Kas šiandien sieja Lietuvos inžinerinę pramonę ir statybos sektorių?

Galima sakyti, kad inžinerinė pramonė aptarnauja statybų industriją, nes pagamina didžiąją dalį statybose naudojamų komponentų, produktų, technologijų ir įrankių. Statinyje taip pat yra labai daug inžinerinės pramonės kūrinių – elektros, vėdinimo, šildymo, energijos gamybos ir valdymo sistemų, kurios statinio gyvenime yra itin svarbios.

Abiejų industrijų įmonės tarpusavyje daugiausia bendradarbiauja kaip klientai ir tiekėjai arba gamintojai. Tačiau neturime inžinerinių – statybinių klasterių, kurie bendradarbiautų, pavyzdžiui, pasauliui kurdami išmaniuosius pastatus, pradedant jų projektavimu ir baigiant utilizavimu.

Inžinerinės pramonės įmonės yra sukūrusios unikalių sprendimų, skirtų išmaniesiems pastatams, ir juos sėkmingai parduoda visame pasaulyje. Pavyzdžiui, BOD Group įmonių grupė (energijos valdymo sprendimai: šilumos, vėdinimo, geotermijos, fotovoltiniai produktai), „Aedilis“ (duomenų kaupimo ir apdorojimo sprendimai) arba „Arginta“ įmonių grupė (saulės ir vėjo jėgainės, vandens tiekimo ir nuotekų valymo sprendimai) – jų sukurtomis technologijomis ir paslaugomis naudojasi Lietuvos ir užsienio šalių statybų industrija. Kaip statybininkas be inžinerinės pramonės paslaugų nepastatys pastato, taip inžinerinė pramonė be statybininko taip pat neišsivers, nes statybinės medžiagos šiandien jau tampa išmanios ir turi būti tinkamai naudojamos. Todėl moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra ir inovacijos yra dar viena sritis, kur matau esamą ir ateityje milžinišką potencialą bendradarbiauti.

Bendrų projektų, idėjų įgyvendinimo galimybę įžvelgiu ir švietimo, apie kurį kalbu holistine prasme, srityje. Bendrų renginių, skirtų inžinerinėms ir statybininkų profesijoms populiarinti organizavimas, irgi galėtų būti mūsų industrijų bendradarbiavimo sritis. Mes turime daug sąlyčio taškų, nes dalis kvalifikacijų, numatytų profesiniuose standartuose, yra persipinančios, tarpsektorinės. Pavyzdžiui, tokios, kaip suvirintojas ar mechanikos inžinierius.

Taigi žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, įvairūs klasteriai, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų iniciatyvos bei bendradarbiavimas, ugdant būsimuosius inžinierius ir statybininkus, yra tos sritys, kur tikrai galime veikti kartu. O žvelgiant dar toliau, galima būtų svajoti ir apie pastatų su integraliomis inžinerinėmis sistemomis eksportą į užsienį.

Bet panašu, kad glaudaus bendradarbiavimo ir veikimo kartu nėra?

Ir taip, ir ne. Atskiros įmonės turi bendrų projektų ir sąsajų. Pavyzdžiui, bendrovė „Eika“ kartu su inžinerinės pramonės įmone „Progresyvūs verslo sprendimai“ yra Kėdainių ir Šiaulių laisvosios ekonominės zonų operatoriai, bendromis pastangomis siekiantys pritraukti investuotojų. Bendrovė „INRE“, kuri kuria programinę įrangą statyboms ir pastatų priežiūrai, taip pat labai aktyviai dalyvauja skaitmeninės statybos projektuose. Šios bendrovės atstovai yra tikri skaitmeninės statybos fanai, raginantys ir LINPRA dalyvauti skaitmeninės statybos projektuose ir įsilieti į kitus Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) projektus.

Tačiau su LSA nesame pasirašę jokių susitarimų, neturime bendrų projektų, bendros strategijos, skatinančios įmones bendradarbiauti. Ir tai iš tiesų yra vienas iš svarbių ateities uždavinių – turėti bendrą strategiją, apsibrėžti kryptis, kur mūsų interesai sutampa, ir veikti kartu.

