Išpeikė šviestuvus – pagamino pakuotę

Vytautai, kodėl dizainas? Kas pastūmėjo rinktis šią profesiją?

Dizainą pasirinkau dar mokydamasis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. 9-oje klasėje reikėjo rinktis specializaciją ir man norėjosi kažko labiau apčiuopiamo ir paliečiamo – nei grafika, tapyba ar skulptūra. Norėjosi aiškesnės ir grynesnės veiklos. Į menų gimnaziją papuoliau beveik atsitiktinai – šeimoje menininkų nebuvo, tačiau buvęs klasės draugas, perėjęs mokytis į „čiurlionkę“ vis pasakodavo, kaip ten įdomu, kokia nereali ten atmosfera. Taip pradėjau piešti, rinkti balus ir įstojau į 7-ą gimnazijos klasę. Skirtumas tarp M.K.Čiurlionio gimnazijos ir įprastos mokyklos buvo toks didelis, kaip tarp profesinės mokyklos ir universiteto. Nuolat supo aplinka, kurioje kuriamas menas, muzika, šokis. Menų gimnazija man buvo lyg didžiulė avansinė dovana, ten atradau ir save, ir savo kelią. Nežinia kuo būčiau tapęs, jei ne gimnazija, gal automobilių sportas būtų įtraukęs – kai pradėjau mokytis menų, teko rinktis tarp jų ir kartingų, kuriuos lankiau ne vienus metus.

Ar taip niekada ir nesuabejojote dėl savo pasirinkimo?

Ne. Jau gimnazijoje pradėjau eiti link konkrečių formų, atsirado noras interjere pritaikyti gamtos elementus. Kai 12-oje klasėje reikėjo rengti diplominį darbą, sumąsčiau kurti šviestuvus iš šaknų. Žiemą kartu su tėvu važiavome į Neringą rinkti išgarintų šaknų, susiradau kavinę netoli gimnazijos, kuri sutiko, kad jų erdvėse realizuočiau projektą. Deja, kai šviestuvai jau buvo pagaminti, mokytojams pasirodė, kad man per anksti tokiais projektais užsiimti, kad „atvėsintų“, darbą įvertino 3-tu dešimtbalėje sistemoje. Per pusantro mėnesio teko sukurti pakuočių seriją klasiokės tėvų į Prancūziją eksportuojamiems keramikos gaminiams – šįkart diplominis darbas jau buvo įvertintas labai gerai.

Su "Narbutas ir Ko" - jau 20 metų

Netrukus tarp Jūsų kūrinių atsirado ir baldai, ar nekilo mintis specializuotis tik juos ir kuriant?

Taip išėjo, kad nuo pat pradžios mane įtraukė visas spektras dizaino darbų. Studijuodamas dirbau reklamos įmonėje, dar besimokant pirmame kurse sukūriau vaikišką kėdutę, laimėjusią apdovanojimą. Beruošiant kėdutes konkursui Japonijoje dėstytojas pamatė, kaip pilstau karštą vandenį ant faneros ir ją lankstau, šiai vis pokšint ir triokšint. Dėstytojo dėka vaikiškus baldus pamatęs „Narbutas ir Ko“ cecho vadovas pasiūlė pagaminti prototipą konkursui. 1994 m. pirmą kartą su „Narbutas ir Ko“ dalyvavau parodoje „Baldai. Medis. Technologijos.“ – taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, besitęsiantis iki šiol. Bakalauro darbą gyniausi jau su realiai pardavinėjama biuro baldų sistema „Ovum“, vėliau sekė įvairūs kėdžių projektai. Kai reikėjo gintis magistro darbą, sukūriau namų biuro sistemą – tuomet maniau, kad darbas namuose tampa labai aktualiu klausimu ir siekiau rasti sprendimą, kaip suderinti namų ir darbo aplinkas. Negaliu savęs vadinti vienos srities dizaineriu. Pradėjau nuo baldų, tačiau man patinka erdvės visuma: baldai, interjeras, architektūra. Taip atsirado ir visuomeniniai projektai, tokie kaip „Upės korio“ kėdutės ar Baltų dievų parkas Naisiuose.

Esate pelnęs ne vieną apdovanojimą, kuriuo savo kūriniu pats labiausiai didžiuojatės?

Smagiausia, kai gautas diplomas sutampa su pardavimu – man patinka kurti unikalius produktus, kurie gali būti vartojami masiškai. Pirmąjį apdovanojimą pelnė kėdžių sistema, sukurta dar 1998 m., antra kėdžių sistema „Verso“, kurią sukūriau 2002 m., gaminama ir sėkmingai parduodama iki šiol, po visą pasaulį jau virš 300 000 kėdžių pasklidę. Apdovanojimų gauta ir už biuro interjerus – man smagu progresuoti nuo baldų į pastatus, jų erdvę, kuriant nepakanka mąstyti siaurai. Geriausias to pavyzdys – „Swedbank“ pagrindinė būstinė Vilniuje, kur baldų sprendimus nuo sekretorės iki valdybos pirmininko darbo vietos pavyko sėkmingai integruoti į pastato architektūros stilistiką.

Kaip gimsta idėjos?

