Norint pajusti ir įvertinti pokyčius, būtų naudinga prisiminti, kokią gelžbetonio pramonę paveldėjo išlaisvėjusi Lietuvos valstybė. Gamybos pajėgumų potencialas buvo įspūdingas – kiekvienam Lietuvos gyventojui tekdavo po 0,67 kub. m per metus pagamintų gelžbetonio gaminių, pagal šį rodiklį stipriai lenkėme artimas ir tolimas valstybes.

Gelžbetonio pramonės įmonės dirbo 2-3 pamainomis, savo produkcija aprūpindamos net tolimojo Sibiro statybas. Apie tokias veiklos galimybes dabartinės įmonės gali tik pasvajoti. Kiekviena žinyba, tuo metu atsakinga už statybos plėtrą, valdė sau pavaldžių gelžbetonio įmonių tinklą. Grandioziniai gamybiniai pastatai, įspūdingo dydžio įmonių teritorijos ir, deja, ganėtinai pasenusi technologinė struktūra. Tuo tarpu, specialistų profesionalumas buvo labai vertinamas ne tik šalyje, bet ir Sovietų sąjungos mastu. Veikė daugiau kaip 30 įmonių, neįskaičiuojant statybos organizacijoms tiesiogiai pavaldžių gamybos padalinių.

Ieškojo būdų diegti technines naujoves

Žlugus planinei ekonomikai, Rusijos rinka nutolo savaime, o vidaus – keleriopai sumažėjo. Išliko tik tos įmonės, kurių vadovai šiame versle tikėjo ilgalaike sėkme. Įvairių žinybų įmonės, susitelkusios į asociaciją, sprendė bendras šios ūkio šakos problemas, kaip techninių naujovių diegimas, ryšiai su Vakarų šalių partneriais, Europinių kokybės standartų perėmimas ir diegimas, specialistų mokymas ir pan. Reikalavimai iš tiesų buvo labai aukšti ne visi nariai juos galėjo įveikti, todėl palaipsniui dalis jų atsiliko.

Po 1990 metų Vakarų valstybių stambieji koncernai dairėsi Lietuvoje pigiai įsigyti betono ir gelžbetonio įmonių bei jų užimtos rinkos dalį. Tačiau įmonių vadovų profesionalumas ir gebėjimai padėjo jas išlaikyti patikimose rankose.

Postūmis – tarptautinės parodos

Taigi, kaip pasikeitė statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos technologijos Lietuvoje per 20 metų?

Specialistai pradėjo lankytis pasaulinėje Miuncheno parodoje „Bauma“, kurioje demonstruojami naujausių pramonės įrengimų pavyzdžiai, bei užsienio įmonėse, kuriose analogiški įrengimai jau veikia.

Jau po pirmojo apsilankymo 1995 m., Lietuvoje prasidėjo spartus įmonių technologinis perginklavimas. Įmonėse pasirodė aplinkos tvarkymo elementų gamybos automatizuotos linijos, betoninių šulinių žiedų gamybos linijos, kiaurymėtųjų perdangos plokščių, sijų, kolonų gamybos stendai, automatizuotos betono ir statybinių skiedinių gamyklos, armatūros apruošimo mašinos, laboratorinė įranga kokybės bandymams ir panašiai. Charakterizuoti išvardintų naujovių privalumus jau būtų kitų straipsnių tikslas.

Svarbiau būtų bandyti pažvelgti, kokios perspektyvos laukia atsinaujinusios betono ir gelžbetonio pramonės Lietuvoje. Interneto erdvėje galima rasti apie 40 įmonių, kurios deklaruoja gaminančios betono ir gelžbetonio gaminius. Tačiau kiek tarp jų yra likviduojamų, kiek realiai veikiančių –nelengva pasakyti. Lengviau įvertinti asocijuotas įmones, kurios teikia apie save informaciją, yra žinomos jų galimybės, profesionalumo ir techninis lygis. Asociacija telkia 19 pajėgių įmonių. Džiugu, kad tarp jų yra tokių, kurių gaminiai eksportuojami į kaimynines bei Skandinavijos šalis.

Šakos inžinieriai rengiami nuo 1922 metų

Žvelgiant į ateitį, visų pirma, reikėtų nepamiršti, kad betono ir gelžbetonio gamyba yra sudėtinga, reikalaujanti daug žinių ir praktinių įgūdžių, o jos produkcija gali būti potencialiai pavojinga, jeigu neužtikrintas atitinkamas kokybės ir jos kontrolės lygis. Be specialistų mašinos ir įrengimai yra bejėgiai.

Statybinių medžiagų gamybos inžinieriai Lietuvoje buvo pradėti rengti dar 1922 metais įkurtame Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kur vienu metu netgi veikė Statybinių medžiagų fakultetas. Jam vadovavo ir statybinių medžiagų tyrimus Lietuvoje pradėjo profesorius Pranas Jodelė, kurio vardu pavadinta VGTU Statybinių medžiagų katedros mokomoji laboratorija.

Išmoko kurti ir realizuoti pažangiausias technologijas

 

Ruošiant statybinių medžiagų technologus pokario ir sovietinių statybų metais, daug nusipelnė tuometis Kauno politechnikos institutas, kuriame visą laiką buvo ruošiami statybinių medžiagų gamybos inžinieriai – statybininkai – technologai pagal specializuotą studijų programą. Šie inžinieriai šiuo metu ir sudaro statybinių medžiagų gamybos įmonių technologinio personalo pagrindą. Tačiau technologiškai perginkluotoms įmonėms nuolat reikalingi ir jauni specialistai, žinantys ne tik gamybos technologijos pagrindus, bet ir sugebantys kurti ir realizuoti naujas, žymiai pažangesnes statybinių medžiagų gamybos technologijas, vadovauti modernizuotoms bei naujoms įmonėms, gerai išmanantys vieningos Europos rinkos ypatumus, tinkamai vertinantys pagamintos produkcijos kokybę pagal Europos standartus.

Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetai išsaugojo gerąsias statybos pramonės specialistų rengimo tradicijas, patobulino ir pritaikė laikmečiui reikalingas mokymo programas.

Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Statybinių medžiagų katedroje rengiami Inovatyvių statybos medžiagų ir technologijų specialistai. Studijų metu parengiami kurti ir gaminti naujas norimų savybių statybines medžiagas, tinkamas naudoti įvairiomis eksploatacijos sąlygomis. Tam universitete yra tinkama moderni tyrimų įranga, nauja literatūra, galingi kompiuteriai ir programinė įranga optimizavimo uždaviniams spręsti. Be to, Statybinių medžiagų katedroje yra daug laisvos prieigos duomenų bazių, į kurias įkeliama informacija apie naujausius mokslininkų išradimus ir tyrimų rezultatus. Šiomis bazėmis gali naudotis visi norintieji. Išsamiai išnagrinėjus konkrečią statybos produkto problemą, mokslo laboratorijose atliekami tyrimai, prie jų gali prisidėti ir būsimieji specialistai.

Kasmet Inovatyvių statybos medžiagų ir technologijų studijų programa aptariam jungtiniuose Statybos industrijos asociacijos ir VGTU posėdžiuose, asociacijos atstovai dalyvauja studijų programos akreditacijos procese, studentai atlieka gamybines praktikas asociacijos įmonėse.

Lietuvos betono ir gelžbetonio pramonės įmonėms reikalingi universitetines studijas baigę statybinių medžiagų gamybos technologai, galintys valdyti modernius gamybos technologinius procesus atsinaujinusiose statybinių medžiagų pramonės įmonėse.