Kalbėdamas lapkričio mėnesį organizuotoje Žaliųjų pastatų konferencijoje architektas pasidalino savo patirtimi, kaip jam pavyko prikelti seną trobą „iš pelenų“.

Architektūros kryptis – meilė pastato biografijai

„Gilus kūrybinis mąstymas turi būti žaliųjų pastatų judėjimo dalis. Suprantu, jog dabar daugiausia dėmesio kreipiame, kiek energijos pastatas suvartoja. Tačiau turėtume daugiau galvoti apie pasatų atkūrimą, atstatymą, miestų adaptavimą prie besikeičiančių poreikių“, – sakė G. Rockcastle'as (I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. kairėje)

Architektas pasistengė paanalizuoti santykį tarp pastato išsaugojimo bei nugriovimo.

„Objektai, kurie turi savo biografiją, mane žavi. O XXI amžiuje mes vertiname tai, kas nauja, stabilu, patikima, ilgaamžiška, patvirtinta. Per visą XXI amžių kilo daugybė idėjų, judėijimų, pasipriešinimo, kurie išsiskyrė iš masinio judėjimo. Ką, po galais, tai turi bendro su architektūra? Mane tai įkvėpė ir aš netrukus jums paaiškinsiu, kaip. Pirmieji menininkai, pradėję kurti naujas funkcijas turinčius daiktus iš atliekų buvo Pablo Picasso ir Marcelis Duchampas“, – sakė G. Rockcastle`as.

Architekto teigimu, šie menininkai pirmieji parodė, jog daiktus galima perdirbti, suteikti jiems naują funkciją, atliekas paversti aukštojo meno kūriniais. Vėliau jais pasiekė ir Josephas Cornellis.

Pablo Picasso ir Marselio Duchampo darbai. G. Rockcastle asm. archyvo nuotr.

G. Rockcastle'ui yra tekę matyti modernaus meno galerijose demonstruojamų senų namų „išpjovų“.

„Ką noriu pasakyti? Kad dviprasmybės, koliažas, seno ir naujo sujungimas yra reikšmingos kryptys šių dienų pasaulyje. Gebėjimas perpinti tarpusavyje nesusijusius dalykus patenkina nuotykių troškimą ir smalsumą“, – kalbėjo JAV architektas.

Jis žavėjosi architektu Carlo Scarpa, kuris viduramžių miesteliui sugebėjo įpūsti modernumo dvasios, taip pat „perdirbta“ Niujorko buvusio geležinkelio erdve, kurioje buvo sukurta žalioji zona.

„Pasirinkau tokį darbo būdą, kai pažvelgiu giliau į pasatą ir atrandu galimybes, kurias klientai greičiausiai praleido pro akis“, – sakė architektų studijai „MS&R Architects Ltd.“ vadovaujantis pranešėjas.

Neįkainojamos interjero detalės – grindų „randai“ ir pėdos betono plokštėje

Savo pranešime G. Rockcastle'as daugiausia dėmesio skyrė vienam iš savo projektų: lietuviško peizažo dalį primenančiai medinei trobai. Šį pastatą jo klientas paveldėjo iš savo senelių.

Kliento paveldėtas apgriuvęs namas. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

„Jis atėjo į „MS&R Architects Ltd.“ ir paprašė nugriauti šį namą, pastatyti naują (mes projektuojame ir nauju pastatus). Tačiau iššūkis mums buvo ją prikelti. Klientas tikino, kad namas nekelia jam jokių sentimentų, tačiau pakeldami sluoksnį po sluoksnio mes atradome tokių detalių, kurios grąžino jį į vaikystę“, – pasakojo JAV architektas.

Jis įtikino klientą ardyti namą po dalelę, užuot tiesiog sulyginanus jį su žeme.

„Tarsi apvilkome namą nauju, blizgančiu „švarku“. To istorinio sluoksnio dalis liko viduje, kad šeimininkai visuomet galėtų ja gėrėtis“, – sakė G. Rockcastle`as.

Kliento paveldėtas apgriuvęs namas. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Architektams pavyko išsaugoti apie 50 – 65 procentus buvusio namo.

„Įspūdingiausia buvo tai, ką atradome nuimdami sluoksnį po sluoksnio. Pavyzdžiui, kokios čia keistos arkos įsirėžę grindyse? Pasirodo, kai senelius lankė anūkai, jie nuolat pešdavosi, kur miegos mergaitės ir berniukai, bei stumdė lovas iš vieno kampo į kitą. Dabar tie „randai“ grindyse klientui priminė tuos laikus. Grindys tapo jų naujojo valgomojo dalimi ir buvo įkomponuotos į naujų namų interjerą“, – pasakojo architektas.

Įspūdingiausia, jog buvo atrasta betoninė plytelė, su paties šeimininko (tuomet dar vaiko) ir jo šuns kojų antspaudais. Senelis ją buvo kruopščiai paslėpęs už židinio. Šis betono luitas gavo garbingiausią vietą naujame šeimininkų miegamajame.