Mane įkvepia aplinka. Jaučiu jos dvelksmą, kartais pati pirma pagauta mintis ar niuansas virsta kūriniu. Pavyzdžiui, „Corio“ šviestuvai atsirado netrukus po to, kai pirmą kartą kopinėjau medų. Įkvėpimas atėjo labai greitai, projektas gimė per vieną vakarą. Mane įkvepia gamtos elementai, kad ir korys – viena tobuliausių geometrinių formų, kuri lengvai adaptuojasi prie mūsų šiandieninės aplinkos.

Kėdutės - Neries urbanizacijos pradžiai

O kaip atsirado „Upės korys“?

Mėgstu leisti laiką gamtoje, Neries pakrantėmis važinėtis dviračiu. Kartą, prieš 5 metus, pastebėjau, kad vis daugiau žmonių leidžia laiką upės pakrantėse, tačiau atsisėsti nėra kur, kas ant betono, kas ant žolės pritūpęs. Per valandą suskaičiavau apie 80 žmonių ir suvokiau, kad žmonėms reikia ne tik upės, bet ir patogios erdvės leisti laiką paupyje. Per 5 metus kėdučių skaičius pasiekė beveik 400, dalies jų įrengimą finansavau pats, prisidėjo ir verslo įmonės: pirmoji buvo „Zanussi“, kėdutes padovanojusi jaunavedžiams, naujausias 276-ias kėdutes miestiečiams padovanojo „Caparol Lietuva“. Neužtenka vien kalbėti, reikia imtis ir daryti. Man miela matyti kaip žmonės vis iš naujo atranda upę, daugumoje pasaulio miestų vandens telkinys yra traukos objektas, tikiuosi, kad kėdutės taps pradžios tašku Neries urbanizacijai Vilniuje ir sulauksime laiko, kai socialinis gyvenimas jos pakrantėse virte virs. Be to, kad kėdutės išsprendžia sėdėjimo klausimą, „Upės korio“ projekto dėka atgijo ir sovietinės betoninės paupio struktūros. Nežadu sustoti, kėdučių dar labai daug reikia, šis projektas man tapo gyvenimo būdo dalimi.

Papasakokite apie Baltų dievų parką Naisiuose.

Mintis sukurti Baltų dievų parką Naisiuose kilo Ramūnui Karbauskiui. Projektuodamas 1,5 km ilgio muziejų po atviru dangumi pasinėriau į istorines mūsų protėvių kultūros ir tradicijų, mūsų identiteto paieškas. Naisiuose pavyko atkurti tai, kas susiję su mūsų šaknimis, baltiško atgimimo centrą. Muziejuje jau yra įrengtos Saulės ir Ugnies aikštės, Alkos kalnas, daugiau kaip 50 ąžuolinių dievybes įkūnijančių skulptūrų, atsirado simboliai aikščių pavidalu, kurie matomi ir iš kosmoso. Buvę Zubovų dvaro ūkiniai pastatai renovuojami į amatų dirbtuves, Naisiuose atsiras krašto muziejus, centras po truputį tampa kultūros ir amatų atgimimo vieta. Šią vasarą pievoje bus atidaryta „verpstė“ – žolynas, kuriame augs mūsų aplinkai būdingi, bet nepelnytai pamiršti augalai.

"Jaučiuosi esąs baltu"

Jūsų kūryba labai įvairialypė, kaip pats ją apibūdintumėte?

Vienu žodžiu sakant, aš jaučiuosi esąs baltu, man rūpi aplinka, kurioje gyvenu. Kaip dizaineriui, man svarbu aiškiai žinoti, dėl ko visa tai daroma. Tuomet kūrinys ar daiktas gali būti ir spalvingas, ir neutralus, svarbiausia, kad būtų funkcionalu. Mano darbo braižas toks – aiškiai atsakyti į klausimą, ko reikia. Tikiu tuo, kad viskas priklauso nuo minčių, kaip galvosi, taip ir bus. Džiaugiuosi galėdamas kurti ir projektus, iš kurių gyvenu, ir visuomeninius, visiems prieinamus. O lietuviams siūlau neužsikuisti, matyti plačiai ir pirmiausia atrasi save, grįžti prie savo identiteto bei prisiminti savo šaknis. Mus ilgą laiką bandė nutautinti, todėl mums teko dviguba užduotis atgaivinti prarastas tradicijas – o jas prisiminus ir atsakymai, kokius simbolius ar spalvas naudoti, ateis savaime.

Atrodo visą save atiduodate kūrybai, ar lieka laiko sau? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Priklausomai nuo oro sąlygų laisvą laiką skiriu aktyviam laisvalaikiui. Kai pučia vėjas – buriuoju ar kaituoju, kai vėjo nėra, mėgstu važinėti dviračiu ir dalyvauti varžybose, bėgioti, kartais pėsčiomis nueinu ir 50 kilometrų. Vėjas, erdvė ir vanduo išvalo galvą, tada į krantą grįžtu kaip naujas, be to, vėjas, kaip simbolis, yra informacija, turbūt tada ir prisigaudau idėjų. 

Naudotos pašnekovo asmeninio archyvo nuotraukos.