Šias kūrybines dirbtuves iniciavo kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ kartu su Lietuvos architektų sąjunga ir bendrove „Turto garantas“, kuriai šiuo metu ir priklauso 3,5 hektarų teritorija su išlikusiais fabriko pastatais.

Taptų traukos centru

Į kūrybines dirbtuves pakviestos keturios architektų grupės – „Tado Balčiūno architektūros dirbtuvės“, „Senojo miesto architektai“, architektų grupė: Matas Šiupšinskas, Ginas Štelbys, Tomas Usovas ir architektų komanda „ECOage“ – Lietuvos architektų sąjungoje pristatė šios konversijos architektūrines – menines idėjas. Su jomis Architektų sąjungoje galima susipažinti iki lapkričio 16 dienos.

Konversija – tai procesas, kurio metu atgaivinamos apleistos pramoninės teritorijos, suteikiant joms naują paskirtį ir naują gyvenimą. Atgimusios gamybinės teritorijos tampa traukos centrais, vėl tampa aktyviomis miesto dalimis, pritaikomos gyventojų reikmėms.

Kol kas Lietuvoje dominuoja „buldozerinis“ buvusių pramonės teritorijų tvarkymo modelis, kai viskas nušluojama nuo žemės paviršiaus ir statoma iš naujo, dažnai net neatsižvelgiant į tos vietos istoriją ir objekto vertes.

Vienas iš kūrybinių dirbtuvių uždavinių – teritoriją plėtoti pagal tvarios ir darnios plėtros principus, didinant šios vietos ir miesto patrauklumą bei skatinant kultūrinį turizmą.

Pasaulį pažinti per potyrius

Muziejus, skirtas vandeniui, mokslo ir technologijų pažangos muziejus, miesto sodas, kuriame auginami vaisiai ir daržovės, o energiją generuoja saulės ir vėjo jėgainės – tokią įvairiausią paskirtį naujajam mokslo muziejui savo vizijose regi architektai.

Viena aišku, kad tai turėtų būti interaktyvus naujos arba vadinamosios trečiosios kartos mokslo muziejus, kuriame lankytojai su mokslo pažanga, žmonijos atradimais susipažįsta per potyrius, žaisdami ir patys išbandydami naujas technologijas ir išradimus. Tokių mokslo muziejų, kaip Koperniko mokslų centras Varšuvoje ar Helsinkio „Eurikos“ mokslo centras, pasaulinė patirtis rodo, kad tai yra viena efektyviausių priemonių ugdyti visuomenės mokslinį išprusimą. Lietuvoje tokį muziejų norima sukurti viešojo ir privataus sektorių partnerystės pagrindu ir neabejotinai tai turėtų būti nacionalinio lygmens projektas.

Buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko teritorija jau daugiau nei dešimt metų stovi apleista. Įdomu tai, kad iki 2001 metų čia veikė popieriaus fabrikas, kurio pradžia – 1823-jie. Tuomet Kučkuriškių popieriaus fabriką – vieną pirmųjų Vilniaus krašto popieriaus fabrikų, čia įkūrė turtingas dvarininkas ir pramoninkas Voiciejus Puslovskis (Wojciech Puslowski). Kučkuriškių manufaktūros atsiradimas laikomas popieriaus pramonės Lietuvoje plėtros pradžia. Dalis fabriko pastatų yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir saugomi valstybės.

Nuostabus gamtos kampelis

Be to, šis išskirtinis savo reikšme ir paveldu objektas yra ne mažiau išskirtinėje Pavilnių ir Verkių regioninio parko teritorijoje, Vilnios upės vingyje. Šalia yra tvenkiniai, užtvankos, rekreaciniai draustiniai. Kaip pažymėjo projektus recenzavęs architektas prof. Rolandas Palekas, unikali gamtinė aplinka yra didžiulis šios vietos privalumas, kurį architektai siūlo įvairiapusiškai išnaudoti – įrengti pėsčiųjų, dviračių takus, poilsio zonas, baidarių prieplaukas.

„Vienintelis nekintantis šios vietos bruožas buvo pro šalį srūvantis vanduo. Šiandien fabriko aplinka apsimeta, kad vandens nėra greta, kad jis kažkur ne čia. Bet vanduo nepasitraukė ir viskas ko reikia – leisti upės tekėjimui ir vėl įsilieti į fabriko gyvenimą, po ilgos pertraukos leisti vėl suktis jėgainės ratui“, – savo projekto aiškinamajame rašte poetiškai idėją pristato architektai M. Šiupšinskas, G. Štelbys, T. Usovas, siūlantys čia įrengti vandens muziejų.

Ekspertai taip pat gyrė (architektas prof. Rolandas Palekas, kultūros paveldo ekspertė Rasa Putrimienė, urbanistė dr. Inesa Alistratovaitė–Kurtinaitienė) Tado Balčiūno architektūros biuro (architektai Tadas Balčiūnas, Dalius Martinaitis, Žilvinas Jagėla, Rūta Petraitytė, Antanas Dominas) idėją konvertuojant fabriką į mokslo muziejų, išsaugoti tik senuosius kultūros paveldo statinius – fabriko kaminą, sandėlį, administracinį pastatą, o nevertingus sovietmečiu statytus ir fiziškai susidėvėjusius pastatus griauti. Senieji fabriko pastatai funkciškai būtų sujungiami su naujai projektuojamu ažūriniu tūriu, kuris apjuostų senuosius statinius ir sujungtų į bendrą muziejaus erdvę, tuo pačiu suformuojant vidinį kiemą su lauko ekspozicijomis. 

Šiuo projektu itin suinteresuota ir Naujosios Vilnios bendruomenė, kuri tikisi, kad tokio masto projektas atkreiptų ir kitų investuotojų dėmesį į daug potencijos turinčią, tačiau visų tarsi pamirštą Naująją Vilnią ir jos gamtos apdovanotas apylinkes.