Protokolo ir etiketo ekspertas, Seimo narys Arminas Lydeka (nuotraukoje kairėje) paaiškina, kad lietuvių verslininkai, dirbantys tarptautinėje arenoje, įsisavino etiketo, dalykinės aprangos kodo išmanymo reikšmę, tačiau už Lietuvos ribų veiklos neplečiantiems verslininkams tai neretai lieka net ne antrame, o kokiame aštuonioliktame plane.

Tiesa, nors lietuviai tebeskiria per mažai dėmesio įvaizdžiui, padėtis stipriai pagerėjo: dabar, skirtingai nei prieš du dešimtmečius, nuvažiavęs į tarptautinį verslo renginį ir apsidairęs jau nebeatskirsi, kuris verslininkas yra lietuvis.

„Kitose Europos šalyse į dalykinę aprangą žvelgiama atidžiau ir įdomiau, bet nepasakyčiau, kad mūsų verslininkai stipriai skirtųsi nuo užsieniečių“, – pritaria mados namų „Cantas“ dizaineris Egidijus Sidaras.

Tarnybinę aprangą renkamės ne dėl savęs

O ar įmanoma „išmokyti“ įvaizdžio? Verslo įvaizdžio konsultantė, Vilniaus dailės akademijos kostiumo katedros dėstytoja Alvyda Jasilionytė (nuotraukoje dešinėje) pažymi, kad  norėdamas ko nors išmokti, pirmiausia turi turėti tam motyvacijos, ir primena, ką dažnas pamirštame, kad tarnybinę aprangą renkamės ne dėl savęs, o dėl kliento ar susitikime laukiančio pašnekovo. Savi įgeidžiai gali būti suprasti kaip netaktas ar nepagarba. „Džiugu, kad daugėja vyrų ir moterų, kreipiančių dėmesį į aprangos kultūrą. Tai leidžia tikėtis, jog ilgainiui padėtis gerės“, – akcentuoja specialistė.

Šiandien tinkamos dalykinės aprangos svarbą supranta net studijas baigę jaunuoliai ir mato prasmę investuoti į tinkamą reprezentatyvų garderobą, kad padidintų šansus įsidarbinti solidžiose darbovietėse. Beje, po truputį į Lietuvą atslenka ir tokia užsienio praktika, kai dalykinės aprangos ar aksesuarų nevengiama pirkti išsimokėtinai arba tiesiog išsinuomoti. Tai gana logiška – juk nuosavam geram laikrodžiai tektų taupyti ne vienerius metus.

„Jei išrikiuotume žinomiausius ir iškiliausius politikus, pasaulio vadovus ir verslininkus, pastebėtume, kad jie visi laikosi bendrų aprangos standartų. Sekti jų pavyzdžiu yra saugiausia. Nekelkite sau bereikalingų kliūčių ir renkitės taip, kad atitiktumėte lūkesčius“, – apibendrina A. Jasilionytė.

Kuo aukščiau – tuo nuobodžiau?

Taigi kuo ant aukštesnio hierarchijos laiptelio stovima, tuo griežtesnė „uniforma“?

Pasak E. Sidaro (nuotraukoje kairėje), natūralu, kad oficialumas ar solidumas yra neatskiriama rimto verslininko įvaizdžio dalis, visgi dažnai kartu tai būna ir paprasčiausias variantas. „Stipriai į darbus įsisukę verslininkai paprasčiausiai nenori skirti daug laiko savo išvaizdai, ieškoti kažkokių ypatingų sprendimų. Tokiu atveju jie tiesiog perka brangius kokybiškus daiktus ir nesivaiko mados tendencijų“, – paaiškina dizaineris.

Tokia pačia logika remiamasi ir siuvantis kostiumą pagal užsakymą: dažniausiai renkamasi klasikinė linija, o kažko charakteringesnio ieškoma nebent ypatingomis progomis. Praktiškai „neišlipama“ iš trijų spalvų: juodos, tamsiai mėlynos ir pilkos. Žinoma, tai nėra kažkas blogo: svarbiausia, kaip kostiumas „guli“, o ne tai, kokios spalvos yra. Taip pat tenka pripažinti, kad Lietuvoje vyrai dalykinės aprangos atžvilgiu nuskriausti, tad, jei iš trijų kabančių kostiumų randi vieną tinkamą, perki ir papildomų minčių retai kyla.