Istorinės žymės sename name. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

„Įsivaizduokite, jog visa tai būtų prarasta, jei nebūtume sulėtinę proceso ir namo „nuėminėję“ mažais gabaliukais. Dabar šis namas – naujo ir seno mezginys. Manau, jog jis vertingesnis už bet kokį naują namą, kurį galėjome pastatyti“, – kalbėjo G. Rockcastle'as.

Rekonstruota sena troba. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Kuo virto „loftai hipsteriams“

Projektas buvo pastatytas 1998-aisiais ir jį architektas vadina savo „prabudimu“. Nuo šių metų G. Rockcastle'as specializuojasi pastatų atnaujinimo, restruktūrizacijos, renovacijos srityje.

Netrukus jis vieną iš Vašingtono loftų rekonstravo į daugybę mažučių „celių“ – butų turintį daugiabutį namą.

„Trijų aukštų pastatas buvo naudojamas kaip sandėliavimo patalpos. Netoliese tekėjo upė, savininkas paprašė įrengti kokius nors „loftus hipsteriams“. Gyvenamųjų pastatų plotui galiojantys apribojimai lėmė, jog pastatas negalėjo tapti gyvenamąja erdve. Tačiau pasinaudoję esama medine struktūra ir įrengę naujas betono sienas, galėjome įkurti 21 naują pastatą jo viduje. Tiesiog dengiamą vieno bendro stogo“, – pasakojo G. Rockcastle'as.

Vašingtono loftai iki rekonstrukcijos. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Lyg eskalatorius besileidžianti iš viršaus į apačią atvira „gatvė“ buvo įrengta lofto viduje. Tokiu neįprastu budu į „namukus“ įleista daugiau dienos šviesos.

Gatvę būstų pirkėjai galėjo naudoti kaip nori, šiuo metu čia keturis kartus per metus keičiasi menininkų parodos.

„Nė vieno iš šių mano minimų pokyčių nebuvo savininko galvoje. Nuolat kėliau klausimus ir demonstravau galimybes“, – kalbėjo G. Rockcastle'as.

Lofto vidus po rekonstrukcijos. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Reikia kažko paprasto – gal skylės viduryje?

Šiam architektui taip pat yra tekę gelbėti Drexelio universiteto studentus: gavę iš valdžios dovanų buvusį gremėzdišką biurų pastatą jie žvalgėsi po šią „dovaną“ su ašaromis akyse: nejau tokiose baisiose patalpose teks įsikurti kūrybiškam Medijų meno ir dizaino fakultetui?!

„Iššūkis mums buvo paversti tai patrauklia ir kūrybiškumą skatinančia erdve. Reikėjo kažko paprasto. Labai paprasto, nes universitetas turėjo mažą biudžetą. Tad iškirtome erdvę pastato viduryje. Tai įleido į pastatą gerokai daugiau dienos šviesos“, – prisimena 2011-ųjų metų projektą architektas.

Universiteto fasadas ir vidus prieš rekonstrukciją. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Tolesnė pastato rekonstrukcija vyko susisiekus su jau garbaus amžiaus pastato architektais. Pasirodo, jog fasado plytelių raštas buvo tarsi kodas, pagal kurį buvo išdėstytos vidaus erdvės, kabinetai.

„MS&R Architects Ltd.“ paliko įvairias gelžbetonio konstrukcijas, naujuosius kabinetus kai kuriose erdvėse tarsi įkomponavo į seną pastato struktūrą.

„Ten, kur nupjovėme gelžbetonį, palikome tą nupjautos geležies vaizdą, atviras visas buvusias konstrukcijas. Kad jie studijuodami atsimintų ir žinotų pastato istoriją“, – dėstė G. Rockcastle'as.

Universiteto patalpos po rekonstrukcijos. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Kitas jo architektų studijai pateiktas užsakymas buvo dar sudėtingesnis: pritaikyti nualintos žemės (buvusią geležies kasyklą) Šiaurės Minesotoje, viešajai erdvei.

„Pats atlikau daugybę su šia teritorija susijusių tyrimų, mano komandoje buvo inžinierių, biologų, ekologų. Tačiau manau, jog padarėme nuostabų dalyką“, – sakė architektas. 

Jis akcentavo, jog nors geležies rūdos kasyba, purvini darbininkai istorinėse nuotraukose buvo JAV kultūros ir vystymosi dalis, teritorija, paskirta sutvarkyti architektams, buvo stipriai nuniokota ir užteršta.

Buvusi geležies rūdos kasykla. G. Rockcastle asm. archyvno nuotr.

Teritorijos atgaivinimas, sutvarkymas vėliau nulėmė netoliese esančio miestelio plėtrą. Šis projektas taip pat buvo pritaikytas elektros iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vandens) gamybai, o geležies rūdos produktais užterštas gruntas – energijo sandėliavimui šaltuoju metų periodu.

„Beje, kai buvau vežamas iki konferencijos iš oro uosto, mačiau daugybę industrinių sovietinės eros pastatų jūsų mieste. Žinote, noriu atvykti ir įkurti savo architektų studijos padalinį čia!“ – komplimentais sostinei savo pranešimą užbaigė JAV architektas.