Šiaurės Lietuvoje prie pat Latvijos sienos greta Apvalaso ir lgio ežerų pamažu kylanti Ilzenbergo dvarvietė buvo apleista daug metų, tačiau netrukus ji vėl suspindės visu gražumu. Greitai bus baigtas rekonstruoti paskutinis ir svarbiausias dvarvietės pastatas – patys rūmai.

Nors tikslią darbų pabaigą pasakyti sudėtinga, tikimasi, kad jau 2017 m. vasarą ar bent 2018 m. pradžioje šis ambicingas projektas bus galutinai įgyvendintas ir Ilzenbergo dvarvietė taps vietos kultūros bei turistų traukos centru. Juolab, kad dvaro apylinkės yra vaizdingoje vietoje. 


Ilzenbergo dvaras renovavus pirmąjį, gyvenamąjį, namą. Dvaro savininkų asm. archyvo nuotr.

Tiesa, gyvenimas dvarvietėje jau senokai verda – dvejus metus čia sėkmingai veikia cheminių trąšų bei bet kokių dirbtinių priedų atsisakęs ir senolių ūkininkavimo praktikas gaivinantis biodinaminiais pagrindais veikiantis ūkis. Šis ūkis išaugintas gėrybes parduoda daugiausia didmiesčių gyventojams, kad galėtų veikti pats ir išlaikytų čia dirbančius žmones kaip dvarvietės dalį. 

Nyki pradžia

Dvarvietės savininkas verslininkas Vaidas Barakauskas paaiškina, kad dvaras – tai ne tik rūmai. Seniau aplink dvarus būdavo organizuojama nemažai veiklų – juk dvarininkams reikėjo apsirūpinti maistu ir reikmenimis bei gauti lėšų. Čia būdavo dirbami laukai, auginami gyvuliai ir paukščiai, rauginami sūriai, rūkinama mėsa ir daroma daugybė kitų dalykų.

„Kai Lietuvoje būna atkuriamos dvarvietės, dažniausiai atstatomi patys rūmai ir koks nors kumetynas, kur anksčiau gyvendavo tarnai. Čia atstatyta praktiškai viskas, kas buvo anksčiau (svirnas, sūrių raugykla, fermos, kur gyvena karvės, paukštidės...), taip pat atkurti ir išpuoselėti sodai. Pernai rudenį taip pat visuomenei atidarėme sutvarkytą parką. Jo takelių ilgis siekia maždaug 3 kilometrus”, – dėsto V. Barakauskas.

Ilzenbergo dvarvietės savininkas V. Barakauskas viską atkūrė iš savų lėšų. Dvaro savininkų archyvo nuotr. 

Nors dabartinis vaizdas vis labiau džiugina, bet dar visai neseniai viskas atrodė tikrai niūriai.

„Vieta buvo taip apžėlusi, kad kai kur net pastatų likučių nesimatė – gamta buvo bepasiglemžianti ir dvarą, ir jo parką. Griuvėsiuose augo medžiai, krūmai, nesimatė takų, – vardija V. Barakauskas. –Rūkykla buvo benugriūnanti ir neturėjo stogo, amatų namelio taip pat tebuvo išlikusios tik sienos, o ir šios gerokai sutrūnijusios. Svirnas dar turėjo stogą, bet sienos buvo smarkiai suskilusios ir vieną jų net prireikė mūryti iš naujo. Patys dvaro rūmai turėjo stogą, bet šis buvo kiauras ir lietus tekėdavo į vidų, ardė sienas ir dalis konstrukcijų jau buvo supuvusios. Buvo išlikę ir arklidžių sienų fragmentai.“

Rekonstrukcija prasidėjo nuo teritorijos valymo, keliukų darymo, kad būtų pasiruošta normaliam darbui. Po to imtasi arklidžių, ledainės, malkinių, svirno, rūkyklos, pirties... Šiandien beliko rekonstruoti pačius rūmus. Jų veidas stipriai pakito sovietinės okupacijos metais, kai jie buvo perdaryti į Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbuotojų poilsio bazę. Šiam tikslui tada buvo įrengta daug nedidukų kambariukų, todėl, nusprendus rekonstruoti rūmus, teko viską išgriauti ir pertvaras statyti iš naujo.

Dabar kaip tik yra įrenginėjamas rūmų vidus. Čia kuriamas istorinis interjeras: suplanuota lubų ir sienų lipdyba, gobelenai, ant grindų bus klojamas mozaikinis marmuras, skydinis parketas, pastatyti šeši dideli židiniai, renkami senoviniai baldai, gražūs sietynai ir kitos detalės.


Taip atrodė dvaro gyvenamojo namo rekonstrukcija 1970-aisiais metais. Dvaro savininkų archyvo nuotr. 

Atliktas nemenkas tiriamasis darbas

Įrengti rūmus ir kitus dvarvietės pastatus – vienas dalykas, tačiau prieš tai dar teko nemažai pavargti aiškinantis kaip viskas atrodė anksčiau. Kadangi tai – istorinis paveldas, viskas turi būti atnaujinta taip, kad atrodytų autentiškai. Dėl to buvo pasamdyta grupė istorikų, kurie keletą metų įvairiuose archyvuose kruopščiai rinko informaciją, tyrinėjo senas nuotraukas ir aiškinosi, kas kaip turėtų atrodyti. Atsižvelgdami į istorikų surinktą medžiagą, darbo ėmėsi architektai. Interjerą irgi kūrė patyrę specialistai, anksčiau padėję atkurti pilių ir kitų dvarų autentišką išvaizdą. 

Pasak V. Barakausko, siekta, kad viskas būtų kuo panašiau į ankstesnįjį vaizdą: „Žinoma, nors eksterjeras ir interjeras senoviški, įrengti modernūs inžineriniai tinklai, taip pat kai kur naudotos šiuolaikiškos medžiagos – tik kad išvaizda pasendinta. Pavyzdžiui, pamatams naudojome gelžbetonį, betoną – svarbiausia, kad to nesimatytų.“

Prie kai ko rankos nekišamos: tarkim, Ilzenbergo dvaras gali pasigirti vertingais rūsiais su senomis skliautinėmis lubomis, čia planuojama tik nuvalyti pelėsius ir palikti viską taip, kaip yra.

Rekonstrukcija – iš privačių lėšų

Nors V. Barakauskas rekonstruoja dvarvietę, kad ši taptų kultūriniu krašto centru ir suteikia galimybę už simbolinį euro mokestį (šis mokestis yra neprivalomas) joje apsilankyti visiems norintiems (išskyrus pačius rūmus, kuriuose šiuo metu vyksta darbai). Dvaras nepretenduoja į jokias ES fondų lėšas ir visusdarbus finansavo iš savų pinigų.

Verslininkas pagalvojo, kad tai tiesiog neapsimoka – šitaip pateksi į painų biurokratinių formalumų sūkurį. „Paimdamas pinigus iš ES, privalėsi jiems tam tikrą laiką smulkiai atsiskaitinėti, ką, kaip dažnai ir kodėl padarei. Vien tam tektų samdyti papildomų žmonių. Kam viso to reikia?“, – požiūrį, kuris šiandieninėje Lietuvoje daugelį nustebintų, išdėsto pašnekovas.