Jonizacinius signalizatorius pakeitė optiniai

Pasak R. Vežan, 1980 metus galima laikyti autonominio dūmų signalizatoriaus gimimo metais. Pirmieji Europoje tokius signalizatorius pradėjo pardavinėti ir eksploatuoti anglai. Tuomet detektoriai buvo jonizaciniai, turėjo puikų jautrumą, aptikdavo dūmus ankstyvojoje gaisro stadijoje, nebijojo dulkių, tačiau jų veikimas buvo paremtas radioaktyviosios medžiagos naudojimu ir jie skleidė radiaciją. Nors radiacija buvo labai maža ir neviršijo priimtinų normų, ji gąsdino gyventojus, tačiau nepriekaištingas signalizatorių darbas, paprasta instaliacija ir saugumo poreikis nugalėjo radiacijos baimę. 1990 m. autonominiai dūmų signalizatoriai buvo pradėti pardavinėti ir kitose valstybėse.

Bėgant laikui, Europoje griežtėjo ekologiniai reikalavimai, buvo patvirtintos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir utilizavimo direktyvos bei normos, kurių vykdymas reikalavo labai didelių piniginių lėšų. Šios ekonominės „investicijos“ buvo įskaičiuojamos į gaminių savikainą, o tai didino jų kainą ir vartotojai pradėjo abejoti, ar jiems reikia saugumo su lengvu radiacijos fonu už didelius pinigus. Be to, apie 2000 metus kai kurių Europos valstybių vyriausybės pradėjo kurti teisės aktus, tiesiogiai draudžiančius jonizacinių dūmų signalizatorių naudojimą. Tuomet rinką pradėjo užkariauti optiniai dūmų signalizatoriai, tapę pagrindiniu standartu daugelyje valstybių. Žmones žavėjo nedidelė jų kaina, 10 metų eksploatacijos laikotarpis, mažesni matmenys ir nesudėtinga instaliacija, todėl jie tapo pagrindiniais gaisro aptikimo ir signalizavimo įrenginiais.

Taip šiek tiek pasikeitę autonominiai dūmų signalizatoriai prisikėlė antram gyvenimui. Jiems buvo patikėta daugiausiai gyvenamųjų namų, poilsio paskirties pastatų (kempingai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir t.t.) bei statybos vagonėlių patalpų ir jose esančių žmonių apsauga nuo gaisro.

R. Vežan pasakoja, kad Lietuvoje prieš keletą metų buvo vykdyta akcija – kartu su socialiniais darbuotojais važinėta po kaimus, kur buvo dalinami signalizatoriai. Praėjus metams gauta nusiskundimų, kad jutikliai nekokybiški ir signalai sklinda net nesant pavojaus. Paaiškėjo, kad problema – nusidėvėjusios baterijos. Dabar gaminami garso signalizatoriai, kurių baterijos – patvaresnės, tačiau rekomenduojama, ar signalizatorius veikia, patikrinti kas mėnesį. Tai padaryti paprasta – tereikia paspausti signalizatoriaus mygtuką ir pasigirsta garsas.

Įrengiant būtina vadovautis instrukcija

Pasak R. Vežan, garso signalizatoriai būna autonominiai ir šiluminiai. Lietuvoje populiariausi autonominiai signalizatoriai. Juos rengiant ir eksploatuojant būtina vadovautis standartų reikalavimais, gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemų projektavimo ir įrengimo taisyklėmis bei gamintojo parengta autonominių dūmų signalizatorių naudojimosi instrukcija. Minėtoje instrukcijoje turi būti nurodyta, kaip signalizatorius tvirtinamas, prijungiamas arba keičiamas jo maitinimo elementas.

Autonominiai dūmų signalizatoriai privalo būti įrengti: daugiabučių ir vienbučių – dvibučių gyvenamųjų namų patalpose, poilsio paskirties pastatuose bei statybiniuose vagonėliuose. Patalpose, kuriose įrengta gaisro aptikimo signalizavimo sistema, autonominių dūmų signalizatorių įrengti nėra būtina. Autonominių dūmų signalizatorių taip pat neprivaloma įrengti patalpose, kuriose beveik nėra gaisro kilimo pavojaus (dušuose, tualetuose ir pan.). Vertinant riziką, atsižvelgiama į užsidegimo, ugnies plitimo židinio patalpoje, ugnies plitimo už gaisro židinio patalpos tikimybę, gaisro pasekmes (mirtis, sužalojimas, turto netektis, žala aplinkai), kitų priešgaisrinės apsaugos būdų buvimą.

Svarbu tinkamai išdėstyti ir tikrinti

Pasak R. Vežan, maksimalus vieno autonominio dūmų signalizatoriaus saugomas plotas nustatomas pagal gamintojo reikalavimus, tačiau jis turi būti ne didesnis kaip 60 kv. m. Patalpoje turi būti įrengiamas ne mažiau kaip vienas autonominis dūmų signalizatorius. Koridoriuje, jei jis ilgesnis kaip 12 m, turi būti įrengti ne mažiau kaip du signalizatoriai (abiejuose koridoriaus galuose). Autonominis dūmų signalizatorius turi būti montuojamas patalpos centre ant lubų arba kuo arčiau centro, bet ne arčiau kaip 20 cm nuo sienų. Nesant techninės galimybės įrengti autonominius dūmų signalizatorius ant lubų, juos galima tvirtinti prie sienos 10 – 15 cm atstumu nuo lubų, bet ne arčiau kaip 20 cm nuo sienų kampo. Jei patalpoje lubos yra nuožulnios arba stogas dvišlaitis, autonominiai dūmų signalizatoriai įrengiami ne toliau kaip 0,9 m nuo aukščiausio lubų (pastogės) taško.

Patalpose, kuriose išsiskiria degimo produktų dalelių, (garažai ar remonto dirbtuvės) autonominius dūmų signalizatorius reikia įrengti šešių metrų atstumu, o nesant tokios galimybės – kuo toliau nuo minėtų dalelių šaltinių.

Patariama keisti kas 10 metų

Pasak R. Vežan, autonominiai dūmų signalizatoriai turi būti keičiami naujais ne vėliau kaip praėjus 10 metų po jų pirminio apžiūrėjimo ir išbandymo po įrengimo. Jutikliai name paprastai įrengiami techninėse ir greičiausiai užsidegančiose patalpose: katilinėse, elektros skydinėse, garažuose, šalia saunos ir pan. Tam praverčia dujų ir atviros liepsnos jutikliai.

„Jei namuose nėra dūmų detektorių, būtinai juos įrenkite nors prie miegamųjų kambarių ir kiekviename namo aukšte. Jei miegate užsidarę duris, įsirenkite dūmų detektorių ir miegamuosiuose kambariuose, nes jie gali išgelbėti jums gyvybę“, – pataria R. Vežan.

Pasak jo, dūmų detektorių jautrumas, bėgant laikui, mažėja. Kartą per dešimt metų juos reikia pakeisti kitais. Bent kartą per mėnesį reikia nuvalyti nuo detektorių dulkes ir voratinklius, kurie sumažina dūmų detektorių jautrumą.