Ko siekiate projektu „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“?

Jei apimti visą projektą ir jo misiją – siekiame, kad būtų sukurtos unikalios, vietos dvasią atspindinčios stotelės Kuršių nerijoje, taip pat kad būtų kuo daugiau kalbama apie projektavimą šioje jautrioje teritorijoje.

Kada šis kūrybinių dirbtuvių projektas prasidėjo ir kiek jis šiemet truks?

Projektas prasidėjo balandžio mėnesį, o baigsis tradicinio A. Zavišos renginio metu rugsėjo pradžioje.

Kodėl šio projekto objektu pasirinkote mažosios architektūros kūrinius – autobusų stoteles?

Architektūriniai sustojimai – kūrybinis procesas, į kurį nuo pradžios stipriai įtraukiama tiek visuomenė, tiek valdžios atstovai, tiek tyrėjai ir skirtingų sričių specialistai. Lietuvoje nėra stiprios analogiškų kūrybinių dirbtuvių praktikos, todėl norėjom pradėti nuo mažo objekto. Autobusų stoteles pasirinkome dėl kelių priežasčių: visų pirma – tai visuomeninis objektas, kuriuo naudojasi didelė dalis tiek Neringos gyventojų, tiek turistų. Be to, laukimo funkciją minimaliomis priemonėmis galima nesunkiai papildyti, taip šiam viešam objektui suteikiant naują, netikėtą, kultūrinę funkciją. Galiausiai, unikalios stotelės pabrėžtų savitus gyvenviečių charakterius.

Sakykite, kas yra šio projekto dalyviai? Kas – organizatoriai?

Pagrindiniai projekto dalyviai yra penkios architektų grupės: „Aketuri architektai“, „Ambraso architektų biuras“, „DO architects“, Simona Kazakauskaitė su Aistė Aleksandroviene ir Vaiva Andriušytė. Architektams visose stadijose padės savivaldybės atstovai, mokslininkai, įvairių sričių specialistai, bendruomenė. Projekto organizatoriai – „A. Zavišos labdaros ir paramos fondo“ iniciatyvinė grupė: Jurgita Raišutienė, Aurimas Baužys, Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis bei fondo pirmininkė Ramunė Staševičiūtė, 

Kokie numatomi tokio projekto rezultatai? Kada visuomenė galės su jais susipažinti ar išvysti?

Visą projekto eigą stengiamės maksimaliai viešinti. Tai yra vienas iš projekto tikslų, kad su vystančiu procesu išsamiai galėtų susipažinti visi juo besidomintys, galbūt ateityje pasisemti patirties vykdant analogiškus projektus. Pirmajame projekto etape siekiame išanalizuoti stotelių maršrutą, gauti skirtingas jo koncepcijas ir išrinkus geriausią darbą įgyvendinti pirmąją stotelę. Taip pat tradicinio A. Zavišos renginio metu rugsėjo mėnesį vyks seminaras, skirtas architektūrinių sustojimų projekto aptarimui, dalyvių patirties, įžvalgų pasidalinimui. O pirmąjį stotelės projketą tikimės įgyvendinti 2016-ais metais, bendradarbiaujant su „Europos architektūros studentų asamblėjos“ (EASA) dalyviais.

Papasakokite plačiau apie architekto Algimanto Zavišos asmenybę ir darbus čia, Neringoje.

A. Zaviša buvo buriuotojas ir principingas architektas, kovojęs už modernią architektūrą, kuri paliktų šio laikmečio pėdsaką Kuršių nerijoje. Būdamas Neringos vyriausiu architektu, prisidėjo prie bendrojo plano kūrimo. A. Zavišos kartu su R. Krištapavičiumi projektuota naujoji Nidos bažnyčia – puikus modernios architektūros pavyzdys. 

Sakykite, kokie būdingiausi Neringos architektūros bruožai? Kuo ji išskirtinė, unikali? Kokia šio krašto architektūrinė raiška?

Mano galva, Neringos architektūra yra labai praktiška, asketiška. Išaugusi iš paprastų, utilitarių poreikių, turinti stiprų ryšį su gamta ir per laiką įsigėrusi į kultūrą. Vyraujantis užstatymas – žvejų kaimai su būdingais vienaaukščiais šlaitiniais nameliais, kurie dažnai būdavo nutepami smala, siekiant apsisaugoti nuo atšiaurių gamtinių sąlygų. Vėliau Neringą atradę dailininkai savo paveiksluose įvedė mėlyną spalvą, kuria šiuo metu ir puošiasi nemažai namelių.

Teigiate, kad vienas iš projekto uždavinių – dialogo tarp modernios ir tradicinės Neringos architektūros vystymas. Kaip jį matote ir kokį norėtumėte regėti?

Manau, ta asketiška dvasia, tvirtos medžiagos, paprastumo ir proporcijų grožis turėtų keliauti į modernią architektūrą, ieškant naujų formos interpretacijų, įdomių konstruktyvinių sprendimų, žaismo su medžiagomis ir detalių grožio. Moderni Kuršių nerijos architektūra turėtų būti kaip kokybiški rėmai nuostabiai Neringos gamtai.

Šią unikalią vietovę globoja įstatymai, prižiūri ne viena institucija. Kokią kūrybinę laisvę čia turi architektai projektuodami, statydami naujus objektus? 

Čia projektuodami architektai supranta, jog procesas nebus paprastas. Tai įdomus ir nelengvas uždavinys. Bet tikiu, jog diskutuojant, dirbant su pagarba aplinkai ir turint tikrai gerą idėją atsiranda ir tvirtų argumentų jai įgyvendinti.

Ir paskutinis klausimas – prašau išskirti svarbiausius Neringos architektūrinio paveldo objektus, kuriuos vertėtų aplankyti kiekvienam čia atvykusiam.

Jei išskirti Nidos senąją architektūrą, matyt, jos grožis yra kompleksiškume. Atvirajame žemėlapyje (OpenStreetMap) yra sužymėtos autentiškos žvejo sodybos („Žvejo namas“), kurias verta pamatyti. Jei išskiri pavienius objektus, – žinoma, elegantiškosios Juodkrantės vilos, Smiltynės kurhauzas, evangelikų bažnyčios. Taip pat kopgalio fortas, savo laiku sėkmingai konvertuotas į Jūrų muziejų. Šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai – Nidos bažnyčia, Ešerinė, pastatų kompleksas „Jūra. Smėlis. Vėjas“ taikliai perteikiantis senųjų Juodkrantės vilų charakterį. Bet čia tik mano asmeninė nuomonė. Kiekvienas atranda savas istorijas.