Kodėl blogai, kai per daug ekologiška

Ekologija yra madinga. Valgyti ekologišką maistą, naudoti ekologišką kosmetiką, dėvėti ekologiškus drabužius – reiškia būti madingam. Ekologija ateina ir į techninius sprendimus. Tačiau.

Žemėje yra labai ekologiškų kampelių, ekologiškesnių už kuriuos nebėra: tai Antarktida, Sachara. Ekologiškoje vietoje vyksta ekologiškas gyvenimas, tačiau žmogaus, kaip pastebi M. Šaliamoras, ten nėra. „Mes aplink save keičiame aplinką ir ją modeliuojame tam, kad joje galėtume būti. Mes negalime būti ekologiškoje aplinkoje, nors ir gražu į ją pažiūrėti, – sako architektas. – Žmogus kartais panašus į kirminą, kuris griaužia obuolį ir suvokia, kad reikia graužti atsakingai, nes obuolys gali sudžiūti, nukristi. Kirmino rūpestis – kaip išsaugoti visumą, kad mums būtų malonu gyventi.“

Visuomenė yra visokia, taip pat ir neįgali – ne tik dėl ligų

Kalbėdami apie visuomenę, mes paprastai ją suvokiame kaip abstrakciją. Tačiau visuomenė, primena M. Šaliamoras, yra visokia. „Mes visi esame savotiškai neįgalūs. Neįgalūs ta prasme, kad ne viską galime“, – trina neįgalumo ribas architektas.

Neįgaliaisiais įprasta vadinti žmones, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėliuose, yra akli ir silpnaregiai, kurti. Tačiau yra žmonių, kurie nėra neįgalūs, įprasta šio žodžio prasme: jie gali sunkiai orientuotis aplinkoje, nes yra turistai, nepažįsta šalies, miesto, erdvės, kurioje atsidūrė. Sunkiai gali judėti žmonės, kurie naudojasi kokia nors įranga, kaip, pavyzdžiui, tėvai, stumiantys kūdikių vežimėlius, dviratininkai, riedutininkai, senyvo amžiaus žmonės. Tai gali būti ir piliečiai, turintys laikinų judėjimo sunkumų – po ligų, traumų. Ribotų galimybių judėti turi ir moterys, avinčios aukštakulniais bateliais, besilaukiančios moterys, žmonės, nešantys pirkinius ir įvairius nešulius.

Taigi suvokus, kokia visuomenė yra įvairialypė, ateina ir nuovoka, kad erdvė – gyvenamoji, privati, visuomeninė ir kita, įrengimai turi būti tokie, kad tiktų visiems. „Visuomenė turi daug problemų, ji yra įvairialypė. O mes projektuojame tik normaliai visuomenės daliai, – kalbėjo M. Šaliamoras, kreipdamasis į architektų ir projektuotojų auditoriją. – Universalus dizainas paremtas tuo, kad reikia projektuoti pagal silpnąją grandį, o ne pagal stipriąją.“

Kodėl vaikas neatsuka vaistų buteliuko, o tėvai nepatenka į parduotuvę

Jeigu moteris negali atidaryti žirnelių stiklainio, ne moteris kalta – tas, kuris netinkamai suprojektavo dangtelį; jeigu vaikas negali atsukti vaistų – gerai suprojektuota, priminė paprastus dalykus M. Šaliamoras. Tačiau architekto pateikti pavyzdžiai liudija, kad neretai galvojama ne apie žmogų ir saugomas ne žmogus, o pastatas, automobilis. Architektas sakė nesuvokiantis, kaip į rūbų vaikams ir kūdikiams parduotuvę gali patekti žmogus, stumiantis vaikišką vežimėlį, jeigu duris galima pasiekti tik įveikus tris itin stačių laiptų pakopas. Ne tik parduotuvės – neretai ir miestai demonstruoja visišką abejingumą savo gyventojams – kai patogiausios vietos atiduodamos automobiliams, o einant šaligatviu reikia stengtis neįkišti kulno į plytelių tarpą.

„Objekto atitikimas universalaus dizaino principams deklaruojamas neretai tik tuomet, kai tam gaunama ES parama. Projektuotojai paprastai to nedaro“, – tarstelėjo M. Šaliamoras.

Universalus dizainas ir 7 principai

Tvariąja architektūra paprastai yra vadinamas prieinamumo principas, kurio laikomasi projektuojant, statant, tai yra išmintinga architektūra, tausojanti resursus, aplinką. Kompleksiniai urbanistiniai, architektūriniai, estetiniai, funkciniai bei technologiniai, konstruktyviniai sprendimai sutelkiami į vientisas sistemas, skiriant padidintą dėmesį žmogui ir jo poreikiams. Tokios architektūros kūrimo pagrindiniu metodu laikomas projektavimo visiems arba universalaus dizaino principas. Projektavimas visiems arba universalus dizainas patvirtintas dar 2006 m.

Šia koncepcija besiremiantis projektavimas yra labai svarbus veiksnys skatinant ir užtikrinant socialinę integraciją, žmogaus teises ir lygybę. Stengiantis patenkinti visuomenės poreikius ir atsisakyti diskriminacinio atskirų grupių išskyrimo, šis projektavimo metodas remiasi septyniais principais: visiems visuomenės nariams suteikiamos vienodos galimybės naudotis aplinka, įranga ir gaminiais; projektavimo sprendimai turi tikti visiems; platus ir lankstus pritaikomumas; apšvietimas ar darbo vieta tinkanti tiek dešiniarankiams, tiek kairiarankiams, rankenos, baldai tinkami suaugusiems ir vaikams ir pan.

Kas tinka silpniausiam, tiks ir stipriam

Tarp universalaus dizaino principų išskiriamas ir toks, kaip: minimalios fizinės pastangos naudojant – lengvas įėjimas, lipimas, atidarymas; įranga patogi visiems; projektavimo sprendiniai gražūs, logiški ir lengvai intuityviai suprantami; traumų ir rizikos prevencija; objektų, erdvių ir funkcijų pasiekiamumas.

„Projektavimas visiems didina vartotojų ratą, gerina viešųjų erdvių ir patalpų kokybę, komercijos galimybes. Tai grįžimas prie žmogaus poreikių supratimo, prisitaikant prie silpniausios visuomenės grandies. Kas tinka silpniausiam, tiks ir stipriam“, – priminė prof. M. Šaliamoras, kalbėdamas Lietuvos architektų rūmų, VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros bei Lietuvos architektų sąjungos surengtoje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“.  

Iliustracijos iš prof. M. Šaliamoro prezentacijos