Apie modernios bei sovietinės mokyklų skirtumus ir jų įtaką vaiko raidai kalbamės su Balsių bendruomenės pirmininku Rimantu Micka, mokyklą projektavusiu architektu Sigitu Kuncevičiumi bei edukologijos daktare, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergiene.

Viskas taip gražu... tik kur mokykla?

Per praėjusius kelerius metus uždarius nemažai mokyklų, šiandien Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai teigia, jog pernai ir šįmet durų neužvėrė nė viena mokykla.

Balsių bendruomenės pirmininkas R. Micka prisimena, jog bendruomenė įsikūrė 2002-aisiais metais. Ir praktiškai iškart daugeliui kilo klausimas, kur reikės leisti mokytis vaikus.

„Naujas mikrorajonas, viskas lyg ir gražu, tačiau infrastruktūros atsilikimas buvo tragiškas“, – pasakojo R. Micka (nuotraukoje).

2004-aisiais bendruomenė jau dėjo pastangas, kad žemės sklypas, kuriame dabar stovi Balsių mokykla, nebūtų privatizuotas. Privatizavimą pavyko sustabdyti ir 2006-aisiais, R. Mickos teigimu, prasidėjo mokyklos statybų „epopėja“.

„Tais metais buvo paskelbtas konkursas ir išrinktas projekto laimėtojas. Tačiau projektas buvo prastas, kadangi jis buvo pirktas per viešuosius pirkimus už mažiausią kainą. O pigią mėsą šunys ėda“, – sunkią mokyklos statybų projekto pradžią prisiminė pirmininkas.

Projektas buvo atmestas, o bendruomenės delegacija išvyko pasižvalgyti po Europą – kaip Suomijoje ir kitose šalyse atrodo šiuolaikinės mokyklos? Parvykus iš trijų geriausių projektų buvo išrinktas vienas, architekto Sigito Kuncevičiaus pasiūlymas.

Pinigų nėra – užtat yra gerų idėjų, kaip jų gauti

Mokykla buvo planuota 1100 moksleivių. Tačiau.

„Projektas yra – pinigų nėra. Iš kur jų gauti? Savivaldybė pinigų neturi, Švietimo ministerija pinigų galėjo skirti po 1 mln. litų per metus, o mums reikėjo 25 mln. Perspektyva – laukti 25-erius metus? Nusprendėme eiti nauju keliu – koncesijos arba viešosios ir privačios partnerystės“, – pasakojo R. Micka.

Mokyklos statybų rangovai (bendrovė „Merko statyba“) įsipareigojo ją ne tik pastatyti, tačiau ir administruoti 25-erius metus, o tuo metu savivaldybė – mokėti šios įstaigos eksploatavimo išlaidas ir per tokį pat laikotarpį mokyklą išsipirkti iš verslininkų.

„Girdėjom įvairių nuomonių: „Kiek čia kainuos“, „Čia Vilnius, pinigų nėra“. Šiandien manome, jog ši mokykla turi didžiausią naudingumo koeficientą. Šiuo metu turime 940 mokinių, o į pirmas klases šiemet susirinko 9 naujos klasės“, – džiaugėsi Balsių bendruomenės pirmininkas.

Šis skaičius jau viršija projektinį mokyklos pajėgumą, mat pirminis projektas nebuvo įgyvendintas iki galo: „nurėžta“ planuota atskira pradinė mokykla. Dėl šios priežasties mokykla šiandien priima tik tuos mokinius, kurie iš tiesų gyvena Balsiuose.

„Pirminiai mokyklos pajėgumai buvo 4-ių klasių srautas, vėliau, nuėmus tą priestatą, liko trijų klasių srautas. O šiais metais atėjo 9 klasės pirmokų. Taigi mes gerokai viršijame mokyklos pajėgumą. Dabar jau net tris kartus viršijam“, – pasakojo R. Micka.

Bendruomenės pirmininkas tikina, jog balsiečiai patys nustebo – iš kur čia tiek vaikų? Atlikus apklausą paaiškėjo, jog vidutinė Balsių rajone gyvenanti šeima turi tris ir daugiau vaikų, o mokyklos atsiradimas tik paskatina šeimas jų turėti.

