Į ką atsižvelgiama projektuojant miesto šaligatvius? Kaip plėtojama miesto šaligatvių infrastruktūra ir kaip ją reikėtų pagerinti, portalui www.statybunaujienos.lt pasakojo Vilniaus savivaldybės Eksploatacijos poskyrio Statinių skyriaus vedėjo pavaduotojas, poskyrio vedėjas Gintautas Niaura ir Architektų sąjungos pirmininkas prof. Marius Šaliamoras.

„Kiaulių takai“ – žmonių kultūros reikalas?

Pasak Gintauto Niauros (nuotraukoje žemiau), šaligatvių tiesimas yra neatsiejamas nuo viso objekto projektavimo. O kiekvienas objektas turi savo ypatumus. „Tiesiant šaligatvius, reikia įžvelgti skirtumus tarp to, kas buvo pastatyta, tarkim, prieš 30 metų ir tai, kas statoma dabar. Kiekvienas atvejis turi savo specifiką. Nauji statiniai, daugiabučiai namai, dažniausiai jau statomi privačiose žemėse. Techniniai projektai daromi ne tik tų pastatų, bet ir visų prieigų. Privažiavimai, šaligatviai, dviračių takai – viskas projektuojama kartu. Kai statomas daugiabutis, tarkim, vidury Žirmūnų, tuomet aplink jį tam tikru spinduliu yra peržiūrima visa infrastruktūra. Privažiavimai išplatinami, jei reikia, papildomai nutiesiami ir šaligatviai. Su šiais objektais viskas vyksta sklandžiai“, – teigė pašnekovas.

Su tais pastatais, kurie statyti prieš 30 metų, sudėtingiau. Tuomet buvo visai kiti transporto srautai, pėsčiųjų traukos centrai, kaip sakė pašnekovas, buvo kitose vietose. Dėl to dabar ir išlikę numinti takai, kuriais jau nuo seno vaikščiojo žmonės. Pasak G. Niauros, sudėtinga suprojektuoti viską iš naujo. Be to, ne visur tai galima ir padaryti, nes kai kur yra privati žemė ir tiesti takų be savininko leidimo paprasčiausiai negalima. Nutiesti šaligatvį per vidurį pievos, jei tai yra ne privati, o valstybinė žemė, taip pat nėra paprasta. „Teisės aktai nelabai to leidžia. Turi būti atlikti ir projektavimo darbai, reikia laikytis ir statybos įstatymų, ir statybos techninių reglamentų. Kiekvieną atvejį reikia atskirai tirti ir taikytis prie esamų sąlygų“, – sakė G. Niaura.

Kalbėdamas apie šaligatvių tiesimą, atsižvelgiant į žmonių norus arba jų sumintus takus, G. Niaura akcentavo sunkumus, su kuriais susiduria projektuotojai.

„Kiekvienam žmogui šaligatvio nenutiesi. O gyventojų kertami kampai dažnai yra ir pačių žmonių kultūros dalykas. Miestas yra didelis ir tokių planų, kad jie tiktų kiekvienam miestiečiui, nėra. Yra eilinė, kasmetinė miesto priežiūra, kurioje, jei matome, kad, pavyzdžiui, kampas koks numintas, tai stengiamės kartais ir nutiesti kokį šaligatvį“, – sakė specialistas.

Neįgaliesiems nuleidžiami bortai

Siekiant pritaikyti šaligatvius neįgaliesiems, pasak G. Niauros, teko daug paplušėti vien dėl to, kad ankščiau tokia problema sulaukdavo labai mažai dėmesio. „Prieš 30 metų nebuvo nė vieno nuleisto borto. Dabar reikėjo bortus nuleisti gatvėse, prie kiekvieno įvažiavimo į kiemą. Taip pat prie pėsčiųjų perėjų, įėjimų į kai kuriuos pastatus – ten, kur yra aktyvesnis pėsčiųjų judėjimas, visur yra nuleisti bortai, kad neįgaliesiems būtų paprasčiau“, – pasakojo G. Niaura.

