Paskutiniu metu mūsų kapinių kultūrą niveliuoja kinietiški paminklai. Netgi finansiškai stiprūs žmonės juos renkasi, žinoma, atsižvelgia į tai, ką siūlo prekybininkai ir gamintojai.Vos vienas kitas šiandien atsiranda originalus paminklas, o visi kiti – suniveliuoti. Tie kiniški paminklai daugiau mažiau yra vienodi...

Buvo metas, kai L. Šepka savo broliui gamino paminklą, (medžio drožėjas Lionginas Šepka išdrožęs paminklą mirusiam broliui atrado iki tol nepažintą savo talentą, – red. past.) į tą savo kūrinį jis sudėjo visą savo meilę, visą supratimą, pagarbą. Žinoma, kiekvienas taip negalėtų – L Šepka buvo taurus menininkas, liaudies meistras. Tačiau tame kapų tvarkyme reikia kažkokio originalumo, pagarbos ir būtinai – saiko.

Žinoma, panteonai daromi brangūs, bet apskritai pagarba turėtų būti išreiškiama per nuosaikumą, kuklumą, dėmesį.

Kai manęs kas nors prašo patarti kapinių tvarkymo klausimų, pirmiausia sakau: „Kiek laiko galėsi tam skirti?“. Nes reikia gėles prižiūrėti, ar jos bus daugiametės, ar keisite gėles, kad nuolat žydėtų.

Labai žvalgomės, kas yra pas kaimynus. Kai kaimynas kažką daro, norime jį „peršokti“. O iš tiesų reikėtų kažkokios rimties vienovės. Dabar išeina varžytuvės.

Kraštovaizdio architektų sąjungoje mes irgi ne kartą esame kalbėję apie kapinių kultūrą – buvo rengiami ir įvairūs konkursai. Supratom, kad neturime tos bendros patirties šalyje ir bendro požiūrio. Mano nuomone, kapinės turėtų būti rimties parkas.

Senosios kapinės Didžiojoje Britanijoje. Duomenų bazės Morguefile.com

Tai – toks klausimas, dėl kurio ir apskrito stalo diskusiją surengti būtų galima. Reikėtų apie tai kalbėti viešojoje erdvėje, galbūt ir mūsų tautos lyderiai čia galėtų pasisakyti.

Kapinėse reikia suplanuoti ritualines erdves, pro kur karstas įnešamas, kur sustojama. Beje, atsiradus krematoriumams taip pat reikia nuspręsti, kaip tą urnų saugojimą suplanuoti, apipavidalinti, kad būtų juntama pagarba.Reikia tai planuoti pagal tautos požiūrį, poreikį, tradicijas.

Planuotojai, kraštovaizdžio architektai planuoja visas tas zonas, takų sistemą (kartais orientuojamasi į pasaulio kraštus), erdvę, reljefą.

Pažvelkite į Vilniuje esančias reljefines kapines (pavyzdžiui, Rokantiškių) – jos labai gražios, bet jų negali suprojektuoti taip pat, kaip plyname lauke esančių.

Beje, važiuodamas į kapines irgi jei važiuoji gražiomis gatvėmis, pro gražų, želdiniais apsodintą įvažiavimą – visai kitaip jautiesi.
Galiausiai toje vietoje palieki savo artimą... Jautiesi turbūt geriau, nei palikdamas tarp pramonės kompleksų, kur driekiasi aktyvūs keliai, virš galvos kyla lėktuvai... Nors, žinoma, ten santykinai pigesnė žemė.

Ko labiausiai trūksta šiuolaikinėms kapinėms? Želdynų planavimo prasme, yra kapo vieta – ar ji bendra šeimai, ar atskiri kapai – mano manymu, joje turėtų būti visžalių augalų, spygliuočiai, pavyzdžiui, tinka. Kad jie žaliuotų, kol nežydi gėlės. Kapavietė turėtų būti suplanuota taip, kad visuomet rastum kur padėti proginių gėlių, žvakę ir visa tai padarius būtų kažkokia kompozicija. Žmogui, kuris atliko tą ritualą, turi išlikti atmintyje gražus vaizdas.

Nueidamas jis turėtų išsinešti įspūdį, kad jo artimieji ilsisi gražioje vietoje. Taip pat kiekvienas priėjęs mato, kad artimieji jau buvo.

Ką manau apie dirbtines gėles? Manau, kad žmonės jas padeda iš nevilties... Mano nuomone, tikroji pagarba – tai nors nedaug tikrų, natūralių gėlių.

Prancūzijoje net dedami gražūs asmeniniai daikteliai ir niekas jų nesisavina. Pas mus žinoma, labai tragiška situacija, kai kapines nuniokoja vandalai.  Tačiau šiluma turėtų vis tiek būti. Geriau padėti kokią nors vieną šakelę, nei apkrauti dirbtinėmis gėlėmis.