„Yra galimybės vaikus prižiūrėti ir mokykla visai arti. Į mūsų mokyklą kasryt apie 300 moksleivių atvažiuoja su dviračiais. Ir tai patogu, vaikai savarankiški, o dviratį tereikia išsistumti iš kiemo ar garažo – Balsiuose daugiausia – individualių namų kvartalas“, – pasakojo R. Micka.

Prie mokyklos įrengtos dviratinės, tačiau jose pavėlavusiam į pamokas praktiškai beviltiška rasti laisvą vietą – dviračių saugyklos būna užgrūstos.

Netradicinis sprendimas – aktų salė sujungta su valgykla

Prieš griebdamiesi bendro projekto su verslininkais R. Micka kartu su keliais architektais aplankė Šiaurės šalių mokyklas. Balsių bendruomenės pirmininko teigimu, jų struktūra visiškai kitokia, nei mums įprastų mokyklų: atsisakyta uždarų patalpų, koridorių sistemos, mokykla suplanuota išskirstant vaikus pagal amžių į modulius / korpusus.

„Ši mokykla statyta remiantis modulių, korpusų principu. Viename korpuse visi vaikai – vienmečiai. Vis tik įėjus atrodo, kai vaikų nėra – visi jie išsiskirstę po savo korpusus“, – pasakojo R. Micka. Pradinukai čia netgi turi atskirą sporto salę. Dėl aktų salės priimtas netipinis sprendimas.

„Aktų salė yra toje pačioje patalpoje, kaip ir valgykla. Pastaroji dažniausiai veikia nuo ryto iki pietų, o aktų salėje renginiai paprastai prasideda po pietų. Renginiai, rinkėjų susitikimai, repeticijos ir kiti dalykai. Aišku, yra tam tikrų nepatogumų – reikia nustumdyti stalus. Tačiau patalpa viena, ir šildyti ją reikia vieną“, – kalbėjo R. Micka.

Kiekvienas iš Balsių mokyklos korpusų turi po vidinį kiemelį, bendrą poilsio kampelį su minkštomis vietomis atsisėsti, mokyklos apšvietimo sistemoje įrengti judesio davikliai, kad būtų taupomos elektros sąnaudos. Įdomu tai, kad didžioji dauguma vaikų yra įsitraukę į popamokinių būrelių veiklą ir mokykloje praleidžia praktiškai visą darbo dieną – iki 18 valandos. 

Vis tik R. Micka pripažįsta, jog ne viskas yra tobula. Mokykla jau susiduria su pirmosiomis problemomis.

„Saulėtomis vasaros dienomis mokykla per didelius langus stipriai įšyla. Mokykloje yra įrengta rekuperacijos sistema – nes  kondicionierių statyti negalima – ir rekuperatorius tos šilumos nebeištraukia. Arba tiekia tą patį šiltą lauko orą. Na, čia tais atvejais, kai lauke yra 26–27 laipsniai šilumos. Dabar bandoma tai spręsti, įrengti kokias nors žaliuzes. Tačiau ši problema pasireiškia tik rugsėjo bei gegužės mėnesiais“, – atskleidė R. Micka.

Mokyklą „lanko“ ir suaugusieji

Šią mokyklą projektavo architekto Sigito Kuncevičiaus bendrovė.

„Mūsų mokykla atitinka tik 60 proc. to, kas padaryta, pavyzdžiui, Suomijoje. Ten mokykla turi akustinę salę, įrašų studiją. Iš vienos Helsinkio priemiesčio mokyklos transliuoja regioninė televizija! Vaikai jiems padeda, gauna praktiką, turi galimybę transliuoti kažkokias savo žinias. Kiek žinau, Vilniuje, Baltupiuose, buvo Baltupių mokyklos radijas. Įdomi idėja, nes vaikai tokiu būdu atranda savo būsimą specialybę: galbūt vaikas yra būsimas prodiuseris, žurnalistas ar radijo laidos vedėjas?“ – sakė R. Micka. 