Problemų liko gyvenamųjų daugiabučių kiemuose. Bet viešose vietose situacija gerėja kasmet, tvirtina Vilniaus savivaldybės atstovas. Projektuojant naujai, galioja statybos techninis reglamentas, kuris nurodo pritaikyti šaligatvius neįgaliesiems. Kai valstybinė komisija priima pastatą, pasirašo ir neįgaliųjų atstovai.

Medžiagos šaligatviui tiesti pasirenkamos atsižvelgus į eismo intensyvumą

Statybos techniniame reglamente yra patvirtinta, kokias medžiagas rinktis šaligatviams tiesti. Jame nurodyta, kokios medžiagos kuriose gatvėse gali būti naudojamos, kokio pločio turi būti šaligatvis, koks jo nuolydis. Pagrindas parenkamas priklausomai nuo apkrovų. Konkrečiai atsižvelgiama, kur yra gatvė, kokie žmonių srautai vidutiniškai praeina.

Anksčiau nebūdavo jokio pagrindo – plytelės buvo klojamos ant smėlio. Dėl to kai kurie šaligatviai tampa kreivi, plytelės išsikraipo. Dabar net ir perklojant senus šaligatvius, dažnai dedamas skaldos pagrindas, kad galėtų važiuoti ir technika, kadangi daug kur šaligatviai valomi mechanizuotai.

Miesto infrastruktūroje vyrauja chaosas

Architektų sąjungos pirmininkas prof. Marius Šaliamoras (nuotraukoje), apibūdindamas Vilniaus miesto infrastruktūrą, pasigenda elementarios tvarkos ir noro susitvarkyti.

„Vilniaus šaligatvius pavadinčiau totaliu chaosu. Kaip ir mūsų dviračių takai. Yra keletas, kurie atitinka tarptautinius reikalavimus, bet likusieji yra visiškas nesusipratimas. Dviračių takai atkerta pėsčiųjų šaligatvius, nėra šviesoforų, nesiskiria dangos. Kai kurie apskritai baigiasi siena ar kokia akmenine užtvara. Ir jei dviratininkas susižalotų, manau, savivaldybė turėtų atsakyti teismuose. Daug formalumo ir mažai sąžinės. Nėra geranoriškumo pasidaryti ilgalaikes programas ir jas vykdyti“, – įsitikinęs architektas.

Lentelės „nemindžioti“ reiškia, kad architektas nemoka projektuoti

Pasak profesoriaus, žmonių srautus, kad jie neieškotų trumpesnių kelių ir nemindžiotų žaliųjų vejų, galima suvaldyti. Tačiau tam reikalingi kompetentingi ir atsakingi projektuotojai. Projektavimas yra kaip programavimas. Architektai turi šimtus būdų, kaip valdyti žmonių srautus. Kartais naudinga atlikti tyrimą, kur žmonės vaikšto, bet kartais reikia, kaip sako prof. M. Šaliamoras, kad žmonės vaikščiotų ten, kur yra šaligatviai. Tačiau yra daugybė būdų kontroliuoti srautus. Tiesiog vizualiai galima apriboti eismą ir reguliuoti funkcijas.

„Jei padarytas geras projektas ir architektas kokybiškai atliko savo darbą, tai jūs net nepajusit, kad kažkas reguliuoja jūsų eismą. Natūraliai elgsitės taip, kaip užprogramuota, pagal sutvarkytas erdves, – sakė M. Šaliamoras. – Jeigu žmonės vaikšto skersai – išilgai, trypia vejas, drįsčiau sakyti, kad tai yra architekto darbo brokas. Nes suprojektuota, matyt, buvo formaliai, ir jei pamatysite, kad padėtos lentelės „nemindžioti“, tai bus tarsi parašas, kad „aš nemoku projektuoti.“

Prisipirkti daug šlamšto, reiškia pirkti vėl

Nekokybišką infrastruktūrą, anot architekto, lemia ir noras darbus atlikti kuo pigiau. „Kita problema – kokybė. Viešųjų pirkimų įstatymas pas mus buvo suprastas vienpusiškai. Tai yra – prisipirkti daug šlamšto, o kai viskas greit surūdija – vėl perkam. Toks požiūris yra ir neūkiškas, ir nenaudingas. Aplinka turi būti kuriama iš kokybiškų medžiagų. Investicijos būtų didesnės, bet ir aplinka ilgalaikė, – teigė M. Šaliamoras.