Aišku, yra ir kita monetos pusė: kartais kylant statuso kopėčiomis kaip tik imama ieškoti aprangos išskirtinumo. „Vienas kostiumo siūtis atėjęs sėkmingas verslininkas papasakojo, kad jau nebegali kostiumų pirkti parduotuvėse. Gal ir randa tinkamą, bet kai jo darbuotojas – koks nors paprastas vadybininkas – ateina vilkėdamas tą patį kostiumą, pasidaro nejauku“, – niuansus atskleidžia E. Sidaras.

Išsišokti iš gildijos – taip pat klaida

A. Lydeka atkreipia dėmesį, kad, nors dalykinės aprangos kodas visada aktualus, kiekviename sektoriuje egzistuoja tam tikri interpretaciniai niuansai. Be to, ilgainiui reikalavimai liberalėja.

„Nors privalu laikytis dalykinės aprangos kodo, kartu negalima išsiskirti iš profesinės gildijos aprangos tradicijų. Užtat, tarkime, kritikuoti informacinių technologijų specialistus, kad jie įneša sumaišties ir iškraipo įprastos dalykinės aprangos kodo taisykles, neteisinga, – pabrėžia etiketo ekspertas. – Juk bet kur pasaulyje net aukšto lygio verslininkų konferencijoje galime atskirti verslininkus, dirbančius teisės paslaugų srityje, verslininkus-bankininkus, verslininkus-technologijų specialistus ir kitus.“

Jo teigimu, net aukšto lygio susitikime turizmo sričiai atstovaujantis verslininkas puikiai pritaps apsirengęs ryškesnio atspalvio, dryžuotu ar languotu kostiumu. Jis atitiks aprangos kodą (bus kostiumas, marškiniai ir pusbačiai, tačiau kartu parodys laisvesnį požiūrį į aprangą, tarsi akcentuodamas, kad pardavinėja poilsį, linksmybes. Žinoma, įstatymų išaiškinimą pardavinėjančio verslininko su tokia apranga jau nepamatytum.

Tuo metu E. Sidaras priduria kad, pavyzdžiui, statybos verslo atstovui solidi apranga svarbi per susitikimus, tačiau, važiuojant patikrinti statybininkų darbo, kur tektų klampoti po purvą ar dulkes, tai būtų ne tik ne praktiška, bet ir atrodytų keistokai.

Moterims paprasčiau?

Specialistų teigimu, moterims atitikti dalykinės aprangos reikalavimus kur kas paprasčiau. Viena vertus, iš jų reikalaujama paklusti mažiau etiketo ar protokolo taisyklių, o, antra, šie irgi nėra tokie griežti kaip verslininkams vyrams. Kuo daugiau laisvės – tuo mažesnė grėsmė padaryti klaidų.

„Moterims siūti dalykinį kostiumą daug įdomiau. Daug ką reiškia jau vien tai, kad joms galima derinti švarką su kelnėmis, sijonu ar suknele. Čia gali atsirasti daugiau spalvų, įvairių detalių“, – konstatuoja E. Sidaras.

Kaip tinkamai reprezentuoti įmonę? Apie etiketo subtilybes balandžio 29 d. 14.30 val. parodoje „Resta“ (5.3 salėje) diskutuos Arvydas Avulis, įmonės „Hanner“ valdybos pirmininkas, Arminas Lydeka, etiketo žinovas, Mindaugas Lapinskas, viešųjų ryšių konsultantas, Alvyda Jasilionytė, įvaizdžio konsultantė, Audronė Endriukaitytė, „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims, Danas Arlauskas, Darbdavių konfederacijos ir „Žinių radijo“ generalinis direktorius, Egidijus Sidaras, mados namų „Cantas“ dizaineris.