Balsių mokykloje visi sanitariniai mazgai yra atskirti vienas nuo kito. R. Mickos teigimu, uždari bendri tualetai yra ta vieta, kur gali nutikti nemalonūs incidentai, tad geriau apie tai iš anksto pagalvoti projektuojant patalpas. Mokyklos architektas Sigitas Kuncevičius teigė, jog toks sprendimas nustebino ne tik statytojus, tačiau ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Tačiau ir realybėje, ir filmuose demonstruojama, kaip mokyklos tualetuose „suvedinėjamos sąskaitos“. Todėl šioje mokykloje į tualetą gali įeiti tik vienas žmogus.

Balsių mokykloje ūkio darbus prižiūri koncesininkas, o remonto ir priežiūros darbus kompensuoja savivaldybė.

„Niekada nebūna taip, kad nėra šilto vandens ar kur nors nulūžo čiaupas. Viskas visą laiką veikia“, – tikino R. Micka.

Mokykla turi savo dujų katilinę, šildymas čia įjungiamas prieš pamokas, o po 15 val. – išjungiamas, patalpos pamažu vėsta.

„Mokykla yra išmanioji ir jei vakare darome kokį nors renginį, nebeveikia ventiliacija, – juokiasi R. Micka. – Nes viskas yra užprogramuota tik tam laikotarpiui, kurio metu vyksta mokymosi procesas.“

Vakare, pasibaigus pamokoms, mokyklos patalpos išnuomojamos įvairiai suaugusiųjų veiklai: vyksta šokių, aerobikos, krepšinio, karatė užsiėmimai. Tokiu būdu verslininkai gali gauti finansinės naudos iš mokyklos patalpų – patalpas nuomojasi užsiėmimų organizatoriai.

„Stengiamės maksimaliai išnaudoti patalpas. Todėl mokyklos naudingumo koeficientas yra labai didelis. Taip pat formavome naują kolektyvą su nauju požiūriu į gyvenimą, mokantį įvairias kalbas, turintį patriotizmo jausmą. Yra įvairių nišų ir mes stengiamės jas išnaudoti. Pavyzdžiui, mokykloje veikia bendruomenės centras, kitaip tariant, mokyklos patalpose įsikūręs mūsų biuras. Jame priimame susidomėjusius ir svečius, buvo delegacijų ir iš Kazachstano, ir Azerbaidžano, Prancūzijos“, – kalbėjo R. Micka. Apibendrindamas kelią, kurį bendruomenei teko nueiti iki Balsiuose iškilo mokykla, R. Micka teigė, jog buvo ir pakilimų, ir nuopolių, o kartais, atėjus naujai valdžiai, visą darbą tekdavo pradėti iš naujo.

„Tačiau ateinį rugsėjo 1-ąją ir matai tiek linksmų akučių, tiek besidžiaugiančių žmonių. Tai dirbantis, veikiantis organizmas, sukurta apie 60 darbo vietų. Mokykla bendruomenei naudinga visomis prasmėmis! Ir vaikams jau nebereikia po 2 valandas sėdėti autobuse. Jie keliauja į mokyklą savarankiškai. Manau, kad didžiausias pasiekimas – jog žmonės didžiuojasi, kad čia gyvena“, – gyrė naująją mokyklą bendruomenės pirmininkas.

Jis atskleidė ir gražią Balsių mokyklos tradiciją: kiekvienas vaikas rugsėjo 1-ąją atneša gėlę mokytojai ir knygą mokyklos bibliotekai.

„Norime įskiepyti požiūrį, kad viskas yra ne valdžios, o mūsų visų“, – kalbėjo R. Micka.

Ar geram ugdymui būtina moderniausia ir brangiausia mokykla? 

Edukologijos ekspertė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja, 4-ių vaikų mama Austėja Landsbergienė teigė, jog šiuo metu tarsi įprasta, kad vaikas nenori eiti į mokyklą. Matyt, nuoširdžiai stebėtumėmės Balsių mokyklos vaikais, kurie į mokyklą skuba su entuziazmu, tačiau ar tai neturėtų būti norma?

