Kariavo teismuose

Neseniai Mažeikiuose pasirašytas Senamiesčio parko rekonstrukcijos darbų priėmimo aktas. Rekonstrukcijos projektas, kuris turėjo būti baigtas prieš trejus metus, vadinamas rekordiniu. Gyventojų pasipriešinimo sulaukusio projekto darbai buvo atidedami tris kartus. Statybos darbai parke, planuotame sutvarkyti iki 2010-ųjų, baigti tik dabar. Tuo, kas padaryta, iki galo nepatenkinti nei užsakovai, nei projekto priešininkai, nei miesto kūrybos procesą idealizuojantys miesto menininkai.

ES struktūrinių fondų finansuotas projektas „Mažeikių senamiesčio parko kompleksinis sutvarkymas“, kurio darbai kainavo 3,2 mln. litų, mieste sukėlė diskusiją, kas turėtų kurti miestą: architektai profesionalai ar sau eksperto vaidmenį priskirianti bendruomenė. Vėliau prisiminta dar ir tai, kad miesto kūrybos rezultatui įtakos turi ir Viešųjų pirkimų įstatymas, įstatantis į pigiausios kainos rėmus.

2009 metais Vilniaus bendrovė „Archartelė ir partneriai“ parengė Mažeikių senamiesčio parko kompleksinio sutvarkymo techninį projektą. Netrukus šiems planams pasipriešino Parko gynėjų iniciatyvinė grupė. Vyko piketai, rašyti skundai įvairioms institucijoms. Reikalauta išsaugoti parke numatytus iškirsti medžius.

Pagal parengtą projektą planuota iškirsti 609 medžius, daugiausia pušis. Palaikydama iniciatyvinę parko gynėjų grupę, veiksmą sustabdė Aplinkos ministerija – medžių kirsti neleido. Pakoregavus projektą, tiesa, vėliau buvo iškirsta gerokai mažiau.

Vėliau teismas panaikino statybos leidimą. Parko rekonstrukciją teko atidėti dar vieneriems metams. Teisminiai ginčai vyko nuo 2011-ųjų iki 2012 metų pabaigos. Savivaldybės administracijos ir UAB „Archartelė ir partneriai" sutartis dėl projekto parengimo pripažinta negaliojančia. Dargi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl viešųjų pirkimų komisijos narių galimai nusikalstamų veiksmų perkant parko techninio projekto paslaugą iš bendrovės „Archartelė ir partneriai".

Ragina pasitikėti profesionalais

Mažeikių miesto tapatumo ženklų kartu su studentais ieškanti Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentė Laima Mikalauskienė, mažeikiškė, parko rekonstrukciją vertina dvejopai. Ją stebina, kodėl parko akcentais pasirinktos akmenimis užpildytos metalo karkasų konstrukcijos. Panašios konstrukcijos, tiesą sakant, jau nebe pirmas dešimtmetis statomos įvairiausių estetinių lygių šalies sodybose. Tačiau docentė nemano, kad miesto kūrimo procesą reikėtų atiduoti į bendruomenės rankas.

Bendruomenė esą turi teikti pasiūlymus, bet galutinį žodį turėtų tarti profesionalai. Reikia jais pasitikėti. „Kai mėgėjai užima eksperto poziciją, nėra gerai. Ekspertas yra profesionalas, kuris mokėsi ir įgijo tam tikrą kompetenciją. Mes dėl to ir mokame mokesčius, kad švietimo sistema visuomenei išugdytų profesionalus – menininkus, dizainerius, architektus“, – teigė L. Mikalauskienė.

Pasak jos, anksčiau buvo miesto architektas – profesionalas, atsakingas už miesto estetinį vaizdą. „Kad ir kaip norėtume, dabartinės savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjos pareigos skirtos kitiems dalykams. Ne atsitiktinai buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis iškėlė iniciatyvą sugrąžinti į savivaldybes miesto architekto pareigybes“, – sakė docentė.

Architektai valdžios negaus

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas profesorius Marius Pranas Šaliamoras, galima sakyti, vienas iš Mažeikių miesto veido kūrėjų. Anuomet, 1985-aisiais, jį, ką tik mokslus Vilniaus dailės akademijoje baigusį jaunąjį specialistą, kartu su kitais jaunais architektais dirbti ir gyventi pasikvietė anuometinis LKP Mažeikių skyriaus pirmasis sekretorius Stanislovas Giedraitis. Mažeikių parko rekonstrukcijos istorija M. P. Šaliamorui žinoma – teko apie tai kalbėti, svarstyti Lietuvos architektų sąjungoje.

