Kas Vilniaus gatvėse matuoja laiką?
Nuo kada Vilniuje tiksi laikrodžiai?
Laiko tėkmė tarsi sraunioji Vilnia gludino Vilnių, palikdama mūsų kartai nepakartojamo žavesio miestą. Gatvės vingis – ir vaizdo perspektyvą užbaigia grakštus bokštas. Dažname jų kitados slypėjo geležinė širdis. Rotušės, Katedros, Universiteto astronomijos observatorijos laikrodžių dūžiai nuaidėdavo virš senamiesčio čerpinių stogų, jaukių gatvelių ir kiemų iki Užupio skardžių, Taurakalnio, Šeškinės ir Antakalnio kalvų. Jiems atitardavo Misionierių, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Trinitorių bažnyčių laikrodžiai.
Rytiniame Vilniaus universiteto observatorijos bokšte nuo seno buvo laikrodžiui skirta vieta. Varpų dūžiais jis kviesdavo į paskaitas senojo universiteto studentus. 1798 m. inventoriaus sąraše šis laikrodis jau pavadintas senovišku. Jis turėjo keturis ciferblatus, mušė valandas ir ketvirčius. Viena iš svarbiausių observatorijos tarnautojų pareigų buvo prižiūrėti senąjį laikrodį.XIX a. pradžioje ilgą laiką jo svarsčius užtraukdavo Dominykas Mickevičius. Vėliau – Juozapas Savickis, dirbęs ir laikrodininkų ceche, ir mechaniku observatorijoje.
Antrojoje XIX a. pusėje astronomijos observatorija buvo iš pagrindų rekonstruojama. Senasis bokšto mechanizmas, kaip metalo laužas, buvo parduotas aukcione už 16 rublių ir 76 kapeikas. Gerokai daugiau gauta už du laikrodžio varpus, kartu svėrusius apie trisdešimt pūdų. Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno brolija sumokėjo už juos 200 rublių. Direktoriaus P. Smyslovo iniciatyva buvo perdirbtas ir laikrodžio bokštas. Norint jame įtalpinti svarbų astrofizinių tyrimų prietaisą – fotometrą, teko stilingą XVIII a. vidurio barokinį stogelį pakeisti sukamu kupolu. Gauti observatorijai perstatyti reikalingų lėšų nebuvo lengva. Tikėdamasis vietinės valdžios dotacijų, P. Smyslovas pažadėjo bokšte miestiečiams įrengti tikslų laikrodį. Sužinota, kad Džeimso Ričio ir sūnaus firma Škotijoje, Edinburge, gamina modernius elektrinius bokšto laikrodžius. Tai buvo Menočio elementais maitinami mechanizmai su Džonsono konstrukcijos švytuokle. Užsakymą firma atlikdavo per porą mėnesių.
Ciferblatą buvo galima pasirinkti: medinį iš geriausios Velso epušės su auksuotais valandų skaitmenimis arba dvigubo veidrodinio stiklo su juodais skaitmenimis, matiniame fone. Vilniaus užsakovams patiko stiklinis ciferblatas, nes jį naktį galima apšviesti dujų rageliais. Beliko nurodyti firmai ciferblato skersmenį bei atstumą tarp rodyklių ir mechanizmo. Nutarta daryti laikrodį didesnį už senąjį – net 60 colių (apie 1,8 m) skersmens ir pakelti šiek tiek aukščiau – į bokšto langelį. Naujasis laikrodis kainavo 38 svarus, t. y. apie 330 sidabro rublių, o ciferblatas atskirai – dar 90. Su pervežimu iš viso susidarė apie 500 rublių suma. Šiuos pinigus, kaip ir kitas observatorijos perstatymo išlaidas, padengė krašto generalgubernatorius iš kontribucinės rinkliavos, kurią mokėjo dvarininkai, prisidėję prie 1863 m. „sumaišties Šiaurės vakarų krašte“.