Šiuolaikinė Lietuvos inžinerinė pramonė eksportuoja 70 proc. visų prekių, o apyvarta per metus sudaro beveik 3 mlrd. eurų. Statybos sektorius didžiąja dalimi importuoja medžiagas ir pastatų inžinerinę įrangą. Jei mes tą technologinę įrangą gamintume Lietuvoje, viena vertus, galėtume ją eksportuoti, antra vertus, statybose tarsi poligone išbandydami lietuvišką inžinerinę įrangą ir kurdami inovatyvesnius, ekonomiškesnius ir efektyvesnius pastatus, statybininkus taip pat paskatintume eksportuoti savo paslaugas. Čia, aš manau, ir yra pagrindinė mūsų bendradarbiavimo perspektyva.

Ko šiandien trūksta, kad panašių bendradarbiavimo pavyzdžių būtų daugiau?

Trūksta integracijos ir sugebėjimo žvelgti toliau į priekį. Matydami tik trumpalaikę perspektyvą, ilgalaikę vis atidėliojame, nes trūksta pinigų verslo plėtrai, būsimajam marketingui, naujų produktų kūrimui, moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Be jokios abejonės, tiek statybos, tiek inžinerinės pramonės sparčiai plėtrai trūksta pinigų, kuriuos galima būtų reinvestuoti ir auginti verslus toliau. Valstybės skatinimo politika lietuviškoms investicijoms nėra tokia palanki, kaip investicijoms iš užsienio. Investicijoms pritraukti sukurta viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“ labai rūpestinga užsienio investuotojams. Bet vietiniai investuotojai didelio dėmesio nesulaukia ir tarsi skatinami savo pinigus išvežti į investicijoms palankias šalis. Aš, kaip Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos direktorius, turiu gerokai daugiau užklausų iš užsienio įstaigų, kurios rūpinasi investicijų pritraukimu į savo šalis, nei iš VšĮ „Investuok Lietuvoje“.

Pasigendu sutelkiančios valstybinės politikos, kuri būtų nukreipta į stiprių industrinių sektorių integracijos skatinimą. Valstybei šiandien labiau priimtinas administratoriaus, nei lyderio vaidmuo. Todėl mūsų asociacijoms tenka prisiimti šią lyderystę, kad parodytume įmonėms, tuo pačiu ir valdžiai, kokios kryptys mums yra aktualios ir svarbios.

LINPRA, jai priklausančios įmonės intensyviai bendradarbiauja su VšĮ „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“, taip pat ir su Ūkio bei Užsienio reikalų ministerijomis, pritraukdamos investicijų į Lietuvą, o iš kitos pusės – siekdamos, kuo daugiau prekių ir paslaugų parduoti užsienyje. Surėmus pečius su LSA, tam atsivertų dar daugiau galimybių.

Ar Lietuvos statybų sektorius išnaudoja inžinerinės pramonės potencialą?

Sudėtingas klausimas. Vienareikšmiškai į jį atsakyti negalėčiau. Jei atskirame objekte kuri nors inžinerinė kompanija pardavė savo paslaugas, galima sakyti, kad potencialas buvo išnaudotas. Jei kalbame apie pasaulinius kontraktus ir projektus užsienio rinkose, potencialas nėra išnaudojamas. Bet čia, ko gero, reikia kalbėti ir apie neišnaudotą valstybės potencialą, Lietuvos verslui sudarant palankias eksporto sąlygas. Kadangi tokių projektų vertė gali siekti ir šimtą milijonų eurų, lietuviškoms kompanijoms tokią sumą turėti yra tikras iššūkis, kaip ir užsitikrinti užsakovų užsienyje pasitikėjimą ar gauti užsienio bankų finansinių garantijų. Todėl valstybės indėlis užtikrinant garantijas, o Lietuvos bankų indėlis finansuojant tokius projektus, būtų labai svari pagalba verslui. Manyčiau, kad ir Užsienio reikalų ministerija galėtų prisidėti pagelbėdama verslui įsitvirtinti užsienio rinkose. Kartu su statybos, energetikos kompanijas vienijančiomis asociacijomis turime įtikinti valstybę išnaudoti šias milžiniškas galimybes.