Kiekvieną dieną mus supa tūkstančiai, milijonai reklaminių pranešimų. Reklamos mus perkelia į šiek tiek kitokį, gražesnį, pasaulį. Reklamose žmonės gali pasigirti lygia, porcelianine oda ir akinančiomis šypsenomis. Reklamose net ir „McDonald's“ mėsainiai atrodo kaip pats sveikiausias maistas visame pasaulyje. Tačiau mes puikiai žinome, kad tai netiesa. Visa tai – tik iliuzija.

Žmonės, kurie domisi architektūra ir jos naujovėmis, neabejotinai pastebėjo, kad panašiai veikia ir vystomų projektų vizualizacijos. Jos – žvilgančios, be menkiausių nešvarumų, tiesiog tobulos. Žiūrėdami į jas, atsiduriame kitame pasaulyje. Geresniame ir gražesniame. Tačiau tuo pat metu puikiai suprantame, kad vizualizacija ir galutinis produktus tikrai neatrodys taip pat. Realybė bus gerokai nykesnė, proziškesnė.

Taigi natūraliai kyla klausimas: ar esama kažkokio skirtumo tarp reklamos ir architektūrinės vizualizacijos? Ciniškiau nusiteikę žmonės neabejotinai atsakytų: ne. Vizualizacija – tai ta pati reklama, kurios tikslas – parduoti žmonėms iliuziją, geresnės tikrovės viltį.

Ir vis dėlto dėti lygybės ženklo tarp reklamos ir vizualizacijos iš principo negalima. Skeptikai pamiršta, kas iš tikrųjų yra architektūrinė vizualizacija. Vizualizacija – tai pakankamai abtraktaus brėžinio tąsa. Jos tikslas yra brėžiniui suteikti lengviau suprantamą formą, pristatyti pagrindines idėjas užsakovui, visuomenei bei žiniasklaidai.

\

„Kohn Pedersen Fox“ vizualizacija

Prieš kelis dešimtmečius tai buvo daroma gerokai paprastesniu būdu. Architektūros studijos žmonėms pristatydavo būsimų statinių maketus. Paprastus, kartoninius maketus. Tai buvo būdas su architektūra visai nesusijusiems žmonėms parodyti, kas netrukus atsiras jų kaimynystėje. Tačiau tie paprastučiai modeliai šiandien atrodytų mažų mažiausiai juokingai. Šiandienos filmuose juk kuriami ištisi itin realistiški pasauliai. Paprastas vaikiškas žaidimas mobiliajame telefone gali pasigirti geresne grafika už senojo tipo modelius. Tokioje aplinkoje vizualizacijos yra ne galimybė, o būtinybė. Tik vizualizacijomis įmanoma atkreipti dėmesį, patraukti žmonių akį (o kartais – ir piniginę) į savo pusę.

Nieko keisto, kad šiandien didžiausios architektūros firmos turi skyrius arba partnerius, kurie specializuojasi kurdami vizualizacijas. Tokių žmonių užduotis yra surasti pačius optimaliausius komunikacijos metodus. Kaip pademonstruoti, jog naujas pastatas organiškai įsilies į esamą aplinką? Kaip nuraminti žmones, bijančius, jog naujas projektas užkimš ir taip ankštą miesto dalį? Kaip atkreipti dėmesį į patraukliausias projekto detales? Vizualizacijų kūrėjai nuolatos bendradarbiauja su architektais, klausosi jų ir padeda brėžinius paversti šiuo tuo daugiau nei abstrakčiomis linijomis.

Beje ir patys Statybunaujienos.lt žurnalistai yra susidūrę su atveju, kai vienas iš Kuršių nerijoje rekonstruojamų objektų klientus į atvirų durų dienas kvietė vizualizacijomis. Pastarosios neišnyko ir tuomet, kai pastatai jau stovėjo visu gražumu. Mat vizualizacijoje galima piešti smėlėtas kopas. Jos iš tiesų yra, tik ne tokios ranka pasiekiamos, kaip pavaizduota. O kitoje daugiabučio pusėje – ne tokie mieli garažai, kuriuos iš nuotraukos skaitmeniniu trintuku dar gali kaip nors dar gali ištrinti, o iš realybės – ne.

Būtų klaidinga manyti, kad vizualizacijos naudojamos tik dar dalyvaujant konkursuose ir viliojant potencialius klientus. Tiesa tokia, kad daugiau kaip pusė vizualizacijų yra sukuriama jau laimėjus konkursus, t. y. jau pasirašius visas sutartis. Taigi jos veikia ne tiek kaip reklama, kiek kaip komunikacijos įrankis. Jis turi parodyti užsakovams ir visuomenei, ko galima tikėtis, o ne kurti iliuzijas. Įsitikinimas, jog vizualizacijos su būsima realybe turi labai mažai ką bendro – klaidingas. Jeigu iš tikrųjų vieną kartą sukursi iliuziją, tai kitą kartą tokios galimybės paprasčiausiai nebeturėsi. Žmonės tave tiesiog vertins kaip melagį, smėlio pilių statytoją.

Tačiau, net ir tai žinodami, kritikai nesiliauja vizualizacijų pliekti kritikos rimbais. Pastaraisiais metais jiems labiausiai kliūna viena ryški tendencija. Vis labiau populiarėja projektai, kurie trina mūsų supratimo, kas yra pastatas, ribas. Kalbama apie pastatus su žaliosiomis zonomis. Ir ne šiaip mažytėmis pievutėmis, bet tikrais parkais keliasdešimties metrų aukštyje. Kritikai burnoja, kad vizualizacijos, kuriose matome tokias zonas, iš principo negali tapti realybe. Neva pastate negali būti pakankamo dirvožemio sluoksnio. Neva tokiame aukštyje per stiprus vėjas. Ir smogas padarys savo. Tačiau tiesa tokia, kad architektai ir vizualizacijų kūrėjai nedalija pažadų į kairę ir dešinę tiesiog šiaip sau. Projektuose viskas apskaičiuota ir pamatuota. Taip, pažadai ambicingi ir sunkiai įgyvendinami, bet jie anaiptol nėra nerealūs.

Pasaulyje jau yra pakankamai daug pavyzdžių, kaip tokios ambicingos koncepcijos virsta realybe.

Žinoma, negalima paneigti, kad net ir pati realistiškiausia vizualizacija visgi tėra menininko interpretacija. Ji iš principo negali atitikti realybės. Ji gali tiesiog bandyti ją nuspėti.
Tačiau kas yra geriau? Pateikti galbūt šiek tiek per tobulai atrodančią vizualizaciją ar techninį brėžinį, kurio suprasti didžioji visuomenės dalis nesugebės? Kaip reaguotų miesto bendruomenė, jeigu pristatant kitą didelį projektą žiniasklaidoje pasirodytų brėžiniai, paimti tiesiai nuo architekto darbo stalo?

Galiausiai vizualizacijos turi ir idėjinį tikslą. Jos turi sukelti entuaziazmą, paskatinti su nekantrumu laukti naujo pastato. Gera vizualizacija gali taip sudominti visuomenę, kad ši norės aktyviai prisidėti prie projekto vystymo. Pavyzdžiui, neseniai Amsterdamo gyventojus taip pakerėjo būsimo Art Depot pastato su sodu ant stogu koncepcija, kad jie net pradėjo kampaniją, kurios metu rinktos lėšos jam kurti.

Paruošta pagal Archdaily informaciją