Į Vilnių laikrodis gabentas laivu iki Karaliaučiaus, toliau – rogėmis. 1868 m. sausio 7 d. observatorijos tarnautojai nekantriai išpakavo jo dėžes. Deja, brangusis ciferblatas buvo skilęs, be to, sulaužyta ir sudėtingosios švytuoklės pakaba. Matyt, kalti buvo Virbalio muitinės krovikai, tinkamai neapsaugoję brangaus prietaiso. Teko kuo skubiausiai užsakyti dar vieną ciferblatą. O gegužės 6 d. sutarta su Vilniaus miesto dūma dėl laikrodžio apšvietimo dujomis. Tam įrengta dvylika dujų ragelių. Laikrodis išties rodė tiksliai, nes buvo galvaniškai sujungtas su astronominiu Šeltono chronometru. Maža to, nuo 1869 m. birželio 1 dienos ant Pilies kalno lygiai vidurdienį nuaidėdavo patrankos šūvis. Astronomai karinei įgulai paskolino vieną iš senoviškų stebėjimams nebenaudojamų teleskopų. Juo kariškiai ir stebėdavo observatorijos bokšto laikrodžio rodykles. Observatorijos direktorius P. Smyslovas džiaugėsi, kad visa laiko skaičiavimo miestui sistema tekainavo tiek, kiek buvo išlaidų parakui, o šūvio paklaida – tik 5 sekundės. 1882 m. uždarius observatoriją, neliko ir šio įdomaus technikos istorijai elektrinio laikrodžio. Į bokštelį buvo įkeltas gana nesudėtingas Peterburgo firmos „F. Winter“ laikrodis, veikęs iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar bokštelis gražiai restauruotas, papuoštas atgaminta iškilnia vėtrunge. Kaip jame trūksta gyvybės...
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios laikrodis yra ypač svarbus amato istorijai, nes vienintelis pažymėtas meistrų vardais. Ant jo mechanizmo rėmo rašytinėmis raidėmis įrėžta: „Joseph Berłman Wylnje Roku 1794“ ir „Jozef KozJiewjc RobjE 1794“. Įrašai su akivaizdžiomis klaidomis: laikrodžių cecho knygoje nurodyta seniūno Juozapo Bergmano pavardė. Tai tas pats svarbiausio Vilniaus laikrodžio „gelbėtojas“, – griūvant rotušei, perkėlęs jos laikrodį į Šv. Kazimiero bažnyčios bokštą. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo porą šio meistro 1785 m. ir 1796 m. pagamintų laikrodžių, skirtų didelei patalpai, bei dirbtuvės etaloninį laikrodį. Antroji pavardė – pameistrio arba kalvio.
Bažnyčios laikrodžio mechanizmas yra kaltinis, jo matmenys – 1,5 ir 1,5 ir 1,0 m. Rėmas iš 7 cm pločio juostinės geležies, suveržtas kaišteliais. Laikrodžio inkaras yra Klemento tipo. Mechanizmas turi valandų ir ketvirčių skambinimo mazgus, sujungtus su skambiais garsiausio vilniškio liejiko Jono Delamarso varpais. Tačiau rodyklė tik viena, ciferblatas taip pat vienas, gana negrabiai įspraustas į baroko perlu vadinamos bažnyčios kairįjį bokštelį. Į žemiau paliktą tam reikalui langelį didelis ciferblatas tiesiog netilpo. Įspūdingi laikrodžio svarsčiai – tai tašyto akmens ritiniai, geležinėmis sankabomis sujungti po du. Ritinių skersmuo – 0,3 metro, bendras aukštis – 1,5 metro. Per skridinius jie nusileidžia iki pat bokšto pamatų. Dabar svarsčiams užtraukti įrengtas elektrinis kėliklis. Mechanizme nėra remonto ar perdirbimo žymių; jis savo darbą galėtų gerai atlikti ir šiandien.