Kaip pavyzdį Architektų sąjungos pirmininkas pateikia Gedimino prospektą, kuris buvo gražiai sutvarkytas, bet dviračių stovai jau surūdijo, nes buvo pigūs. Todėl, jo manymu, reikia kažką daryti su viešaisiais pirkimais. Tuo labiau, kad nuo 2016 metų ir ES yra įsigalios nauja direktyva, pagal kurią kokybiniai parametrai, kokybės reikalavimai taps prioritetu. Jau ir ES biurokratai suprato, kad negalima vadovautis vien pigumu, pastebi prof. M. Šaliamoras.

Pataria sugrąžinti miesto vyriausiojo architekto pareigas

Profesoriaus nuomone, pagerinti situaciją mieste galėtų į savivaldybę sugrąžinta vyriausiojo architekto pareigybė. „Manau, kad jei į savivaldybę grįžtu vyriausiojo miesto architekto institucija, būtų galima padaryti daugiau tvarkos. O dabar yra žmonių, kuriems nepatinka, kad architektas, turintis savo viziją, vadovautų atskiram sektoriui ir užsiimtų projektavimu“, – pastebi jis.

Architektų sąjungos pirmininkas teigia, jog šiuo metu tokio termino, kaip vyriausiasis miesto architektas, net nėra. Yra tik skyriaus vadovas – juridinis asmuo, kuris tikrina dokumentus ir pasirašo ant jų arba ne. Kalčiausi dėl turimo potencialo neišnaudojimo, M. Šaliamoro nuomone, yra politikai. „Situaciją valdo politikai – viskas jų rankose. Gal kažkam iš valdžios nepatinka vyriausiasiojo architekto institucija? Gal jie patys nori viską padaryti? Blogybė ta, kad politikai keičiasi, keičiasi ir nuomonės. Kaitos pasekmė – nėra darbų tęstinumo. Vieni pradeda, kiti retai
kada pabaigia pradėtus darbus“, – pastebėjo pašnekovas.

Siūlo remtis skandinaviška patirtimi

M. Šaliamoras, gerinant miesto infrastruktūrą, siūlo remtis ilgalaike užsienio šalių patirtimi. Kaip vieną iš pavyzdžių jis pateikia Švediją. Šioje šalyje vyrauja metodas, kai viešųjų erdvių aplinka tvarkoma 100 metrų spinduliu aplink viešojo transporto stotelę. „Infrastruktūra – apšvietimas, danga, turėklai, suoliukai, pavėsinės – sutvarkoma brėžiant apskritimą 100 metrų spinduliu aplink stotelę. Kuo didesnis apgyvendinimas, tuo tankesnis stotelių tinklas. Keliaujant tolyn nuo centro – periferijoje – teritorija sutvarkoma aplink stoteles. Pačiame centre, dėl stotelių dažnumo, praktiškai sutvarkoma viskas“.

Pašnekovo teigimu, Švedijoje savivaldybės, atsižvelgdamos į finansines galimybes, suplanuoja per metus sutvarkyti 10 ar 20 stotelių. Tokiu būdu, palaipsniui visos problemos, susijusios su miesto infrastruktūra, yra išsprendžiamos.

Kitą pavyzdį M. Šaliamoras pateikia iš Suomijos. Suomiai naujus rajonus pastato jau su visa infrastruktūra ir už aplinkos naudojimą bei priežiūrą renka iš gyventojų mokestį. „Infrastruktūra su-tvarkoma savivaldybės lėšomis. Po to gyventojai, palaikyti visai infrastruktūrai, moka po keletą eurų per mėnesį. Tokiu atveju, atskiriems gyventojams nereikia investuoti į visą rajono aplinką – nes jie jau gyvena sutvarkytoje. Mokėdami mokestį gyventojai tarsi nuomojasi tą aplinką savo reikmėms. Manau, kad tokią patirtį reikėtų perimti ir mums“, – teigė Architektų sąjungos pirmininkas M. Šaliamoras.