Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatydamas, kad nuotekų valymo įrenginys (pats įrenginys su filtravimo šuliniu) yra pastatytas didesniu nei 1 m atstumu iki sklypo ribos, todėl nebuvo privalomas gretimų sklypų savininkų sutikimas. Teismas vadovavosi tuo, kad infiltracinis laukas, kuriame susigeria išvalytos nuotekos, nėra valymo įrenginių dalis. Apeliacinės instancijos teismas žemesnės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kasacinis teismas, įpareigodamas atsakovą per 3 mėnesius išmontuoti infiltravimo lauką, nurodė, kad nors statinio statybai keliami reikalavimai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tačiau, šioje byloje keliant klausimą dėl statybos sodo žemės sklype ir mėgėjų sodo teritorijos tvarkymo, reikia pirmiausia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme keliamus reikalavimus.

• Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja mėgėjų sodo teritorijos tvarkymo bendruosius reikalavimus, šio straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinti statinių sodo žemės sklype statybai keliami reikalavimai, tarp šių reikalavimų – ir tas, kad pastatai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, inžineriniai statiniai (išskyrus tvoras) – ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau visais atvejais – kad jie nedarytų žalos kaimyninio sklypo naudotojui; mažesniu atstumu statiniai gali būti statomi turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
• Teisėjų kolegija konstatavo, kad šio įstatymo nuostatos pažeidimas lemia atitinkamo statinio statybos neteisėtumą ir gretimo sodo žemės sklypo savininko teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija vertino, kaip skelbiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešime, kad gretimo sodo žemės sklypo savininko teisėms teismine tvarka apginti pakanka įrodyti, kad ginčo statinys be jo sutikimo gretimame sodo žemės sklype yra pastatytas mažesniu atstumu, negu reglamentuoja Sodininkų bendrijų įstatymas.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekilo ginčo dėl tos aplinkybės, jog infiltravimo laukas yra įrengtas mažesniu negu 1 m atstumu iki bendros šalių sodo žemės sklypų ribos, kita vertus, kilo klausimas, ar infiltravimo laukas apskritai gali būti laikomas statiniu (jo dalimi) Statybos įstatymo prasme. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad infiltravimo laukas nėra statinys (jo dalis). Ieškovė savo kasaciniame skunde išreiškė nesutikimą su tokia teismų išvada, todėl teisėjų kolegija pasisakė dėl šio klausimo, nes jis turi esminę reikšmę sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas pripažinti ieškovės teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija nesutiko su teismų išvada, kad infiltravimo laukas nėra statinys (jo dalis). Teismų buvo nustatyta, kad infiltravimo laukas nėra būtinoji valymo įrenginio sudėtinė dalis, kad valymo įrenginį sudaro biologinis reaktorius, visas nuotekų valymas vyksta vienoje talpykloje, o išvalytos nuotekos išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją arba į filtravimo šulinį bei laukus, kad infiltravimo lauko paskirtis – sugerti išvalytą (o ne valyti) vandenį.

Pasak teisėjų kolegijos, pagrįsta teismų išvada, kad infiltravimo lauko įrengimas nėra būtinas. Ir be jo nuotekų valymo įrenginys „Bioclar B-6“ gali funkcionuoti: išvalytos nuotekos gali būti išleidžiamos į atvirus vandens telkinius, lietaus kanalizaciją ir kt. Šios bylos atveju infiltravimo laukas vis dėlto buvo įrengtas, siekiant užtikrinti tinkamą ir nepertraukiamą nuotekų valymo įrenginio ir kartu paties nuotekų valymo proceso funkcionavimą.

„Nuotekų valymo proceso užbaigimas yra neatskiriamas nuo išvalytų nuotekų pašalinimo, kitaip tariant, išvalytų nuotekų šalinimo procesas yra sudėtinė nuotekų valymo proceso, kaip visumos, dalis, o infiltravimo laukas, kaip nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, būtent ir buvo įrengtas išvalytų nuotekų pašalinimo funkcijai įgyvendinti, t. y. užtikrinti išvalytų nuotekų pašalinimą jų sugerdinimo į gruntą būdu. Išvalytų nuotekų susigėrimo procesas gali vykti natūraliai, t. y. neįrengiant infiltravimo lauko, arba statybos būdu įrengiant tokį lauką. Jeigu susigėrimo (sugerdinimo) vieta yra įrengiama statybos būdu (atliekant statybos darbus <...> ir naudojant statybos medžiagas, t. y. atliekant žemės darbus, vykdant natūralaus grunto pakeitimą susigėrimo procesui užtikrinti reikalingais substratais ar medžiagomis ir kt.), egzistuoja teisinis pagrindas vertinti tokį infiltravimo lauką kaip nuotekų valymo įrenginio sudėtinę dalį“, – nurodė kasacinis teismas.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad nuotekų valymo įrenginys „Bioclar B-6“, vietinis vamzdynas, filtravimo šulinys (rezervuaras) ir infiltravimo laukas kartu sudaro vietinį inžinerinį nuotekų valymo ir šalinimo tinklą, atitinkantį Statybos įstatymo pateiktas apibrėžtis (2 straipsnio 10 ir 66 dalys). Inžineriniai tinklai yra priskiriami inžineriniams statiniams (Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), vadinasi, ginčo infiltracinis laukas yra (inžinerinio) statinio (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme) dalis.

• Kasacinis teismas konstatavo, kad infiltravimo laukas, kaip vietinio inžinerinio nuotekų valymo ir šalinimo tinklo dalis, turėjo būti įrengtas laikantis inžinerinių statinių sodo žemės sklype statybai keliamo atstumo reikalavimo ir turėjo būti įrengtas ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos. Infiltravimo laukas be gretimo sodo žemės sklypo savininkų sutikimo įrengtas mažesniu, negu yra reglamentuotas, atstumu iki bendros šalių sodo žemės sklypų ribos, vadinasi, atsakovas pažeidė Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatas (6 straipsnio 4 dalies 1 punktas) ir kartu ieškovės, kaip gretimo sodo žemės sklypo savininkės, teises.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Parengta pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešimą.