Kartais užtenka išrašyti privalomąjį nurodymą. Verslo subjektas taiso savo klaidas ir sutinka padaręs pažeidimą.
Kiti šių nurodymų nevykdo piktybiškai, treti – tiesiog nespėja. Tokiu atveju tenka eiti į teismą dėl įpareigojimų vykdymo. Ir tokių atvejų būna apie 18–20 per metus. Dar apie 20 atvejų prašoma naikinti administracinius aktus.

Pavyzdžiui, statinys suprojektuotas ir statomas miško paskirties žemėje. Tokiu atveju nebelieka kito varianto, tik teismas. Lygiai tas pats su apsauginėmis zonomis (jei objektas įsiterpia į apsaugos zoną, – red. past.), jei negauti privalomi gyventojų sutikimai, ir panašiai.

Šiuo metu dažniausiai yra remiamasi teismų praktika. Per 10 metų jos jau šiek tiek susikaupė ir kartais pajuokaujame, kad išmokome bylinėtis ir mes, ir prokuratūra, ir advokatai.

Tačiau jei statyba toje vietoje apskritai yra galima, rekomenduočiau ieškoti kompromiso, vystytojui – išsitaisyti pažeidimus, rašyti taikos sutartį ir ginčą išspręsti taikiai. Eiti į teismą – sakyčiau, tai jau paskutinis variantas.

Patarimas vystytojams – dar projekto viešinimo stadijoje pradėti šnekėti su bendruomene. Niekuomet nereikia slėptis, nes jei jūs slėpsitės, anksčiau ar vėliau tai išaiškės. Kai pradėsite kasti, patikėkite – visi pamatys.

Beje, įstatymo normos irgi kartais tokios, jog neaišku, ar labiau ginamas viešasis, ar privačių asmenų interesas. Mano asmenine nuomone, gyventojai neturėtų nukentėti jokiu atveju.

Reikėtų kai kurias normas keisti, nes, pavyzdžiui, 5 dienos, numatytos projekto viešinimui yra visiškas absurdas. Gyventojo vietoje man reikėtų nieko neveikti, tik kiekvieną dieną pradėti nuo naršymo savivaldybės tinklalapyje: ar įdėjo kažką naujo? Nes jei kasdien netikrinsi – tikrai pražiopsosi. Ką reiškia 5 dienos viešinimo?

Jei prieitume prie normalaus supratimo, ką reiškia viešinimas ir bendruomenės bei verslo bendradarbavimas, galėtume apsieiti be teismų.

Komentaras skambėjo Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos surengtoje metinėje NT konferencijoje