Jis pripažįsta: anksčiau vyriausieji miesto architektai turėjo šiokio tokio savarankiškumo, jie galėjo vykdyti tam tikrą architektūros politiką.

„Dabar jie yra administratoriai, jiems priklauso prižiūrėti teisinę pusę. Jie nelabai gali kištis į estetinius dalykus. Nebent truputį, asmeniškai, kaip žmonės, bet iš tikrųjų reguliuojantys dokumentai dabar yra bendrieji planai ir detalieji planai. Kai vyksta planavimo procesas, yra numatyta procedūra – supažindinti su projektais visuomenę, kad būtų įvertinti visi interesai – verslo, visuomenės lūkesčiai, politikų ambicijos, individualių žmonių, statytojų norai. Visas, vadinkime, grožio kūrimo krūvis perkeliamas į planavimo etapą“, – sakė M. P. Šaliamoras.

Miesto architekto statuso sugrąžinimas, anot Lietuvos architektų sąjungos vadovo, tebūsiąs tik vardo sugrąžinimas. Daugiau niekas nesikeisią, nes įstatyminė bazė dabar – visiškai kita. Net ir įgijęs šį statusą, miesto architektas liksiąs politinės valdžios klerkas.

„Realiai šio asmens pareiga bus prižiūrėti politinių sprendimų vykdymą. Kištis į šiuos procesus jis negalės. Kištis į šiuos procesus bus galima, ir tai įstatymuose yra numatyta, būtent planavimo ir prognozavimo etape. Įstatyme taip pat yra numatyta, kad jeigu kas nors jau suplanuota, visuomenei tai turi būti vaizdžiai pateikta – kad ir paprastas žmogus suprastų, kaip tai atrodys. Čia visuomenė gali labai daug. Ji gali reikalauti, gali sustabdyti procesą. Jiems gali pavykti pradiniame etape išsireikalauti daugybės dalykų, atstovauti įvairių šalių interesams. Dažnai šį etapą pramiegame. Atsibundame tada, kai kaimynas įbeda kastuvą į žemę. Tada – skandalas, gulamasi po traktoriaus vikšrais“, – svarstė M. P. Šaliamoras.

Asmenybės galių nepraranda

Vis dėlto bendruomenės, politikų ir profesionalų diskusija esą galima, tik viską reikia daryti be pykčio. Į tokią diskusiją galėtų įsitraukti ir Lietuvos architektų sąjunga – jos atstovus būtų galima pasikviesti kaip arbitrą. Tokios sąjungos funkcijos numatytos, padedama nemokamai, vykstama į išvažiuojamuosius posėdžius – bendruomenei tereikia pasikviesti.

M. P. Šaliamoras taip pat primena: kuriant miestą, daug gali nuveikti aktyvios, drąsios asmenybės. Istorinių pavyzdžių esą turime – užtenka prisiminti Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Gerus miestų kūrimo pavyzdžius Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas mato Anykščiuose, Neringoje.

„Anykščių veido kūrimas – ilgų, nepaprastai kruopštaus darbo metų rezultatas“, – sakė Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė.

Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriui D. Gasiūnienė vadovauja nuo 1997 metų. Pasak jos, miesto planavimas ir architektūra, apželdinimo, mažieji architektūros dalykai – ne vienerių metų reikalas.

„Pirmiausia tenka inventorizuoti miesto ar miestelio, kuriame tu dirbi, esmę, gilumą. Ši giluma susideda ne tiktai iš miesto planavimo – kodėl taip, o ne kitaip suplanuotos gatvės, kodėl ten, o ne kitur stovėjo namai, bet ir iš vietos dvasios. Šią vietos dvasią atpažinti – pats sunkiausias uždavinys. Sunku pasakyti, ar tikrai pasiseka. Galime pasakyti, kad mes stengiamės“, – aiškino D. Gasiūnienė.

Anykščiuose dar 1992-aisiais, kai ji dar nedirbo savivaldybėje, buvo atliktas miesto regeneravimo projektas. „Paminklų restauravimo institutas, kuriam vadovavo Giedrė Miknevičienė, Nepriklausomybės pradžioje tikrai nuoširdžiai tą darbą atliko. Gaila, bet to negalima pasakyti apie dabar, vykdant viešąjį pirkimą, ruošiamus dokumentus – šiame procese jokio nuoširdumo nerastume“, – sakė D. Gasiūnienė.