„Viena iš ugdymo filosofijų, kuria mes vadovaujamės ir „Vaikystės sode“, yra Regio Emilia ugdymo filosofija. Jos pagrindas yra, kad aplinka yra nepaprastai svarbi. Ji – kaip trečiasis pedagogas. Pirmasis pedagogas yra tėvai, antrasis – žmogus, kuris dirba pedagoginį darbą, ir trečiasis – aplinka. Vaikui yra svarbu, kokioje aplinkoje jis gyvena. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad tik pati nuostabiausia, moderniausia ir brangiausia aplinka yra tai, kas geriausia vaikui. Tačiau jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad aplinka mus veikia“, – kalbėjo A. Landsbergienė.

Kokias įspūdingų mokyklų pavyzdžių edukologijos daktarei teko matyti, ar apie jas skaityti?

„Vienas iš pavyzdžių – žalioji mokykla Balio saloje. Tai visiškai kitokia mokykla. Neseniai internete buvo dalinamasi vieno Tokijo darželio nuotraukomis. Jis – sukurtas itin moderniai, atsižvelgiant į vaikų poreikius daug judėti. Taip pat yra Švedijos lauko darželiai. Tai apskritai statybininkų namelį primenanti patalpa, kurioje tik pakeičiamos sauskelnės. Visą kitą laiką vaikai, nesvarbu, koks bebūtų oras, leidžia gryname ore. Dar Danijoje pastatyta viena ekologiška mokykla, viskas įrengta iš ekologinių medžiagų, San Francisko „Bright works“ mokykloje itin daug atvirų erdvių, visi stalai skirtingi, o aplinka primena namų aplinką. Tokioje mokykloje vaikai auga kūrybiškesni“, – kalbėjo A. Landsbergienė.

Kalėjimo planas ištisus šimtmečius veikia mokykloje

Paklausta, kokie architektūros ir struktūros sprendimai yra didžiausia atgyvena šiandieninėje mokykloje A. Landsbergienė teigė, jog mokyklos sukurtos kalėjimo principu – o paskui dar stebimės, jog vaikai nenori ten eiti.

„Koridorius ir celės. O celės būtinai turi būti uždarytos. Beje, aš dar puikiai prisimenu, kai mes pradinėse klasėse per pertraukas negalėdavome sėdėti ant palangių ar ant žemės. Turėdavome koridoriuje vaikščioti ratu. Vienintelė kita institucija, kurioje tai vyksta, yra kalėjimas, – kai kaliniai išvedami pasivaikščioti, kad būtų užtikrinta tvarka. Tokią praktiką iš kalėjimų perėmė mokyklos – o mes šimtmečiais to nekvestionavomeŒ“, – teigia A. Landsbergienė.

Ji priduria, jog tėvai labai myli savo vaikus ir baiminasi, kad tik jie būtų teisingai ugdomi. Todėl į bet kokią naujovę žiūrime itin konservatyviai.

„Būtent todėl inovacijos labai sunkiai skinasi kelią į švietimo įstaigas. Net patys to sąmoningai nesuprasdami, mes stabdome inovacijas. O paskui galvojame, kad yra normalu nenorėti eiti į mokyklą. Bet galbūt niekada nesusimąstėme apie to priežastis ir pasekmes? Aš manau, kad norma yra, kai vaikas nori eiti į mokyklą, o ne kai vaikas nekenčia mokyklos. Mokytis yra smagu ir mes tą patys žinome. Mes juk paprastai noriai mokomės, jei yra jauki aplinka ir geras pedagogas“, – kalbėjo A. Landsbergienė.

Ji teigė suprantanti, jog kardinalūs pokyčiai ar sienų griovimas mokyklai gali būti neįkandama prabanga.

