„Auditoriai nustatė, kad dėl neparengtų reikalingų poįstatyminių teisės aktų Šilumos ūkio įstatyme numatytų šilumos tiekimo ir priežiūros pokyčių nuostatos nėra tinkamai įgyvendinamos ir nepasiekti visi numatyti tikslai – ne visos šilumos sistemos modernizuotos ir gyventojams perduota tik nedidelė dalis šilumos punktų. Taip pat nesudarytos sąlygos tinkamai prižiūrėti šilumos sistemas, o nauja šilumos punktų priežiūros tvarka naudinga tik daliai gyventojų“, – apibendrindama audito rezultatus sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Priėmus Šilumos ūkio įstatymo pataisas, nustatančias, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemų modernizavimo sąnaudos, buvo prarastas šio modernizavimo lėšų šaltinis. Tačiau nebuvo numatytos priemonės, galinčios užtikrinti šilumos tiekimo sistemų modernizavimą ir remontą (tarp jų – ir gyventojų lėšų kaupimas šiam tikslui). Todėl iki šiol nebaigtas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo procesų atskyrimas – liko nemodernizuota (nepertvarkyta) apie 20 proc. šilumos punktų. Nepertvarkyti šilumos punktai neužtikrina efektyvaus šilumos vartojimo, centralizuoto šilumos tiekimo tinklai negali dirbti optimaliu režimu, dėl to vartotojai negauna visos galimos naudos ir turi papildomų išlaidų dėl neefektyvaus šilumos naudojimo.

Auditoriai konstatavo, kad numatytas modernizuotų šilumos punktų perdavimas gyventojams vyksta vangiai, per 2012–2014 m. gyventojams priklausančių šilumos punktų dalis padidėjo vos 4 proc., neperduotų liko dar maždaug 9 tūkst. šilumos punktų (apie 50 proc.). Kol jie visi neperduoti šilumos vartotojams, nėra galimybių finansuoti likusių maždaug 6 tūkst. punktų modernizavimą, nes neperduotų šilumos punktų savininkams – šilumos tiekėjams – nekompensuojamos su jų remontu ar modernizavimu susijusios išlaidos.

Iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų į šilumos tarifą buvo įtrauktos sąnaudos, reikalingos šilumos punktų priežiūrai, remontui ir atnaujinimui, tad savivaldybėse kiekvieno namo gyventojai už tai mokėdavo po lygiai, nepriklausomai nuo faktinių sąnaudų. Atsisakius išlaidų padengimo solidarumo principu, gyventojai atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes dalis jų mokėdami už šilumą mokėjo ir už šilumos punktų modernizavimą, tačiau jo taip ir nesulaukė. Dabar jiems tenka patiems rūpintis šilumos punktų atnaujinimu ir papildomai kaupti lėšas šiam tikslui. Apskritai, bendros šilumos punktų priežiūros išlaidos gyventojams padidėjo, ypač mažų daugiabučių namų gyventojams. Pažymėtina, kad priėmus minėtus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, nebuvo numatytos priemonės, leidžiančios išvengti tokios padėties.

Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, kad šilumos tiekėjas negali būti šilumos punkto prižiūrėtoju, galioja tiems centralizuotai tiekiamos šilumos tiekėjams, kurių paslaugomis naudojasi maždaug pusė šalies gyventojų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Todėl ne visi šilumos vartotojai Lietuvoje turi vienodas galimybes pasirinkti šilumos punktų prižiūrėtoją. Be to, auditoriai pastebi, kad viena iš pagrindinių neefektyvaus šilumos vartojimo priežasčių yra daugiabučių namų šildymo sistemų išbalansavimas, tačiau šių sistemų subalansavimas nėra vienas iš privalomųjų namo eksploatavimo darbų, kurie atliekami be gyventojų sutikimo, o gyventojai dažnai trukdo prižiūrėtojams sutvarkyti šildymo sistemas. Eksploatuojant tokias sistemas, šiluma vartojama neefektyviai.

Auditorių nuomone, perteklinės šilumos tiekimo rizikos būtų galima išvengti prie nuotolinio (distancinio) valdymo sistemų prijungus savivaldybių ir kontroliuojančiųjų institucijų ar net gyventojų informacines sistemas ir tokiu būdu sugriežtinti šilumos punktų prižiūrėtojų darbo kontrolę.

Valstybės kontrolė pateikė Vyriausybei, Energetikos ir Aplinkos ministerijoms rekomendacijas, kurios turėtų padėti padidinti šilumos vartojimo efektyvumą daugiabučiuose namuose, pagerinti šilumos punktų priežiūrą ir šio proceso kontrolę, praneša Valstybės kontrolė.