Kaip kinta paminklų mados ir kokius paminklus bei dėl kokių priežasčių tautiečiai renkasi pastaruoju metu, kur riba tarp to, kas gražu, ir to, ką galime pavadinti rimties vietoje nederamu „kiču“, kalbamės su Lietuvos architektų sąjungos pirmininku architektu Mariumi Šaliamoru ir vienos iš grupę sostinės kapinių prižiūrinčios įmonės „Stebulė“ Rokantiškių kapinių grupės kapinių priežiūros administratoriumi Eriku Jankovskiu.

Daugėja autorinių darbų

Senesnėse kapinėse, pastebi E. Jankovskis, mirusiųjų artimieji dažniausiai renkasi vadinamuosius „ekonominės klasės“ paminklus, kuriuos tiekia vietiniai meistrai, ir atvežtus iš Kinijos. Ši tendencija ypač akivaizdi buvo per krizę ir kelerius metus po jos. Tačiau dabar ryškėja kelios naujos tendencijos.

Viena iš jų – žmonės pastebimai labiau pradėjo domėtis medžio drožyba ir kapinėse padaugėjo koplytstulpių iš ąžuolo ar kito kieto medžio. Pasak E. Jankovskio, statomi ir 2 metrų aukščio rūpintojėliai, ir kitos medžio skulptūros.

Dar viena tendencija, kurią pastebi nuolat su mirusiųjų artimaisiais bendraujantis kapinių priežiūros specialistas, pastaruoju metu atsigauna autorinių darbų paklausa.

(Dainininkės Birutės Almonaitytės-Eidukienės (1934–2004) kapavietė. Architektas M. Šaliamoras; skulptorius S. Kuzma. M. Šaliamoro nuotr.)

„Kapinėse vėl ima daugėti įdomesnių paminklų, skulptorių darbų. Tie, kurie turi daugiau pinigų, kaip ir prieš daugelį metų, vėl nori originalių darbų. Tokių paminklų pastebimai daugėja, nes žmonės mato, kad žymių skulptorių darbai, pastatyti kapinėse, pavyzdžiui, prieš 20 metų, ir šiandien atrodo gražiai ir turi savo vertę“, – sako jis.

Panašias tendencijas įžvelgia ir M. Šaliamoras. Anot architekto, žmonių, kurie nori savo artimųjų ar šeimos kapą papuošti meninę vertę turinčiu paminklu, buvo visada. Ir nors autorinius darbus, kurie yra gerokai brangesni, renkasi palyginti nedaug žmonių, pastaruoju metu kapinėse tikrai daugėja paminklų, kurie yra menininkų autoriniai darbai.

„Daug iškilių mūsų menininkų, pavyzdžiui, Stanislovas Kuzma, Chmieliauskas yra sukūrę gražių skulptūrų, kurios pastatytos kapinėse. Tikrai gražių, meninę vertę turinčių paminklų galima pamatyti Vilniaus Antakalnio, Kauno Petrašiūnų ir kitose kapinėse. Tokie kapai iš karto pastebimi, o profesionalų sukurti paminklai ilgaamžiai, – sako architektas ir priduria: – Viena iš priežasčių, dėl ko žmonės juos renkasi – menininkų darbai tapo sąlygiškai pigesni ir atsirado daugiau galinčių juos įpirkti.“

Kita vertus, pastebi pašnekovas, dažnai kartu su skulptoriais dirba ir architektai, kurie daug prisideda projektuodami antkapius, ir sukuria meninę vertę turintį kapavietės ansamblį.

„Nedėkite to akmens – man krūtinę spaus“

Nors ne vienam teko girdėti artimuosius sakant „ant mano kapo tokio didelio akmens tai jau nedėkite, nes krūtinę prispaus“, didelių, iš natūralaus akmens padarytų paminklų mada apsisukdama vis grįžta. Pavyzdžiui, sostinės Rokantiškių kapinėse yra ir labai masyvių paminklų iš natūralaus akmens, pastatytų prieš kelis dešimtmečius, ar net tarybiniais laikais, ir naujų.

„Tada akmenis vežė iš Ukrainos ir jie nebuvo labai brangūs. Bet man ir dabar kelia nuostabą, kaip juos tais laikais atgabeno ir pastatė, nes kai kurie iš jų sveria apie 2 tonas“, – stebisi kapinių priežiūros administratorius E. Jankovskis.

Pasak jo, dabar, po tam tikros pertraukos, paminklų iš natūralaus akmens paklausa vėl didėja: „Mes tokiais paminklais neprekiaujame, tačiau žmonės labai domisi galimybėmis pastatyti ant savo artimųjų kapo paminklą iš natūralaus akmens, kurio viena pusė nušlifuojama, o kita paliekama natūrali. Tačiau dabar jau nekalbama apie akmenis iš Ukrainos – norima paminklų iš lietuviškų riedulių. O tie, kuriems toks paminklas per brangus, renkasi šlifuotą akmens plokštę.“

Būna taip, kad žmonės nori padaryti gražiai ir gerai, tačiau biudžetas neleidžia. Tačiau nereikėtų stengtis žūt būt įgyvendinti savo pirminį sumanymą. „Jei per brangu, gal geriau atsisakyti skulptūrinės grupės ir apsiriboti veido bareljefu, jei gražaus didelio akmens neįperkate, galima pasirinkti kuklesnį“, – siūlo architektas M. Šaliamoras, raginantis kapinėse mažiau lenktyniauti, o įvertinus savo finansines galimybes pasirinkti ir pastatyti artimiesiems kuklesnį, bet subtilų paminklą.

(Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) kapavietė. Architektas M. Šaliamoras; skulptorius S. Kuzma. M. Šaliamoro nuotr.)

„Yra žmonių, kuriems svarbu, kad būtų brangus akmuo, bet labai taupo ir „nuplonina“ tą akmenį – iš karto matyti, kad norėta iškilmingo paminklo, bet nei skulptoriaus, nei kitų specialistų samdė. Išeina toks ekonominis prabangos variantas. Tas „ekonominis variantas“, kai paima akmenį ir suraiko kaip riekę, ir kokią tulpę su kryžium iškala, man nelabai patinka. Tie antkapiai atrodo kažkokie „kulinariniai“. Kuklumas, santūrumas visada yra gražiau, negu „kaip dievas davė“: nupjovė, nuskilo kažkur – dar pripjovė. Iš karto matyti, kad „atsitiktinis“ akmenukas stovi. Aš skatinčiau kapinėse naudoti labiau simbolines, nepriraitytas formas, nes galima pasitarus su specialistais kukliai ir labai elegantiškai suprojektuoti ir sutvarkyti artimųjų kapus“, – dalijasi mintimis M. Šaliamoras.

Mados keičiasi, tradicijos išlieka

Nereikėtų stebėtis, kad paminklų ir kapaviečių puošybos mados, kaip ir visos kitos, nuolat kinta. Joms įtakos turi ir tradicijos, ir kultūrinė aplinka, finansinės galimybės, ir tai, kaip mirusiųjų artimieji suvokia grožį.

Antai naujajame Rokantiškių kapinių kvartale yra ir paminklų – paukščių, ir angelų, ir koplytstulpių su „mūkelėm“. Yra ir modernių, ir senoviško stiliaus paminklų. O senuose kvartaluose, pastebi E. Jankovskis, prieš kelis dešimtmečius pastatytus paminklus iš vadinamosios „kroškos“ – betono, kurio paviršius padengtas natūralia granituote, arba paprastai sakant, aplipdytas granito gabalėliais ir nušlifuotas, keičia nauji. Dažniausiai taip elgiamasi tada, kai į seną šeimos kapą palaidojamas dar vienas giminaitis. Taip pat užsakomos naujos, kokybiškesnės sienelės, rombai gėlėms.

Tačiau pagrindinės Lietuvos kapinėse pastebimos tendencijos, sako M. Šaliamoras, yra dvi: „Viena – prabangesnių, skulptūrų, akmeninių paminklų, neretai uždengiant visą kapą, tradicija, kuri atkeliavo iš klasikinių civilizacijų, iš miesto kultūros, kur karaliai turėdavo sarkofagus, o aplinka prabangi, bet nereikalaujanti daug priežiūros, tradicija. Tai – brangus kapas, kur nėra žemės, o gėlės padedamos ant akmens arba įrengtas tik labai kuklus gėlynėlis. Kita tradicija, kuri greičiausiai atkeliavo iš lietuviškos pagoniškos kultūros, – gamtinė: kapas, gausiai apsodintas gėlėmis, o paminklui naudojamos lengvos savaime sunykstančios medžiagos, pavyzdžiui, medis. Tai simboliška – kryžius turi natūraliai sunykti, kaip išnyksta žmogus.“

Savotiškas šių tradicijų „vidurkis“ – kai dalis kapo puošiama želdynais, o kita dalis – akmenimis. Jei artimieji nori įrengti kapavietę solidžiai – kad reikėtų mažiau priežiūros ir atrodytų iškilmingai, renkasi variantą, kur daugiau akmens, o tie, kuriems artimesni simboliniai dalykai, gamtos filosofija – daugiau medžio ir augalų.

Madų atsiradimas ir išnykimas ar transformacija, primena architektas, susijęs ir su naudojamomis medžiagomis bei žmonių išradingumu. Tai labai akivaizdžiai atskleidžia žvakelės, kurias per Vėlines uždegame ant artimųjų kapų. Seniau jas, kad vėjas neužpūstų, dangstydavome įvairiausiais namie iš parankinių medžiagų pasigamintais gaubtais, o prieš kurį laiką jas pakeitė žvakutės stikliuose indeliuose. Taigi žvakės uždegimas mirusiojo atminimui kaip simbolis išliko, tačiau dabar jau gana keistai atrodytų ant kapo pastatyta ir uždegta tradicinė žvakė.