„Bet tuomet mokiniai gali patys išpiešti tas sienas, kaip jie nori, ar ne? Vienoje tarptautinėje mokykloje mokiniai išpiešė vieną sieną valstybių vėliavomis. Kitoje man teko matyti, kaip vyresni paaugliai atsinešė nenaudojamas paletes ir jas apdengė pledais, pritempė pagalvių, nebenaudojamų knygų. Visiškai atgaivino erdvę minimaliomis sąnaudomis. Jie tiesiog turėjo laisvę. Manau, kad mokyklose pati liūdniausia – ta tuštuma ir visi tie vieniši paveikslai viduryje didžiulės sienos. Tai ir sukuria tą liūdną atmosferą. Tą galėtų pakeisti patys vaikai, jei tik turėtų laisvę keisti aplinką, kurioje gyvena“, – siūlė A. Landsbergienė. 

Balsių mokyklos architektas apie diskusiją su statytojais: kam tokiai šaliai tokia brangi mokykla?

Balsių mokyklos architektas Sigitas Kuncevičius teigė, jog užsienio mokyklų studija ir kelionės po moderniausias užsienio mokyklas buvo daromos tam, kad „pasižiūrėtume, kiek mes atsilikę“.

Jis pripažino, jog savivaldybės programa numatė daug didesnį objektą, tačiau užsienyje jau senai nestatomos daugiau nei 700 vietų mokyklos. Balsiuose buvo planuota sutalpinti virš 1000 moksleivių. 

Galiausiai nutarta statyti mokyklą iš dviejų dalių – viena pastatyta jau dabar, o pradinė mokykla palikta ateičiai.

„Tiesiog įvertinkime mikroklimatą: vienas dalykas, kur vaikšto keli šimtai, kur – keli tūkstančiai. Kita – struktūros dalykai. Klausėte apie skirtumus nuo sovietinių mokyklų? Dažniausiai jose numatytas vienas įėjimas ir ilgas koridorius, kuriuo praeina visi mokyklos mokiniai. Mūsų vizija buvo, kad nebūtų tos koridorių sistemos, šachmatų principu būtų išdėstytos rekreacinės zonos. Kad nebūtų iššaukiamos tokios problemos, kaip didelis triukšmas ar didžiuliai srautai, kurie moksleiviams net pertraukos metu neleidžia atsipalaiduoti. O juk jei moksleivis neatsipalaiduoja, jis kitai pamokai negali susikaupti“, – svarstė architektas.

Jis paneigė „mitus“, jog ši mokykla yra skandinaviško tipo. Architektas atskleidė, jog statybininkams piešiant užsienio pavyzdžius, tiesiog lengviau buvo įtikinti juos įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio labai neįprastus sprendimus.

„Teko piktnaudžiauti ir pasakoti statybininkams legendas, kad taip yra Skandinavijoje. Na, kadangi savam krašte pranašu nebūsi, tai sakai, kad kitur būtent taip daro“, – prisipažino S. Kuncevičius.

Jis prisimena, jog statytojai priešinosi iki paskutinio etapo.

„Teko išklausyti ir statytojų „Merko statyba“ pastabų. Tai tarptautinė kompanija, ir lėšos, skiriamos mokyklai, tarptautinės. Tad derinant apdailos medžiagas teko išgirsti komentarą: „Na, kam tokioje neturtingoje šalyje tokia prabangi mokykla?“ – atskleidė architektas.

Jis taip pat prisimena, jog sukantis iš padėties buvo nuspręsta, jog mokyklos projektas dar galės plėstis. O kol kas vietoj dviejų korpusų pastatytas vienas.

„Sugalvojome atskirti pradinę mokyklą nuo pagrindinės, 5–9 klasių. Kai buvo užsakytas techninis projektas, buvo nutarta, kad reikia mokyklą statyti etapais. Žinote, paskui susiduri su realiomis lėšomis ir galimybėmis. Todėl ir buvo pasiektas toks optimalus mokyklos dydis, kurį mes jau vadiname maksimumu. Teko girdėti, kad pirmokų jau yra per daug srautų. O kai atidarinėjome, buvo tokių pastabų iš savivaldybės: „Na, na, iš kur jūs gausit tų mokinių?“, – portalui www.statybunaujienos.lt pasakojo architektas. Dabar joje jau yra moksleivių perteklius.

Balsių bendruomenės nuotraukos