Misionierių bažnyčios lieknuosius bokštus, statytus apie 1750 m., puošia dideli ciferblatai, deja, juose laikrodžio mechanizmo jau nebėra. O laikrodinius varpus šiems bokštams liejo garsusis J. Delamarsas. Laiko tėkmė nusinešė ir Trinitorių bažnyčios bokštų laikrodį, tepalikusi keturkampius ciferblatus, kurių forma dailiai dera su bažnyčios architektūra.
Keletą įdomių laikrodžių praeityje turėjo ir Vilniaus gatvės. Štai kas rašoma apie namą Pilies ir Skapo gatvių sankryžoje. Jo pastogėje buvo mušantis laikrodis, įmontuotas į Madonos paveikslą. Naktį jį įspūdingai apšviesdavo žibintas. Pasirodo, tai kartu būta ir laikrodžių dirbtuvės iškabos.XX a. pradžioje miesto valdyba ėmė tartis, ar nevertėtų tikslių laikrodžių įrengti ir gatvėse. Ilgai buvo svarstyta ir ginčytasi, kiek tų laikrodžių turėtų būti ir kokiose miesto vietose jie turėtų kaboti. Pagaliau nutarta pradėti kukliai, užsakant tik tris elektrinius laikrodžius, valdomus iš telegrafo stoties pastato. Dėl šio valdybos užsakymo varžėsi dešimt firmų iš Peterburgo, Varšuvos, Miuncheno, Stokholmo, Ciuricho ir kitų miestų. Mažiausios sumos, tik 1596 rublių, užsiprašė vietinė bendrovė „Konstruktor“. Be to, ji apsiėmė prižiūrėti ir remontuoti gatvės laikrodžius. Pasirašytoje sutartyje buvo numatytos laikrodžių įrengimo vietos: Teatro skvere Didžiojoje gatvėje (prie rotušės), Jurgio prospekto viduryje, Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje. Papildomai dar buvo užsakytas laikrodis Užupiui. Ši pirmoji tikslaus miesto laiko sistema pradėjo veikti 1912 m. pabaigoje. Gatvės laikrodžiai buvo pakabinti ant stilingų iš ketaus lietų kronšteinų. Gaila, kad šiuos dailius laikrodžius išdraskė Pirmojo pasaulinio karo audros. Išliko tik jų brėžiniai...
Kaip išmatuoti bokšto aukštį
Senojo universiteto studentams per geometrijos pratybas profesorius užduodavo įvairiais būdais išmatuoti Šv. Jonų bažnyčios varpinės aukštį. Tai iškiliausias Vilniaus senamiesčio pastatas, su kryžiumi siekiąs 68 metrus. Pasakojama, kad kartą profesorius paklausęs studentą, kaip aukštį būtų galima išmatuoti barometru. Studentas atsako: „Labai paprastai, tereikia užlipti ant bokšto stogo, virvele pririšti barometrą, nuleisti iki žemės ir išmatuoti virvelės ilgį“. Priblokštas atsakymo, profesorius sulemena: „Ir tai vienintelis Jums žinomas būdas?“ – „O, visai ne! Dar galima, pavyzdžiui, numesti barometrą nuo stogo, išmatuoti kritimo laiką ir pagal laisvojo kritimo formulę apskaičiuoti aukštį“. – „Gal dar?“ Studentas nė kiek nesutrikęs: „Dar galima kopiant į viršų barometru išmatuoti vienos laiptų celės aukštį, padauginti iš jų skaičiaus; štai ir gausime bokšto aukštį, išreikštą barometro vienetais. O jeigu diena saulėta, galima išmatuoti barometro ir bokšto šešėlių ilgius, o aukštį apskaičiuoti iš trikampių panašumo. Taip pat galima barometrą pririšti prie siūlo, tada išmatuoti tiksliai svyravimų periodą bokšto viršuje ir prie žemės, skaičiavimams pasinaudoti Niutono gravitacijos dėsniu. Bet neverta vargintis; paprasčiausia būtų nueiti pas bokšto sargą, padovanoti jam šį gražų prietaisą, – tegu pasako tikslų bokšto aukštį!“ Profesorius visai neteko amo...
Aktualijos
| www.julija.eu