Sovietmečio architektūros palikimas, kaip ir kiekvieno žmonijos gyvenimo laikotarpio materialus atspindys, yra labai įvairus, turi skirtingą meninę ir fizinę išraišką. Vien tai, kad objektas yra realizuotas vyraujant vienokiai ar kitokiai politinei ideologijai – neapibrėžia jo išliekamųjų savybių. 

Svarbus ir grynai pragmatiškas aspektas – bet kuris pastatas yra nekilnojamojo turto objektas, turintis savo likutinę vertę, eksploatacijos kainą, ekonominį naudingumą. Šiomis itin aktualiomis temomis diskutuojama jau daug metų, tačiau dažniausiai neišvengiama realybė viską sudėlioja į savo vietas žymiai greičiau, nepriklausomai nuo teorinių išvedžiojimų.

Europa morališkai pasenusius pastatus griauna, Lietuva – renovuoja

Kol nėra jokių finansinių galimybių perkelti gyventojų į specialiai sukurtas manevrines gyvenamąsias patalpas, telieka viena galimybė – apgyvendintus daugiabučius pagal galimybes renovuoti, iš esmės nekeičiant nei vidinio planavimo, nei išorės infrastruktūros. Labiau išvystytos ekonomikos Europos šalyse moraliai pasenę pastatai, neturintys išskirtinės reikšmės, dažniausiai yra griaunami, o jų vietoje kuriami nauji būstai.

Antra vertus, tai priklauso ir nuo krašto kultūrinių tradicijų. Japonų gyvenimo samprata yra kiek kitokia – nesureikšminta žmogaus ir jo kūrinių egzistencija jiems leidžia žymiai lengviau vertinti aplinką. Pastatų vertę apsprendžia tik labai aiškūs kriterijai – saugomi tik nenuginčijamą dvasinę vertę turintys objektai, visa kita dirbtinė aplinka yra laikina, ji turi betarpiškai atitikti konkrečius gyvenančios kartos poreikius. Kodėl negalime griauti to ar kito anksčiau statyto pastato, stebisi jie, – juk jaunimas galės pasireikšti su naujais savo darbais...

Lietuva turi savitas istorijos ir kultūros paveldo sampratos, vertinimo ir saugojimo tradicijas. Manau, kad tai yra mūsų stiprioji pusė ir reikėtų tai ateityje dar geriau išnaudoti. Pastaruoju metu jau prasidėjo gilesni pokario statybų tyrimai, jaunesnei kartai tampa savotiškai madinga domėtis šia sritimi. Tai teikia vilties, kad gilesnės studijos padės susiorientuoti esamoje situacijoje ir rasti motyvuotus sprendimus – išsaugoti, rekonstruoti ar tiesiog – nugriauti. Iki šiol šie sprendimai buvo priimami tik remiantis investicijų atsiperkamumo skaičiais, nekreipiant dėmesio į jokius kitus kriterijus. Įdomu pastebėti, kad vadinamojo stalininio stiliaus gyvenamieji pastatai, nepaisant stilistinės kritikos, neblogai išlaikė nekilnojamojo turto vertės egzaminus. Niekas dar nesiūlė jų nugriauti ar bent rimčiau rekonstruoti...

Prastesnė situacija yra vėlesnės statybos sektoriuje. „Chruščiovkės“ visada pateikiamos kaip galimo griovimo pavyzdžiai, blokinės statybos kvartalams rengiamos renovacijos programos. Tarp profesionalų kyla pagrįstas nerimas dėl būsimųjų darbų įtakos būsimam šių kompleksų estetinio vaizdo vieningumui.

Tema, kuri dar laukia visuomenės ir specialistų aptarimo

Visiškai kitokioje padėtyje esti to laikmečio unikalūs objektai. Jie privalo būti vertinami atskirai, nes kiekvieno istorija ir ateitis yra skirtinga. Išraiškingi Sporto rūmai (po nelengvų architektų gynybos batalijų) šiuo metu yra jau įtraukti į saugojamų objektų sąrašą. Nepavykus šio fenomeno pakartoti „Lietuvos“ kino teatro atveju (dabar jis traktuojamas kaip praėjusio laikotarpio kartotinis projektas), imta svarstyti jo likvidavimo versija, ieškant svarbiai miesto vietai adekvačios funkcinės paskirties.

Iš esmės pakibo rūmų ant Tauro kalno likimas – nėra patvirtinta nei jų rekonstravimo, nei nugriovimo versija, šis objektas laukia apsisprendimo valandos. Sunku palyginti skulptūrų ar bareljefų ant tiltų likimus su aptartomis pastatų problemomis, nes tai – itin politizuoti artefaktai. Tais atvejais veikia visai kiti vertės sampratos dėsniai ir atrasti čia vienintelę tikrą tiesą yra labai sunku. Profesine kalba kalbant, panaikinus kompozicinius akcentus, iškils natūralus klausimas – o kuo užpildyti susidariusius vakuumus? Turbūt, niekam nesinorėtų, jog šie objektai primintų, vaizdžiai tariant, „kavinukus su nuskeltomis rankenėlėmis“... Ši tema dar laukia visuomenės ir specialistų aptarimo.

Pastaruoju metu be didelių sentimentų masiškai šluojami nebenaudojami sovietmečio pramoniniai kompleksai. Kolūkių fermos nugriuvo pačios arba palaipsniui plyta po plytos nusėdo privačiuose objektuose. Labai nustebino kai kuriuose kaimuose atstatomi dar bent kiek išlikusieji gyvulininkystės kompleksai, vėl pritaikant juos naujai paskirčiai. Žinoma, sunkoka išlikti turtinga valstybe, jeigu viena karta kažką stato, o kita nepamatuotai ardo.

Vienok, itin sunku matyti, nepaisant profesionalų pasipriešinimo, beatodairiškai griaunamus išskirtinės raiškos objektus („Bangos“ restoranas Palangoje, to paties autoriaus sporto salė Vilniuje ir kt.). Dar daugiau – dažniausiai būna iš esmės neaišku, ar jų vietoje tikrai iškils aukštesnės meninės ir fizinės kokybės statiniai. Tai byloja mūsų visuomenės nepakankamą kultūrinę brandą ir sistemos neturėjimą. Matyt, tam dar prireiks nemažai laiko.