„Nors žvakelės kaip simbolio uždegimas apaugo pragmatizmu, šiuo pokyčiu aš asmeniškai džiaugiuosi, nes kai dega daug vėjo neužpučiamų žvakių, kapinės vakare labai gražiai atrodo“, – prisipažįsta M. Šaliamoras.

O kitomis laikinomis madomis, kurios jau traukiasi, architektas džiaugiasi. Anot jo, nors kai kuriems žmonėms dažniau atvažiuoti sutvarkyti kapą sudėtinga, ir galima suprasti žmones, kurie kapus dengė sintetine žole, tokios kapavietės primena nevykusias dekoracijas. Keistai jam atrodo ir dirbtinės gėlės, kurios mūsų kultūrai visai nebūdingos, tačiau prieš kurį laiką kone masiškai „žydėjo“ vidury žiemos ant sniego.

Buvo ir kitų „laikinų“ madų. Viena iš jų – kalti ant paminklinio akmens palaidotojo portretą, kita – klijuoti fotoportretus. „Atsiranda koks nors meistras, kuris tai pradeda daryti, ir visi vienas nuo kito „užsikrečia. Paskui ateina kita mada. Pavyzdžiui, statyti akmeninius kryžius, kurie imituoja medžio kamieną su nukirstom šakom“, – vardija architektas.

(Kęstučio Genio (1928–1996) – aktoriaus, režisieriaus ir poeto – kapavietė. Architektas M. Šaliamoras; skulptorius S. Kuzma. M. Šaliamoro nuotr.)

Plonytė riba tarp simbolio, meno ir kičo

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas prisipažįsta, kad kai kurie paminklai – pavyzdžiui, vienose garsiose kapinėse Milane esantys paminklai, kuriuose pavaizduotos meilės scenos, karvės, artojai, briedžiai, arba kitose aptiktas paminklas-pingvinas – glumina ir jį patį. Tačiau M. Šaliamoras ragina nebūti labai kritiškais vertinant keistai atrodančius paminklus, nes tai, kas mums gali atrodyti „visiškas kičas“, kitam miela ir gražu.

„Tikrai būna keistų ir net juokingų antkapių ir paminklų, bet mes nežinome mirusiojo ir jo šeimos istorijos, nežinome motyvų, kodėl buvo pasirinkti tokie simboliai. Kartais antkapis paverčiamas savotiška enciklopedija ir ant jo surašomi visi velionio žemiškieji nuopelnai. Tai taip pat nedera su filosofiniu mirties suvokimu, bet artimieji tikriausiai galvojo kitaip. Kita vertus, kartais ir liaudies meistrų skulptūros būna „ant kičo ribos“, bet po kurio laiko tie keisti objektai tampa net savotiškai įdomūs“, – dalijasi mintimis architektas apgailestaudamas, kad kartais siekiant įprasminti mirusiojo pomėgius, prarandamas saiko jausmas.

Dar vienas dalykas, kurį pastebi M. Šaliamoras, neretai rajonų kapinaitėse žvelgdamas į paminklą žinai, kur jį statant dirbo velionio artimieji: jei kokiame nors servise ar mašinų traktorių stotyje (MTS), tai tvorelė bus sukurpta iš dantračių, jei darbas susijęs su laivais – suvirinta iš grandinių.

„Ką turėjo, iš to ir kalė žmonės, virino ir kryžius, ir tvoreles. Atrodo, jie visai negalvojo, kaip atrodys visuma, svarbu, kad būtų tie „privalomi atributai“, – apgailestauja jis.

Vis dėlto, pastebi M. Šaliamoras, tokie „persūdymai“ būdingi ne tik Lietuvai. O kukliausios kapinės protestantų, liuteronų, nes jie daugiau dėmesio skiria mirties kaip reiškinio filosofinei prasmei: „Pavyzdžiui, amerikiečių kapinės kuklios, estų – ramios, o Graikų ortodoksų vienuoliai mirusiųjų vardų, išskyrus šventuosius, nerašo. Kiti bevardžiai guli, tarsi pabrėžiant, kad kūnas jokios vertės neturi, vertę turi kiti dalykai.“

Pasak pašnekovo, taip skirtinguose pagarbos velioniui išraiškos būduose atsispindi vertybiniai, kultūriniai tautų skirtumai. Kartu tai ir asmens saviraiškos, jausmų išreiškimo būdas, todėl nereikia smerkti, kad kiekvienas daro taip, kaip širdis liepia, nes kapas ir turėtų atspindėti šeimos tradicijas arba jos ir tame kape palaidotojo vertybes.

„Savaime suprantama, kad lankydami artimųjų kapus pasmalsaujame, kaip atrodo gretimi kapai, ir kai kada pasakome, kad tas ar anas „nelabai skoningas“. Bet tai yra mūsų kultūros dalis. Vilnius yra barokinis, mes tokie lyg ir šiaurės pietiečiai, ir nereikia to gėdintis, bet reikia puoselėti keliant į aukštesnę kokybę, – ragina architektas M. Šaliamoras ir priduria: – Man tai patinka lietuviškos kapinės – jos savitos, gražios ir įdomios.“