„Turbūt Lietuvoje nerastumėme Lietuvos estrados žvaigždės, kuri joje nėra koncertavusi. Joje palangiškius ir kurorto svečius taip pat linksmino ir daug užsienio atlikėjų, bet dabar Vasaros estrados salė, tokia, kokia ji yra, jau atitarnavo“, – sakė Palangos meras Š. Vaitkus prieš pat pradedant estrados rekonstrukciją 2013-aisiais. Tuomet Palangai kaip kurortui sukako 125-eri metai, o estradai – 40.

Pradžia – medinis teatras su suolais žiūrovams

O šios vietos istorija prasidėjo nuo to, jog 1907 m. Palangos grafas Feliksas Tiškevičius šalia Kurhauzo pastatė Vasaros teatrą 600 žiūrovų. Deja, po metų pastatas sudegė. Grafas toje pat vietoje atkūrė perpus mažesnį teatrą. Manoma, jog jis stovėjo iki XX a. 4-to dešimtmečio vidurio.

Medinis vasaros teatras. Palangos kurorto muziejaus archyvo nuotr.

Rašytiniuose šaltiniuose amžininkai (Zelwerowiczius) šį teatrą apibūdina kaip „didelę terasą, apkaltą medinėmis lentelėmis“. Viduje buvo salė, skirta maždaug 150-čiai žmonių, žiūrovams anuomet teko tenkintis paprastais mediniais suolais. Šalia aukštai iškeltos scenos buvo įrengti du aktorių kambarėliai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog teatras stovėjo dar ir tarpukariu.

1939 m. Palangos architektas Vadimas Lvovas suprojektuoja ir pastato Vasaros estradą toje pat vietoje. Tarybiniais metais ji galėjo būti permontuota ir perkelta į parko teritoriją.

1971 m. pastatyta Vasaros estrada arba Vasaros koncertų salė. Ją suprojektavo architektas Vytautas Gerulis.

Trečia tokia salė buvsioje Tarybų sąjungoje

Estrada veikė 40 metų, kol Palangos savivaldybė paskelbė konkursą jos rekonstrukcijai. Tiesa, 2013-aisiais pradėta rekonstruoti estrada galiausiai buvo sulyginta su žeme.

Tai sukėlė kai kurių nostalgiją šiam pastatui jautusių žmonių bei architektų pasipiktinimą: „Kokia tuomet čia rekonstrukcija?“

Tačiau šio pastato statybos darbų vadovas Rimvydas Vaineikis pripažįsta, jog didinga erdve koncertams tiesiog ilgus metus nesirūpinta, nors tai buvo būtina atsižvelgiant į jos statybos technologijas.

R. Vaineikis (dešinėje) statybų aikštelėje. Palangos kurorto muziejaus archyvo nuotr.

„Palangos statybos valdyboje pradėjau dirbti 1969-ųjų balandžio 20-ą dieną, – kaip žirnius išberia R. Vaineikis. – O pridavėm ją 1971-ais metais. Estradoje buvo pritaikyta vantinė konstrukcija – turbūt tokia estrada buvo antra ar trečia Tarybų sąjungoje. Dabar tokia konstrukcija yra Vilniaus sporto rūmuose ir Vingio parko estradoje.“

Buvęs estrados darbų vadovas paaiškina, jog vantinė konstrukcija – tai kai įtempti metaliniai lynai laiko stogą. Naudojant tokį metodą galima išgauti lenktas formas.

„Estrados ir tų vantinių konstrukcijų niekas neprižiūrėjo. Atsimenu, tyrė dar „visiukų“ (dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto) mokslininkai. Parodžiau jiems lyną, užkastą žemėj. Tai išsivežė toliau į Vilnių tirt. Ten sunku ir prilįsti. Kas gi galėjo rūpintis, jei neturėjo tam priemonių?“ – mintimis dalinasi R. Vaineikis.

Pats bijodavo sėdėti per vidurį

Norint apžiūrėti estrados konstrukcijas būtų reikėję lipti aukštai – iki jos lubų. O anuomet transporto priemonių su kilnojamais bokšteliais nebuvo.

„Reikėjo lįsti po lubomis, o kas ten norėtų lįsti? Lubos – lentinės, lengvai galėjai įlūžti, – sako R. Vaineikis. – Paskui, kai eidavau į koncertus, vis bijodavau, kad tos lubos nenukristų. Nes laikės gi ant tokių keturių stygų, ištemptų į keturis kampus. Sakau, jau geriau nesėsti per vidurį man...“

Statybos darbų vadovas prisimena, jog estrada turėjo ant keturių storų vielų pakabintas lubas. Tačiau visas šias konstrukcijas reikėjo prižiūrėti, o jis yra pastebėjęs, jog konstrukcijos tikrai buvo paveiktos lietaus vandens.

„Estrada tuomet priklausė Klaipėdos filharmonijai, kuriai vadovavo Aloyzas Vincas Algirdas Kuraitis“, – sako pašnekovas.

Duobė muzikantus glaudė neilgai

Šypsodamasis R. Vaineikis prisimena, jog atidavus naudoti objektą šventė „Birutės“ restorane, atsiėmė padėkos diplomą, atidarymo koncertui dirigavo Juozas Domarkas (tuometinis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas).

Dar palyginti neseniai – prieš gerą dešimtmetį į R. Vaineikį kreipėsi Rusijos statybininkai – jie apžiūrinėjo šią estradą ir planavo panašią statyti savo krašte.

„Statant buvo viskas aišku, nes projekte viskas buvo išdėstyta. Didžiausia sunkenybė, žinoma, buvo, kaip tą arką pakabinti. Šonuose stovėjo metalinės kolonos, ant jų montavome pabėgių bėgius ir ant jų iš viršaus darėme klojinį. Kai atsistodavai per vidurį tos estrados stogo, jausdavai, jog tos stabilizuojančios kolonos nieko nelaiko... Ji stovėjo nuo vėjo – praktiškai galėjo laikytis ir ant dviejų „kojų“, – prisimena estrados statyboms vadovavęs vyras.

O štai arką betonavo visas statybos valdybos betono mazgas: pirmiausia vieną atramą, tuomet – antrą, vieną arką, tada – kitą.

„Ant žemės kaip ir viskas aišku, – prisimena pašnekovas. – Bet nebuvo siurblių, viską – rankom. Betono dėžes kėlė į viršų su kranu. Kranas stovėjo viduryje estrados.“

Jis taip pat pamena, jog estradoje toli gražu ne visą jos gyvavimo laiką vyko simfoniniai koncertai – orkestrui skirtą duobę užpylė vanduo, o anuomet niekas neieškojo priežasčių ir skylių, pro kurias jis sunkėsi.

„Paskui jau koncertuodavo tik estradiniai kolektyvai. Tiesa akustika joje buvo normali, tikrai gerai išspręsta“, – vertino R. Vaineikis.

Jei jau pastatėme – tai ir prižiūrėkime

O ką statybos darbų vadovas gali pasakyti apie naująjį Palangos koncertų salės projektą?

R. Vaineikis sakosi iš vidaus dar salės neapžiūrėjęs, todėl ką nors pasakyti – sudėtinga.

„Mačiau, kad yra medinės klijuotos konstrukcijos, viduje – amfiteatras. Tik bijau: jei Palangos estradoje, kur buvo 1000 vietų, būdavo tuščia – tai koks čia įvyks stebuklas? (dabartinė koncertų salė turi 2400 vietų, – red. past.)“, – sako jis.

Pašnekovas pripažįsta, jog klausytojų stygiui įtakos galėjo turėti itin stiprus vėjas. Jis košdavo visus, susirinkusius į koncertą. Vėliau mėginta išspręsti problemą brezento burėmis, tačiau jos garsiai plakdavosi į sienas koncerto metu.

Tuomet kiek paaukštinta estradą juosusi tvorelė.

„O dabar kurhauzą uždaro remontui... Stovi visi tie mūrai, mirksta. Pastato – paskui remontuoja. Tai kur eina lėšos? Taip lėšas reikia kišti ir kišti“, – atsidūsta R. Vaineikis skatindamas susimąstyti apie tai, jog pastatus, labiau jais rūpindamiesi, galėtume išsaugoti ilgesnį laiką.

Už suteiktą informaciją dėkojame

Palangos kurorto muziejaus direktoriui Jūračiui Liachovičiui ir

Palangos bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei Bronislavai Spevakovienei