Dirbo be atostogų

Anot architektės, šiomis aplinkybėmis pilietiškumo nebeužtenka. Gali padėti nebent meilė savo miestui, kuriame gyveni, kuriame dirbi ir dar nori kokių nors veiklos rezultatų.

„Turi ryžtis neturėti nė dienos asmeninių atostogų. Mudviem su vyru, kuris irgi architektas, tai, ką darėme buvo hobis. Važiuodavome po panašaus dydžio, panašiomis aplinkybėmis susikūrusius Europos miestelius. Apvažiavome jų tūkstančius – per metus tai kartais būdavo trys kelionės. Važiavome taip daug metų. Bandėme suprasti, kodėl Prancūzijos panašaus dydžio miestelyje yra jauku, ten žmonės vaikšto gatvėmis, sėdi lauko kavinėse ir visi šypsosi, o kodėl pas mus to nėra“, – kalbėjo D. Gasiūnienė.

Procesas vykęs ilgai, tai buvę panašu į lipdymą. Tačiau generalinį sulipdymą atlikti esą padėjusi Europos Sąjunga.

Dar 2003-aisiais metais Anykščiams sukurta vizija „Miestas prie vandens“. Miestas driekiasi septynis kilometrus palei Šventąją, todėl viskas sieta su upe. Pastatytas septynių kilometrų dviračių ir pėsčiųjų takas prie pat upės su apžvalgos aikštelėmis, estradomis, vaikų žaidimais. Už Europos Sąjungos teritorijų planavimui skirtus pinigus suplanuoti devyni sklypai, skirti parduoti privačiam sektoriui prie pat upės.

Šiuo metu Anykščiuose jau pastatytas kempingas, pramogų parkas su kavine ant kranto, šiuo metu projektuojamas motelis. Ant to paties tako – Menų inkubatorius ir aukščiausia Lietuvoje šv. Mato bažnyčia su apžvalgos aikštele, iš kurios matosi visas miestas ir jo apylinkės. Sutvarkytos senamiesčio gatvės, iš biudžeto nudažyti mediniai namai. Mažame miestelyje, kuriame – vos 12 tūkstančių gyventojų, anot D. Gasiūnienės, staiga viskas pradėjo klijuotis.

Kuria kartu su bendruomene

Nuo 2007-ųjų Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriui vadovaujanti architektė Daiva Štakonaitė gina už ES struktūrinių fondų lėšas atnaujintus Mažeikius, taip pat ir Senamiesčio parko rekonstrukciją, projekto autoriaus Henriko Štaudės idėjos jai patinka. Tik esą gaila, kad dėl gyventojų pasipriešinimo ne visi geri dalykai įgyvendinti.

„Mažeikių veidas keičiasi, bet, deja, tai pastebi tik žmonės, atvykę iš kitų miestų ar ilgai nebuvę Mažeikiuose. Saviškiai labai greit priprato prie teigiamų pasikeitimų ir pamiršo, kas buvo iki šiol“, – kalbėjo D. Štakonaitė.

Jai skaudu, kai kas nors nemato ar nenori matyti, kas yra nuveikta. „Prie blogesnių rezultatų veda Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymas ir mažiausios kainos politika: sunku pasiekti rezultato, nes rimtos kompanijos tokiuose konkursuose nedalyvauja. Tačiau tokiu atveju aktyviai įsijungiame mes, savivaldybės darbuotojai, ir pasiekiame priimtiną rezultatą“, – aiškino architektė.

Šiuo metu, pasak D. Štakonaitės, Mažeikiuose statomas įdomus muziejus, biblioteka. Ji tikisi, kad pavyks pastatyti ir daugiafunkcinį centrą, kuriam rengiamas architektūrinis konkursas. Vienas iš jai svarbių projektų – sugrąžinti miestui Ventos upę, kitaip sakant sutvarkyti upės aplinką, miesto jungtis su Pavenčiais. Ji džiaugiasi, kad jai pasisekė: dirba labai sunkiu ir labai geru periodu, jo metu padaryta labai daug darbų.

Vis dėlto ji mano, kad ne Architektūros ir urbanistikos skyrius kuria miestą. „Skyrius nekuria miesto veido, o padeda tai daryti, pasuka tinkama linkme. Viskas prasideda nuo strategijos, bendrųjų planų, kurių rengime dalyvauti šimtaprocentinę teisę turi miesto bendruomenė“, – sakė Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja.