Apie tai, ką užmirštame, besimėgaudami savo gėlynais, kieme augančiais medžiais ir krūmais, kalbamės su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininku Alvydu Mituzu.

Bet kaip gėlių sodinti negalima

Tikriausiai kiekvienas, eidamas pro daugiabutį namą pastebime, kad po vieno buto langais puikuojasi erškėtrožių krūmai, po kito – lelijos, po trečio – didžiuliai dekoratyvūs melsvių kupstai. Bet nemažai ir tokių vietų, kur menkame plotelyje tarp pastato sienos ir šaligatvio prisodinta kelių ar net keliolikos rūšių gėlių.

Žinoma, geriau jau toks margumynas, negu po buto langais ar po balkonu kerojančios piktžolės, sako A. Mituzas, bet sutikime: kai kiekvienas tvarkomės, kaip išmanome, daug grožio prie namo nesukuriame. O kartais užuot pagražinę gyvenamojo namo aplinką paverčiame itin skoninga „gėlių lysve“.

„Turi būti bendras stilius, turi būti kuriamos erdvės. Prie namo turėtų atsirasti ir veja, ir gėlynai. Nesvarbu, ar augalai daugiamečiai, ar vienmečiai, juos reikia grupuoti, jų negalima sodinti bet kaip. Gėles taip pat reikia sodinti pagal tam tikrą sistemą – ne tik pagal aukštį, bet ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, reikia atsižvelgti, šiaurinėje ar pietinėje pusėje sodiname augalus, nes vieniems reikia daugiau saulės ir šilumos, kitiems mažiau. Bet dažniausiai daugiametės gėlės maišomos su vienmetėmis ir sukuriamos tokios puokštės, kurios protu nesuvokiamos“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Nors pas mus pastaruoju labiau mėgstama sodinti vienmetes gėles, tiems, kurie nusprendžia rinktis daugiametes, nes esą jas lengviau prižiūrėti, kraštovaizdžio architektas primena, kad daugiametį gėlyną būtina persodinti kas 4-6 metus: reikia visas gėles iškasti, dalį iš jų galima panaudoti kitiems gėlynams, ir iš naujo tinkamu tankumu sukomponuoti gėlyną – tokį, koks buvo ar kitokį.

Gražu tai, kad tradiciška

Kraštovaizdžio architektas apgailestauja, kad pastaruoju metu pamirštame senąsias gėlių darželių tradicijas ir vis dažniau renkamės vadinamąjį japonišką ar kitą mums nebūdingą stilių.

„Dažnai vaikantis mados paminamas mūsų lietuviškas mentalitetas. Sodinama japonišku stiliumi, kur pagrindas – ne žolinė augmenija, bet pilama skalda, žemė užklojama medžio žieve. Tačiau ne visi žino, kaip teisingai, pagal technologiją tai padaryti. Kai vyksta įvairūs konkursai, pavyzdžiui, gražiausios daugiabučio namo aplinkos, taip pat nukrypstama į „botanikos“, japoniškus, kinietiškus sodelius, kurie neatspindi lietuviškų tradicijų“, – apgailestauja specialistas.

Jo teigimu, ne tik miesto aikštėse, bet ir prie namų galima sukomponuoti gražų dekoratyvinių krūmų ir daugiamečių augalų gėlyną. Kita vertus, užuot vaikiusis madų ir konkuruojant su kaimynais, kurio gėlynas įmantresnis, geriau rinktis vietinius augalus, nes „itin dekoratyviems ir nepigiems atvežtiniams krūmams ir gėlėms mūsų klimatas gali netikti ir po žiemos jų paprasčiausiai neliks“.

Tiems gėlių mėgėjams, kurie vasarą į balkoną išneša kambarinius augalus ar pasisodina jame mėgstamų gėlių, kraštovaizdžio architektas pataria nepamiršti ir dar vieno svarbaus dalyko: „Gerai pagalvokite, į ką sodinate augalus, nes laistydami savo gėles netyčia galite palaistyti ir žemiau gyvenančių kaimynų balkoną. Jeigu negalite įsigyti tinkamo lovelio ar vazonų, gėriau gėlių balkone nesodinkite“, – pataria jis.

Jūsų vijokliai kaimynams gali nepatikti

Prie namų A. Mituzas rekomenduotų sodinti ir žydinčius krūmus. „Man gražiausia, kai yra gerai sukomponuoti žemės paviršių dengiantys dekoratyvūs krūmai ir gėlynai, kai augalai pasodinti taip, kad jiems paaugus žemės paviršiaus beveik nesimatytų. Tada būna gražu, ekologiška, lietuviška. Aš rekomenduočiau sodinti žydinčius krūmus. Bet kai pasodina vieną augalėlį ir aplink jį pripila skaldos, tai jau neeklogiška. Ir pagaliau estetiniu požiūriu man tai nėra priimtina“, – mintimis dalijasi kraštovaizdžio architektas.

Bet ketinantiems sodinti medžius ar vijoklinius augalus patyręs specialistas pataria gerai pagalvoti: „Jei sodinate medžius, labai svarbu nepamiršti, kad dabar jis mažas, o vėliau užaugs bus problemų. Kai jis užaugs didelis, tamsins balkonus, kels kaimynų nepasitenkinimą. Ir vijokliai prie namo vieniems tai patinka, kitiems nepatinka, nes jie lipa į aukštu, ir neretai kyla konfliktai tarp kaimynų.“

A. Mituzas taip pat primena, kad reikia nepamiršti, jog augalai neturi užgožti priėjimų, takų, kitų svarbių vietų.

Trūksta želdynų tvarkymo kultūros

Į klausimą, kodėl mūsų gėlynai tokie skirtingi, dažnai nederantys vienas prie kito, A. Mituzas atsako, kad šios bėdos ištakų reikia ieškoti gerokai toliau, negu butai, kurių gyventojai po savo langais sodina, ką sugalvoję. 

„Viskas prasideda nuo planavimo. Kai buvo sukurti Žirmūnai, Lazdynai ir kiti daugiabučių kvartalai, kraštovaizdžio požiūriu buvo kuriame bendra sistema. Pažvelkite į Žirmūnus. Kažkada buvo padaryta labai sistemiškai, bendrasis želdinių karkasas šiame mikrorajone tuo metu buvo puikus. Ir Karoliniškės, ir kiti rajonai buvo gražiai apželdinti. Bet visus želdinius, beje, greičiausiai kinta žydinčių krūmų, gėlynų būklė prie įvažiavimų, įėjimų, – reikia nuolat prižiūrėti, atnaujinti. Kadangi vėliau augalai nebuvo tinkamai tvarkomi ir prižiūrimi, kai kurie gyventojai ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė savo darželius, kuriuose yra visko“, – mintimis dalijasi kraštovaizdžio specialistas.

A. Mituzo teigimu, savivaldybės turėtų rūpintis, kad būtų funkcionalu. „Turi būti bendra tvarkymo kultūra, o puošeiviškumas ir lenktyniavimas, kas gražiau padarys, čia nereikalingi“.