Kokia yra architektūros paskirtis? Taip, paprastas atsakymas būtų „pastatų projektavimas“. Tačiau tai tik praktinis lygmuo. Kokia ideologinė architektūros paskirtis? Atsakymų prigalvota pačių įvairiausių. Eksperimentai su raiškos formomis, visuomeninio gyvenimo formavimas, socialinių problemų sprendimas etc. Tačiau mažiausiai naudingas iš jų būtų toks: architektūra – tai menas.

Koks yra meno išskirtinumas? Tai yra jo asmeniškumas. Nėra nieko asmeniškiau už meno kūrinį. Niekas niekada tiksliai nesupras, kodėl menininkas sukūrė vieną ar kitą dalyką, kas jį įkvėpė kūrybiniam aktui. Taigi teigti, kad architektūra yra menas, tai eliminuoti kolektyviškumą iš pastato kūrimo proceso. Kažkoks pastatas atrodo vienaip arba kitaip todėl, kad architektas taip norėjo. O kodėl jis taip norėjo – jau net nelabai mūsų reikalas. Nėra čia ko kištis į menininko kūrybinį procesą.

Nepaisant to, į architektūrą, galbūt iš įpratimo, vis dar dažniausiai žiūrime kaip į meną. Patys architektai save irgi dažniausiai laiko menininkais. „Architektūra yra menas, ir nieko daugiau“, – yra sakęs žymus architektas Philipas Jonesas. Prestižinio „Pritzker“ prizo lauretas Richardas Meieris yra rėžęs dar skambiau: „Architektūra yra pati puikiausia meno rūšis.“ Net ir JAV prezidentas Barackas Obama geriausius architektūros pavyzdžius pavadino „meno kūriniais, kuriuose turime galimybę gyventi“.

Tačiau kodėl jie visi nėra teisūs?

Kultūros istorikas Larry'is Shineris pastebi, kad pats „menas“ yra palyginti nesenas išradimas. „Menas“ gimė prieš maždaug pora šimtmečių Europoje. Lotyniškas žodis „ars“ tradiciškai reiškė tiesiog amatą. „Ars“ galėjo būti ir stalininkystė, ir galanterija. Svarbu tik tai, kad minima veikla reikalauja tam tikrų įgūdžių. Tik aštuoniolikto amžiaus pabaigoje praktinis „meno“ aspektas nustumtas į antrą planą. Į priekį išstumtas ezoterinis. Menas tapo dalyku, kuris kuriamas genijų įkvėpimo akimirkomis, ir skirtas žmonėms, kurie turi pakankamai išlavintą skonį, idant galėtų juo mėgautis. Kitaip tariant, menas egzistuoja savaime. Vienintelė meno paskirtis yra būti menu. Jeigu architektūra yra menas, tai ir architektūros vienintelis tikslas yra būti architektūra.

Tačiau ar toks apibrėžimas tinka architektūrai? Akivaizdu, kad ne. Architektūra egzistuoti pati savaime negali. Kitas garsus architektas Patrikas Schumacheris yra kvietęs nustoti painioti meną ir architektūrą. „Architektų uždavinys yra kontroliuoti mus supančios aplinkos formas, o ne jų turinį. Architektūra nėra menas, nors jos tikslas ir yra į visuomenės evoliuciją įnešti naujų raiškos formų. Mums reikia suprasti, kad formos daro įtaką mūsų gyvenimams, bet daro tai labai praktiniame lygmenyje“, – dėstė jis.

Architektas šia savo mintimi atkreipia dėmesį į itin dažnai pastebimą architektų puikybės išraišką. Jie daug kalba apie tai, kaip „naujos formos“ prisideda prie „visuomenės evoliucijos“ ir jos „progreso“. Tačiau niekada nesigirdi paaiškinimų, kaip tai pasireiškia. Ironiškiausia tai, kad patys garsiausi architektai dažniausiai užsižaidžia su egzotiškomis formomis ir pamiršta bet kokią „visuomenės evoliuciją“, jos progresą ir panašius dalykus.

Vakaruose architektūra dažniausiai laikoma menu dėl egzotiškų formų bei žaidimų su jomis. Menas mūsų kultūroje yra tiesiogiai siejamas su saviraiška. Jeigu viename ar kitame darbe ją įžvelgiame, tai tą objektą laikome meno kūriniu.

Visgi čia esama ir didžiulio konflikto. Architektūra visų pirma turi būti funkcionali. Jeigu ji tokia nėra, ji neatlieka savo paskirties. Garsi architektė Zaha Hadid viešojoje erdvėje apibūdinama kaip kūrėja, kuriai jos „asmeninė vizija rūpi labiau už viešąjį interesą“. Kitas garsus architektas Frankas Gehry vieno žurnalo buvo tituluotas „architektūrinės saviraiškos avataru“, o jis pats saviraiškos laisvę įvardino kaip pamatinę architekto teisę. Nieko keisto, kad žurnalas „Architectural Review“ minėtųjų kūrėjų paskutiniuosius projektus apibūdino štai taip: „[Jie] arogantiškai atsisako prisitaikyti prie vietinio konteksto... užuot tai padarę, jie garsiai pareiškia apie teisę laisvai reikšti savąjį ego.“

Z. Hadid prieš kelis metus netgi sukūrė pakankamai įdomų precedentą. Kai vieni Kinijos projektuotojai pradėjo naudoti formas, kurios priminė vieną iš jos projektų, ji netgi kreipėsi į teismą dėl autorinių teisių pažeidimo. Tačiau jeigu viena iš architektūros funkcijų yra padėti visuomenei progresuoti pristatant jai „naujas formas“, kaip Z. Hadid tokiu atveju prisideda prie jų įgyvendinimo? Juk jeigu architektams tikrai rūpi „visuomenės evoliucija“, kodėl neleisti inovacijomis naudotis laisvai, visiems norintiems? Juk, pvz., Elonas Muskas taip pasielgė ne su vienu savo projektu.

Panašu, kad tokiais atvejais architektams labiau rūpi savireklama, o ne „progresas“.

Kaip pastebėjo Frankas Zappa, „menas – tai sugebėjimas kurti kažką iš nieko, ir vėliau tai parduoti“.

Tačiau ar architektūra tikrai kuria „kažką“ iš „nieko“?

Paruošta pagal Huffingtonpost.com informaciją