Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų mokėjimus už šilumą, būtina įgyvendinti keturis pagrindinius projektus. Pirmiausiai pervesti Vilniaus, Kauno ir kitų likusių įmonių („Fortum Joniškio energija“, „Nemenčinės komunalininkas“, „Prienų energija“, Šalčininkų šilumos tinklai, „Druskininkų šiluma“, „Anykščių šiluma“, „Palanga šiluma“, „Telšių šiluma“ ir kt.) šilumos gamybos šaltinius nuo gamtinių dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir sumažinti šilumos kainą iki 20 ct/kWh.

Biokuro nauda akivaizdi. Pirmiausia – tai energetinis saugumas, kurį vykdant prisidedame prie Europos Sąjungos tikslų mažinti šalies priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, užtikrinant jo tiekimo patikimumą. Niekas neuždarys jokios sklendės, niekas nepagąsdins.

35 proc. Lietuvos ploto yra padengta miškais, o per metus užauga 16 mln. kubinių metrų medienos. Tą medieną numatytais kiekiais kertam baldams bei namams, o visas liekanas smulkiname ir vežame į jėgaines. Tokiu būdu turime savo vietinį biokurą, gaminame ir tiekiame šilumą. Antra, ekonominė nauda. Biokuras yra tris kartus pigesnis už iškastinį kurą, t. y., už gamtines dujas ir naftos produktus. Taip pat mokesčiai pasilieka savivaldybių ir valstybės biudžetuose ir neiškeliauja į kitas šalis. Kūrenant biokurą įrengiami kondensaciniai ekonomaizeriai, kurie surenka drėgmės šilumą su išeinančiais dūmais. Ekonomaizeriai pakelia katilų naudingo veiksmo koeficientą apie 20 proc. Tiek, kiek dabar Lietuvoje įrengta ekonomaizerių prie biokuro katilų, jie surenka tiek šilumos, kuri anksčiau buvo išmetama į atmosferą, kad šiandien galima Šiaulių miestą šildyti vien tik iš jų pagamintos surinktos šilumos.

Taip pat sukuriamos naujos darbo vietos tos šalies gyventojams, kur naudojamas biokuras. Miško kirtimas, biomasės mobilizavimas, biokuro gamyba, transportavimas, sandėliavimas, deginimas, deginimo įrenginių gamyba, priežiūra, šilumos ir elektros gavyba, tiekimas. Norint pagaminti vieną kilovatvalandę energijos, galima sukurti 1000 darbo vietų. Lietuvoje biokuro gaminama 10 teravatvaladžių, tai reiškia, kad galima sukurti 10 tūkst. darbo vietų. Tuomet žmonėms nereikia emigruoti, jie turi darbo Lietuvoje ir gauna atlyginimus.

Aplinkosauga – neišmetama siera, nes jos biokure nėra. Valstybės mastu sumažėja eksportas ir importas. Užtikrinamas regioninis vystymasis.

Taip pat prie šilumos kainų mažėjimo gali prisidėti ir komunalinių atliekų deginimo elektrinės. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, komunalinės atliekos, kurios turi energetinę vertę, turi būti naudojamos energijos gamybai. Komunalines atliekas, turinčių energetinę vertę, pavertus tonomis naftos ekvivalentu, Lietuvoje kasmet susidaro apie 20 tūkst. naftos tonų. Vietoje to, kad pirktume 200 tūkst. naftos, galime komunalines atliekas naudoti šilumos gamybai ir šildyti miestus.

Klaipėdoje veikia tokia jėgainė, taip pat Europoje veikia 420 panašių jėgainių. Tačiau paskaičiuota, kad jos atsiperkamumas yra apie 90 metų. Taip įvyko, nes jie pastatė didelės galios elektrinę ir dėl pasikeitusios energetikos sektoriaus padėties, kai importuojamos elektros kaina tapo mažesnė nei gaminamos elektros savikaina, kūrenant komunalines atliekas. Jie iš elektros verslo turi nuostolį. Mes siūlome parinkti optimalius įrengimus ne tikėjimu, o skaičiavimu. Tų įrenginių investicija yra daug mažesnė ir tada galima atpiginti šilumos kainą. Jeigu statai kogeneracinį įrengimą, kuriame kūreni komunalines atliekas ir iš jų gamini šilumą ir elektrą, tai to įrenginio kainos investicinė dalis labai didelė – dėl elektros gamybos sąnaudų.

Taip pat reikia subalansuoti pastato vidaus šildymo ir karšto vandens sistemas, ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti termostatinius ventilius ir šilumos kiekio apskaitos daliklius, įrengti karšto vandens antimagnetinius skaitiklius, įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir valdymo sistemą, leidžiančią vienu metu nuskaityti įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, butų šildymo prietaisų, butų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis ir pagal faktiškai suvartotą šilumą ir karštą vandenį pateikti sąskaitas kiekvienam butui. Tai galima atlikti nelaukiant viso pastato išorinių atitvarinių konstrukcijų renovacijos proceso, nes šių inžinerinių sistemų modernizavimas reikalauja santykinai nedaug lėšų ir leidžia nemažai sutaupyti.

Trečias etapas būtų atnaujinti (modernizuoti) daugiabučių gyvenamųjų namų išorines atitvaras pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą.

Galiausiai – tinkamai prižiūrėti pastato vidaus šildymo ir karšto vandens sistemas, užtikrinant tolygų patalpų šildymą ir palaikant optimalų ekonomišką režimą.