Aptikau tokią statistiką: skaičiuojant tik tuos prekybos centrus, kurie pirkėjams siūlo įvairias prekes ir paslaugas (ne mažiau kaip 10 skirtingų nuomininkų) bei yra didesnio ploto (ne mažiau kaip 4.000 m² naudingo ploto), bendras jų plotas Lietuvoje sudaro 1.308.000 m², Estijoje – 988.000 m², Latvijoje – 827.000 m². Tačiau skaičiuojant prekybinį plotą tenkantį 1.000-iui šalies gyventojų, matyti ženkliai didesnis skirtumas tarp Baltijos šalių valstybių: Estijoje 1000-iui gyventojų tenka 751 m2 prekybinio ploto, Lietuvoje – 444 m2 , o Latvijoje – 413 m2  („Ober-haus“ statistika).

Žiūrint iš rinkos pusės, naujų prekybos centrų statyba, „Lidl“ atsiradimas – visa tai yra pagrįsta ekonomiškai. Juk jei nebūtų pagrįsta ekonomiškai, greičiausiai ir nestatytų.

Tačiau man, kaip urbanistui, visuomet svarbu – o ką tos parduotuvės duoda vietos verslui? Kaip tos parduotuvės prisideda prie vietos bendruomenės gyvenimo? Įtarčiau, kad niekaip. Generuojame pelną, kuris tiesiog nusėda didelės įmonės sąskaitose.

O smulkūs vietos verslininkai lieka tokioje pat situacijoje. Manau, jog kokios nors mažos parduotuvėlės vietos ekonomikai būtų naudingesnės.

Prekybos centrai kuria naujas darbo vietas? Taip, tačiau ne tik „Lidl“, – jau ir „Maxima“ nebėra lietuviška kompanija.

Žiūrint iš kokybinės pusės – tai iš tiesų, savotiški blynai miesto struktūroje. Atėjęs bet kuris verslininkas, bet kuris gamybininkas žiūrės, už kiek laiko nuo investavimo jis gali pradėti gauti pelną. Tai reiškia, jog dažniausiai bus naudojami standartizuoti statybos būdai, paprastos medžiagos. Miestui tai estetinės vertės neprideda. Žiūrint į miesto urbanistinį audinį, jie tikrai „iškrenta“.

– Laimei, dar senamiestyje nepradėta „kepti“ prekybos centrų?

Senamiestis yra kultūros paveldo teritorija ir dar – nepaprastai brangi žemė. Taigi čia tarsi rinka susireguliuoja natūraliai. Vis tik senamiestyje vis tiek gyvena ir dirba žmonės, jiems reikia apsipirkti.

Tačiau visi klausimai dėl prekybos centrų – daugiau dėl kokybės, ne dėl pačios jų funkcijos. Ar turiu ką nors prieš prekybos centrus – ne! Ar turiu ką nors prieš, kad dažniausiai tai yra tiesiog „skardinė dėžutė“, su milžinišku asfalto dangos plotu? Taip. Nes manau, kad gali būti padaryta ir estetiškesnių sprendimų.
Prekybos centrų savininkai, vystytojai galėtų atkreipti daugiau dėmesio į savo aplinką, tos aplinkos kokybę. Galbūt tai yra dar vienas „parduodantis“ dalykas, iš kurio taip pat galima vėliau uždirbti? Taigi prekybos centrai – nieko savaime blogo, klausimas tik kaip jie „įsipaišo“ į esamą struktūrą.

Kokių esu matęs gerų pavyzdžių? Olandijoje yra prekybos centras, kurio pavadinimas verstųsi „Žalias pasažas“.
Parduotuvės orientuotos į aukštesnes pajamas turinčius klientus. Šis tinklas pakankamai gerai susitvarko tiek su parkavimo vietomis, tiek su parduotuvės išvaizda, senų pastatų panaudojimu.

Tai yra vienas iš tinklų, kuriems rūpi ne tik pelnas. Na, jei jau ant savo logotipo užsidedi žalią lapą, matyt, jautiesi atsakingas tiek už produktus, kuriuos parduodi, tiek už miesto urbanistinę struktūrą.

Tiesa, svarbu paminėti ir parduotuvės orientaciją: viena vertus, ta paradinė prekybos centro pusė, kuri atrodo normaliai, tačiau dar yra ir ta galinė pusė, kuri dažniausiai labai stipriai apkartina gyvenimą tiems, kas atsiduria už jos.

Iš prekybos centro tikėtis, kad daugiau nei 10 proc. sienos ploto bus skiriama langams – nerealu. Nes prekybos centras, kaip toks, turbūt norėtų, kad būtų tik įėjimo durys ir nieko daugiau. Na, taip lengviau kontroliuoti vidaus temperatūrą, tačiau kartu yra ir kita funkcija: nematydamas langų prekybos centro lankytojas nejaučia, ar diena, ar naktis, kiek valandų. Panašu į kazino aplinką – nėra laikrodžių ir langų.

Lietuvoje, tiesą sakant, man patinka kaip tvarkosi „Ikiukai“. Įvertinus kvadratų skaičių tai nėra mažos parduotuvės – minimum 500 ar daugiau kvadratinių metrų.

Tačiau viskas išdėstyta pakankamai kompaktiškai ir neužkliūna už akių. Matyt, tai yra vienintelis tinklas, užėmęs tą mažų parduotuvių miestų centruose nišą.