

Mes turime teisę suformuoti sklypą ir paskelbti konkursą. Tačiau kas garantuoja, kad nelaimės graikas, italas ar vokietis, o vietiniam gyventojui neteks eiti į darbo biržą?

Neringoje dažnas atvejis: įsikūrę užsienio verslininkai „užraitoja“ kainas, o pamatę, kokia iš tiesų pas mus yra situacija, jau vasaros viduryje susikrauna daiktus ir išvažiuoja. Būtent tokią problemą su viena kavine dabar turime. Jie prašo neadekvačios kainos, galiausiai liaujasi mokėti už elektrą, vandenį, o savivaldybei tenka su jais bylinėtis, kad prisiteistų bent jau konkurse numatytą sumą.

Manau, kad pasitaiko ir iš politikų ar administracijos neadekvačių pažadų – tai rodo, jog nežaidžiame pagal egzistuojančias taisykles. Ko gero, suteikiam nepagrįstų vilčių verslui. Ėmė kas nors ir pasakė: „Tu dabar statyk laikiną statinį, paskui įsiteisinsi.“

Bent jau Neringos verslininkams buvusi valdžia suteikė vilčių dėl tolesnės veiklos.

Reikia būti sąžiningu ir griežtai pasakyti: „Gerbiamieji, trys metai jūsų verslui. Po trejų metų nepabėkit, dalyvaukit konkurse, gal pavyks pratęsti nuomos sutartį.“

Jeigu Vilniaus kavinės atveju buvo sąžiningai įrašyta, jog nuoma baigiasi tada ir tada, tai verslininkas protestuodamas yra neteisus ir elgiasi negarbingai.

Tačiau jei verslininkui buvo suteikta vilčių, kad „tavo laikina kavinė galės nors ir 10 metų stovėti“, tuomet verslas patiki valdininku. Tikėtina, kad ir investicijos į tą kavinę tuomet yra visai kitos. O verslas sukurtas ne labdarai – jis turi gauti pelną.

Praėjusią savaitę bendrovės „Supermaistas“ atstovai, valdantys laikinąją kavinę Vilniuje, esančią priešais Sveikatos apsaugos ministeriją, aršiai sureagavo į Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą nutraukti su jais nuomos sutartį. Kadangi šio pastato teisėtumu pirmiausiai pradėjo domėtis savivaldybės tarybos narys Mykolas Majauskas, kavinė buvo nukabinėta butaforiniais pakaruokliais, su užrašais, jog M. Majauskas surengė „kartuves smulkiajam verslui“. Tai ir paskatino portalo Statybunaujienos.lt žurnalistus verslo, valdžios ir teisės atstovams užduoti tokį klausimą.