Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas karčiausioms šiandieninėms aktualijoms: komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų tvarkymo problematikai, pakuočių atliekų apskaitai, pakuočių perdirbimui. Neliko neaptartas ir gyventojų įsitraukimo į atliekų ir pakuočių tinkamo tvarkymo sistemą svarba bei motyvavimo būdai, naujų paieškos, infrastruktūros tobulinimo svarba. Atskira diskusija paskirta ir gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimo problematikai, savivaldos ir gamintojų bei importuotojų bendradarbiavimo ypatumams.

Diskusijų fone išryškėjęs pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje veikiančių dalyvių interesų suderinamumo trapumas, dar kartą patvirtino sistemoje tvyrančią įtampą, juntamą ir UAB „Kauno švara“ kasdienėje veikloje. Kaip diskusijos metu pastebėjo UAB „Kauno švara“ generalinis direktorius ir Lietuvos savivaldybių komunalinių įmonių asociacijos (SKIA) prezidentas Dalius Tumynas „norint kad pakuočių atliekų tvarkymo sistema veiktų darniai, kiekvienas sektoriaus dalyvis turi turėti naudą, pradedant pakuočių gamintojais, importuotojais, rūšiuotojais, baigiant surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo įmonėmis. Negali kažkuris vienas dalyvis pakreipti sistemos tik jam naudinga linkme. Pagrindinė spraga visame tame - unifikuotos, tvarkingos, pirminės apskaitos trūkumas. Kiekvienas sektoriaus dalyvis savaip pateikia ir interpretuoja skaičius, ko pasekoje nėra aiškumo visoje sistemos veikloje.“

Sistemą būtina tobulinti

Ką būtų galima patobulinti ar pakeisti, kad būtų ne tik kartu, bet ir saldu? Daugiau pasvarstymų ir pasiūlymų iš UAB „Kauno švara“ pozicijų ir patirties, kurie konferencijos – diskusijos metu nebuvo iki galo aptarti ir išgryninti.

Gamintojų bei importuotojų atsakomybės strategija ir įgyvendinimo sunkumai. Gamintojo atsakomybės principas, kuris Lietuvoje įteisintas daugiau nei prieš 10 metų, nurodo, kad gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, šios sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą. Bet ar pilnumoje ši strategija yra įgyvendama?

Lietuvoje įdiegta užstato už vienkartines pakuotes sistema iš sistemos „išgriebia“ vertingiausią pakuotės dalį, kuri gali būti perdirbama. Taigi, atliekų ir pakuotės mažėja, tačiau ženkliai didėja sistemos aptarnavimo ir sutvarkymo kaštai, o subsidijos iš gamintojų ir importuotojų nepadengia patirtų kaštų. Pastaruosius dengia atliekas tvarkančios įmonės.

Dar viena iš problemų, kurią būtina spręsti – tai atliekos, susidariusios po rūšiavimo. Tai tokios pakuočių atliekos, likusios po rūšiavimo operacijų, kurios nėra tinkamos perdirbimui (atliekų sąrašo kodas 19 12 12 – kito mechaninio atliekų (įskaitant medžiagų mišinius)). Tai tas atliekų srautas, kurio tvarkymui vėl gi pilnai nėra išgrynintas gamintojų ir importuotojų atsakomybės taikymas, ir nėra gaunamos lėšos padengti turėtoms išlaidoms. Dalis ir gyventojų surūšiuotų atliekų yra netinkamos perdirbti. Kaip pažymi Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė „tokios atliekos vežamos į Kauno regiono nepavojingų atliekų sąvartyną. Beveik visas (ypač plastikinės) pakuotės atliekas, kurių nėra galimybės parduoti perdirbėjams, būtų galima deginti, o už degių pakuotės atliekų sutvarkymą (deginimą energijai gauti) turėtų būti išduodami pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai. Tačiau Lietuvoje nėra galimybės to padaryti, nes atliekas deginančios įmonės neturi leidimo deginti pakuočių atliekas, o anksčiau minėtos netinkamos perdirbti atliekos (sąrašo kodas 19 12 12) nėra laikomos pakuočių atliekomis“.

Analogiška situacija sutinkama ir Kauno MBA gamykloje, kur mechaninio – biologinio apdorojimo įrenginiuose iš bendro atliekų srauto ne tik atskiriamas biologiškai skaidžių atliekų kiekis, bet ir pakuotės atliekos bei antrinės žaliavos, kurias būtų galima nukreipti perdirbimui. Tačiau dėl perdirbėjų nebuvimo, atliekos nukreipiamos visai kitu keliu, ko pasekoje vėl gi nėra iki galo įgyvendinamas gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas. Ir šiuo metu deja gyventojai priversti kelis kartu susimokėti už pakuočių tvarkymą: pirmą kartą pirkdami prekes, antrą kartą – mokėdami mokesčius už komunalinių atliekų sutvarkymą.

Kaip elgtis su atliekomis po rūšiavimo? 

Susirūpinimą kelia kasmet krintančios antrinių žaliavų supirkimo kainos. Pateikti UAB „Kauno švara“ žaliavų supirkimo kainų pokyčiai 2015 – 2017 m. (prisegtame faile "Zaliavu supirkimas") aiškiai parodo, kad gerokai anksčiau sudarytos sutartys su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, su įsivertintais padengimo įkainiais, jau nebeatitinka realios situacijos. Problema opi daugeliui tokių įmonių - nėra kompensuojami patirti nuostoliai.

Nėra unifikuotos pakuočių atliekų morfologinės sudėties nustatymo metodikos. Kaip pastebi SKIA direktorė Aušra Zigmontienė, „nagrinėjant problemas kompleksiškai ir ieškant sprendimo būdų, svarbu įvertinti kokie pakuočių atliekų kiekiai susidaro, kokia jų dalis yra perdirbama, kitaip panaudojama ar deginama, kokia neperdirbama. Tad svarbu priimti vieningą standartizuotą tvarką ir ja visiems vadovautis, su didesniu dažniu ir atitinkama imtimi atliekamais morfologiniais tyrimais“. Apskaita ir morfologiniai tyrimai turi aiškiai, ir nedviprasmiškai parodyti kokie susidaro neperdirbamų pakuočių kiekiai, kurių tvarkymo kaštai gamintojų bei importuotojų nėra subsidijuojami. Šioje veikloje atliekas tvarkančios įmonės patiria papildomų išlaidų.

Griežtos vieningos pirminės pakuočių atliekų apskaitos nebuvimas. Ar atliekų apskaita šiuo metu yra tiksli? Ar apskaitomas kiekvienas pakuočių atliekų kilogramas? Turbūt būtų sudėtinga tikėtis teigiamo atsakymo į šiuos klausimus, ypač iš privataus sektoriaus. UAB „ Kauno švara“, kaip savivaldybės kontroliuojamos įmonės statusas, įpareigoja įmonę teikti informaciją viešai. Ko pasekoje dažnai matome nesutapimus, lyginant savo skaičius su pateikiamais . Šiuo metu deklaruojami organizacijų duomenys, negali adekvačiai parodyti kaip vykdomos nustatytos užduotys. Pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje nėra vieningo atskaitos taško, todėl paliekama vietos interpretacijoms.

Superkamos pakuotės apskaita. Taškus ant „i“ padėtų sudėti ir įvesta griežta superkamos pakuotės apskaita, tiek iš juridinių, tiek iš fizinių asmenų. Pirmuoju atveju išrašant sąskaitas, antruoju – pateikiant asmens duomenis, nepriklausomai nuo superkamų atliekų kiekio.