Vietoj CV – objektyvi duomenų bazė

Šiuo metu darbdavys, rinkdamasis darbuotoją, pasikliauna asmens gyvenimo aprašyme (CV) pateikiama informacija. Nors gyvenimo aprašymas dažniausiai ir pateikia pagrindinę informaciją apie darbo ieškantį žmogų, tai neužtikrina pateiktų duomenų tikrumo, o dalis asmeniui neparankios informacijos gali būti nepateikta. Pagal siūlomą principą darbdavys, gavęs darbo ieškančio žmogaus sutikimą, gautų prieigą, suderintą su asmens duomenų apsaugos reikalavimais, prie informacijos apie asmenį. Ši informacija padėtų apsispręsti dėl žmogaus tinkamumo užimti pareigas. Duomenų bazę, žinant apie tai darbuotojui, pildytų darbdavys.

Tokia duomenų bazė būtų naudinga ne tik darbdaviams. Visų pirma, tai taptų paskata darbo rinkos dalyviams trauktis iš šešėlio, įvestų daugiau skaidrumo. Pats darbuotojas būtų suinteresuotas, kad visa jo darbo patirtis, baigti kursai atsispindėtų jo elektroninėje kortelėje. Statybininkui, pavyzdžiui, būtų svarbu, kad dideli projektai, kuriuose jis dirbo, taip pat būtų užfiksuoti.

Duomenų bazės veikia atskirai, o jų funkcijos dubliuojasi

Šiuo metu įvairių valstybės institucijų vystomos duomenų bazės yra naudingas įrankis demografiniams rodikliams gauti, tačiau tai nėra tiesiogiai susiję su darbo rinkos poreikiais. Visos duomenų bazės veikia atskirai, tačiau jų funkcijos dubliuojasi, nėra bendros suderintos valdymo sistemos.

Dalį darbo resursų apskaito Socialinių reikalų ir darbo, Švietimo ir mokslo, Ūkio ministerijos. Šios ministerijos turėtų dirbti glaudžiau. Mokymo įstaigos pagal akredituotas programas rengia specialistus ir jiems suteikia kompetencijas pagal vienus kodus, o Ūkio ministerijos kodų sistema jau kitokia. Pastarojoje sistemoje profesijos yra siejamos su asmens atliekamu darbu, bet ne su išsilavinimu ar kvalifikacija. Kompetencijų, specialybių kodai, taip pat kodai, įrašyti diplomuose ar atestatuose, skiriasi. Vertiname tai kaip nesusipratimą ir siekiame, kad tie kodai būtų suvienodinti, būtų sukurta bendra darbuotojų kompetencijos duomenų bazė. Ypač svarbu rengti specialistų poreikio prognozes, nuolat atnaujinti specialybių katalogus, vykdyti stebėseną.

Pusė dabartinių specialybių po 20 metų gali tapti beprasmėmis

Aukštojo mokslo ir verslo bendradarbiavime taip pat yra kur tobulėti. Darbdaviai, ieškodami potencialaus darbuotojo užimti vieną ar kitą poziciją, numato, kokias kompetencijas ir žinias asmuo turi turėti. Jei jauni specialistai nėra ruošiami pagal realius rinkos poreikius, nėra patenkinami nei darbdavio, nei studijas baigusių žmonių lūkesčiai. Informacinės technologijos, besikeičiantys darbo metodai lemia tai, kad pusė dabar egzistuojančių specialybių po 20 metų gali tapti beprasmėmis. Jas turi pakeisti naujos, specialistai turi turėti kitas kompetencijas. Ar tam yra pakankamai ruošiamasi? Probleminių situacijų gali padėti išvengti nuolatinis prognozavimas, o aukštojo mokslo institucijos, rengdamos studijų programas, turi konsultuotis su verslą, darbdavius vienijančiomis asocijuotomis struktūromis.

Kaip pavyzdį galima pateikti neabejotinai stipriai keistis turėsiantį statybos verslą ir darbo metodus. Statybos, projektavimo, statinio infrastruktūros valdymo procesai kelsis į skaitmeninę erdvę, o įmonėse dirbs specialistai, kurių pareigų pavadinimai daug kam dar net nėra girdėti, pvz.: BIM (building information modeling) projektų vadovai. Rinka to reikalaus jau greitai, todėl pats verslas turi išskirti žinias, kurias privalės turėti būsimi darbuotojai.