Šia galimybe pasinaudoti gali tie gyventojai, kuriems būstas išnuomotas iki 2003 m. sausio 1 d. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir kurie iš buvusių „valdiškų“ butų nuomininkų ne sava valia yra tapę socialinio būsto nuomininkais.

Ši problema ganėtinai aštri Kaune, kuriame skirtumas tarp neprivatizuoto ir socialinio savivaldybės būsto valdininkų pastangomis buvo ištrintas. Tačiau apginti savo teises gali ir kitų miestų nuomininkai.

Gyventojus, kurie nėra privatizavę vadinamojo „valdiško“ buto, ir šiuo metu gyvena socialinio būsto nuomininkų sąlygomis, advokatės Dianos Višinskienės kontoros teisininkai ragina įdėmiai perskaityti su Kauno miesto savivaldybe pasirašytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Jei sutartyje įrašyti apribojimai – jog ji nutraukiama, nuomininkui ar jo šeimos nariui įsigijus kitą nuosavą būstą, ar pajamoms viršijus tam tikrą dydį, jei gyventojai įpareigoti periodiškai pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus, pajamų ir turto deklaracijas – jau įmanoma teismo keliu pasiekti, kad tokios jų teises suvaržiusios sutarties sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis.

Neseniai tokios dvi D.Višinskienės kontoros atstovautos bylos su Kauno miesto savivaldybe pasibaigė taikos sutartimis. Nepagrįstai įrašyti nuomos sutarčių punktai panaikinti, abiem atvejais nuomininkai tapo neprivatizuoto būsto gyventojais ir galės įsigyti butus, kuriuose yra gyvenę ne vieną dešimtį metų. Tai padaryti leidžia šiemet sausio 1 dieną įsigaliojęs Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.

Skirtumo tarp neprivatizuoto ir socialinio būsto – neliko

Visoje Lietuvoje iki nustatyto termino – 2002 metų pabaigos – gyventojų neišpirkti „valdiški“ butai buvo perduoti savivaldybėms. Vienos savivaldybės išsaugojo teisinį skirtumą tarp neprivatizuoto ir socialinio būsto, o kitos, kaip Kauno miesto savivaldybė, maždaug prieš dešimtmetį su nuomininkais pradėjo sudarinėti šabloniškas socialinio būsto nuomos sutartis.

Gyventojams pasirinkimo nebeliko: su jais buvo pasirašomos sutartys tik dėl socialinio būsto nuomos, buvo „ištrintas“ skirtumas tarp neprivatizuoto ir socialinio būsto. „Valdiškas“ būstas Kaune tarsi išnyko. Be to, pakeitus nuomos sutartis, butai iš galimų privatizuoti virto socialiniais, kurių privatizuoti nevalia – o ir gyventi juose galima su tam tikromis sąlygomis.

Advokatės D.Višinskienės pastebėjimu, daugeliu atvejų žmonės tokias sutartis pasirašė, net nežinodami apie esminius pakeitimus arba nesuprasdami, kaip smarkiai tai pablogins jų padėtį. Iš neprivatizuoto į socialinį pakeistas teisinis būsto statusas jiems ne tik užkirto kelią įsigyti butus lengvatinėmis sąlygomis – žmonėms dar buvo primesti tam tikri turtinės padėties apribojimai, atsirado prievolių, kurių jie anksčiau neturėjo.

Juk sovietmečiu ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais „valdiški“ butai buvo suteikiami nekeliant reikalavimų gyventojų turtinei padėčiai.

Daugiau uždirbsi – liksi be stogo virš galvos

Advokatė D.Višinskienė pasakojo, kad į advokatų kontorą dėl nepalankių socialinių sutarčių sąlygų susirūpinę kauniečiai kreipėsi jau prieš keletą metų. Pirmoji byla, ginant neprivatizuoto buto gyventojų teises, laimėta 2009 m.

Tąsyk kreipėsi suglumusi klientė: dešimtmečius gyveno neprivatizuotame, po skyrybų padalintame bute. 2002 m. su Kauno miesto savivaldybe pasirašius naują nuomos sutartį, visas butas tapo socialiniu būstu – o po kurio laiko savivaldybė pareikalavo deklaruoti pajamas.

„Tai buvo vienas pirmųjų nerimo signalų Kaune: nejau, jei mano pajamos didės – ateityje neteksiu būsto? Kokiu pagrindu, jei visą gyvenimą čia gyvenau? O socialinio būsto sutartyje numatyta, jog nuomininko turtui ar pajamoms viršijus Vyriausybės nustatytą dydį, sutartis nutrūksta, būstą jis turi palikti. Neiškovojus tokios nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, gresia vos prakutus, daugiau uždirbus netekti vienintelio stogo virš galvos“, – konstatavo advokatė.

Privatizuoti galėjo, bet – neprivalėjo

D.Višinskienė pabrėžė, jog tokio pobūdžio bylose teismų praktika – palanki gyventojams.

„Vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams turi būti taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos“, – vienoje iš nutarčių yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Kitoje to paties teismo nutartyje pabrėžiama, jog įstatymai anuomet nenustatė pareigos būtinai pirkti nuomojamas patalpas, o asmenų, kurie nuomojamų butų neįsigijo nuosavybėn, teisinis statusas nepakito – jie ir toliau liko gyvenamųjų patalpų nuomininkai.

