Pasigenda unikalių projektų

Kaip pastebi doc. dr. A. Juozapaitis, statyba nuolatos keičiasi. Net ir tada, kai mums gali atrodyti, jog tos pačios technologijos naudojamos metų metus, laboratorijose verda darbas. Šiandien mes net nenutuokiame, kokios statybinės medžiagos ateis po keliolikos metų.

„Jau matome, kad plienas pasitraukia. Ateina anglies, stiklo pluoštas. Visokios kitokios stipriosios medžiagos.  Ir tas pats plienas šiandien jau visiškai kitoks. Jis itin stiprus, jo reikia trigubai mažiau nei buvo įprasta. Tai iš esmės keičia pačias konstrukcijas“, – duoda pavyzdį dekanas.

Žinoma, nauji sprendimai naudą duos tik vienu atveju. Reikia žmonių, kurie suvoktų jų naudą ir gebėtų juos pritaikyti.

Nuotraukoje – dr. A. Juozapaitis

„Ne taip seniai mes net kalbėjomės su Architektūros fakulteto atstovais. Architektai juk turi suvokti visus tuos dalykus, kad nepastatytų namo ant vištos kojos. Suvokimui labai daug padėtų IT programos. Su jomis galima įvertinti, kaip pasikeis statiniai naudojant naujas medžiagas“, – teigia doc. dr. A. Juozapaitis.

Architektūros inžinerijos srityje jam tenka pamatyti nemažai futuristinių sprendimų. Tuo pasirūpina jaunoji projektuotojų karta.

„Jie konstruoja inovatyvius dangoraižių, tiltų, stadionų modelius. Jie to nori. Tai juos uždega. Aišku, gyvenimas po to gal šiek pakerpa sparnus. Čia gal ir yra viena didesnių problemų. Reikia suprasti, kad tiems jauniems žmonėms išėjus į pasaulį ir pamačius, kad realiai tokių projektų nėra, gali ateiti didelis nusivylimas“, – pripažįsta mokslininkas.

Anot jo, taip jau yra, kad šiuo metu mes ruošiame specialistus gerokai tobulesnei statybai, nei ji yra iš tikrųjų. Turime kompetencijų, kurios tiesiog lieka neišnaudotos. Taigi Lietuva čia turėtų pasitempti.

„Čia toks akmenukas į architektų daržą. Deja, mes turime mažai projektų, į kuriuos pasižiūrėjus būtų galima pasakyti, kad tas statinys ar tiltas yra unikalus“, – sako doc. dr. A. Juozapaitis.

Neturime prabangos atsilikti

Aišku, vien architektų jis nekaltina. Realybė tokia, kad šios specialybės atstovams tiesiog nėra sąlygų vaizduotei išlaisvinti

„Tiesa tokia, kad mes esam riboti galimybėmis. Visų pirma, finansinėmis. Unikaliems statiniams reikia laiko ir pinigų. Kai jų nėra, nėra ir projektų. Dar blogiau tai, kad nepratampydami raumenų inžinieriai praranda gebėjimus. Jeigu dešimt metų projektavai paprastas konstrukcijas, tai kažko unikalaus jau nebesugebėsi sukurti. Čia vienas didžiausių mano skausmų – mums trūksta originalių gražių pastatų“, – kalbėjo VGTU Statybos fakulteto dekanas.

Ir tą skaudulį būtina kažkokiu būdu spręsti. Lietuva tiesiog negali sau leisti nebūti inovatyvi, neeksperimentuoti. Esame maža tauta ir mūsų ateitis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai gebėsime išnaudoti savo intelektualinį potencialą.

„Galiu atsakyti labai banaliai. Mokslui dabar svarbiausia būti naujų sprendimų priekyje. Bent jau neatsilikti nuo jų. Mums būtina generuoti gerus, kokybiškus rezultatus. Negalime atsilikti nuo užsieniečių. Privalome būti jiems lygiaverčiai, o gal net ir pralenkti juos. Pastebiu, kad ir Lietuvos mokslininkai kartais būna šiek tiek per kuklūs. Be reikalo. Mes juk važinėjame po visą pasaulį, pristatome savo teorijas, ir jos būna priimamos. Tikiu, kad turime žmonių, kurių pavardės projektavimo pasaulyje greitai bus labai plačiai žinomos. Aišku, tam reikia įdirbio. Tačiau mes tai tikrai galime. Mes tikrai ne prastesni“, – įsitikinęs doc. dr. A. Juozapaitis.