Tuo tarpu pastaruoju metu dažnėja atvejų, kai žmonės, paskatinti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, kreipiasi į savivaldybę tikėdamiesi nusipirkti butą, kuriame gyveno dešimtmečiais – ir tik tada sužino, kad to padaryti negalės dėl socialinio būsto statuso.

Apie buto statusą sužinojo tik šiemet

Dviejų šią vasarą taikos sutartimi teisme baigtų bylų faktinės aplinkybės panašios. Abiejose bylose advokatės D.Višinskienės kontoros teisininkai kovojo, kad būtų pripažintos negaliojančiomis tos pačios privalomosios socialinio būsto sutarties nuomos sąlygos, kurios į ginamų klientų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo įtrauktos nepagrįstai ir neteisėtai.

Vienu atveju, mirus pagrindinei būsto nuomininkei V.T. ir perrašant 1985 m. jos vardu sudarytą nuomos sutartį kitų šeimos narių (marčios, vėliau – anūkės) vardu, Kauno miesto savivaldybė sudarė socialinio būsto nuomos sutartį, nors turėjo tiesiog pratęsti susiklosčiusius gyvenamosios nuomos santykius.

Antruoju atveju daugiau nei 50 metų nuomojamose patalpose gyvenantys kauniečiai – motina ir sūnus – tik šiemet, kreipęsi dėl galimybės nusipirkti butą, sužinojo, kad jam taikomas socialinio būsto statusas. Tuo tarpu mirus pagrindiniam nuomininkui J.M., iš tikrųjų su jo šeimos nariais tęsėsi gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Perrašius sutartį su savivaldybe, būstas virto socialiniu, nuomininkams to net nesupratus.

Ieškinyje teismui advokatė D.Višinskienė priminė tuometį teisinį reguliavimą: sovietmečiu, išnuomojant butą tiek V.T., tiek J.M., socialinis būstas net negalėjo būti suteiktas – nes tokių būstų nenumatė to laikotarpio įstatymai. Vadinasi, abiem atvejais išnuomota gyvenamoji patalpa, o ne socialinis būstas.

„Įstatymas neturi grįžtamosios galios. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo“, – pabrėžė advokatė.

Taip pat konstatuota, jog ieškovų, gyvenusių kaip pagrindinio nuomininko šeimos nariai, teisė naudotis butu automatiškai neišnyko įsigaliojus kitiems teisės aktams, be to, nė vienas iš nuomininkų nėra kreipęsis į savivaldybę, kad jiems būtų suteiktas socialinis būstas. Ieškovai netgi nebuvo informuoti, kad į nuomos sutartį bus įrašytos būsto ir jų pačių statusą keičiančios sąlygos.

Ieškinyje pasiremta ir teisės aktais, nustačiusiais, jog nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. pabaigos, pagrindu būstą nuomojantiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta viršijus turto ir pajamų ribą, šių nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas neturi ribojimų, taikomų sutartims, sudarytoms nuo 2003 m. pradžios jau pagal kitus teisės aktus.

Dėl savo būsto pakovoti verta

D.Višinskienė pabrėžė, kad socialinių nuomos sutarčių sąlygos pripažintos negaliojančiomis nepaisant to, kad patys gyventojai kažkada šią, jiems nepalankią, sutartį pasirašė. Paprastiems piliečiams, neturintiems teisinių žinių, teko pasikliauti valstybės institucija, kuri turėjo ir valdžios įgaliojimus, ir profesionalių darbuotojų, taigi, ir perdėto pranašumo.

Šios ir kitos faktinės aplinkybės advokatei leido konstatuoti, jog savivaldybė, būdama stipresnė teisinių santykių dalis, tikslingai ir nesąžiningai pasinaudojo savo padėtimi ir pranašumu, į nuomos sutartį įtraukusi nepagrįstas, neteisėtas sąlygas.

„Sutartį sudaro dvi šalys – šiuo atveju savivaldybė ir žmogus. Teoriškai šalys sutartį gali keisti. Tačiau iki šiol kreipęsi į savivaldybę gyventojai susilaukdavo tik formalių atsakymų – esą, pasirašę sutartį jie patvirtino sutinkantys su jos sąlygomis, ir dėl to nėra pagrindo ją keisti.

Vis dėto pastebėjome, kad kai 2009 m. laimėjome bylą, savivaldybės būsto nuomos sutartyse, sudaromose su naujais nuomininkais, mūsų ginčytos sąlygos buvo išbraukiamos.

Vadinasi, pakovoti už galimybę turėti savo būstą – verta“, – kalbėjo advokatė D.Višinskienė.

Kol kas nežinoma, kiek gali būti atvejų, kai savo teises nuomininkams teks ginti teisme. Vien iki 2009 m. sudarytų neva socialinio būsto sutarčių – daugybė, ir jau nuo pavasario teisininkai stebi tam tikrą interesantų sujudimą – spėjama, kad rudenį pagausės ir bylų, informuoja Diana Višinskienė.