Pirmasis jų datuotas 1911 metais. Tai buvusio Viktoro Lukaševičiaus namo Gedimino pr. 39 (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III rūmai) tarpduryje įmūryta lentelė, kurioje rusų ir lenkų kalbomis užrašyta: „Namą 1911 metais statė technikas Każimierzas Zimmermanas, rangovė – N., M. ir L. Godfridų įmonė“. 

Kiti du reliktai užsilikę nuo tarpukario. Buvusios Labdarybės draugijos kieme, tarp Labdarių ir Vilniaus g., išliko keletas betoninių šaligatvio plytelių su užrašais „T. Szopa, K. Zimmerman, Wilno“, o Bokšto gatvėje, netoli sankryžos su Savičiaus gatve, rasime lietaus nuotekų vamzdžio dangtį su užrašu „Inżynier Spokojny“.

Senųjų Vilniaus architektų, kurie tada dažnai vadinti ir mūrininkais (murator), ir dailidėmis (carpenter), ir meistrais (baumeister), ir statybininkais (budowniczy), autorystę šiandien galime nustatyti tik pagal archyvinius dokumentus, o jei šie neišlikę, tenka spėlioti pagal statybos braižą ir stilių. Tokiu būdu nustatytos pavardės, kurias šiandien žino daugelis: Enkingeris, Cini, Hozijus, Breitfussas, Zaoras, Nonhartas, Glaubitzas, Gucevičius. 

Rusijos imperijos laikų architektų – Poussier, Gregotowizciaus, Čagino, Polozovo, Maculewicziaus, Michnevičiaus, Jasińskio, Januszewskio, Prozorovo, Filipovičiaus-Duboviko – kūriniai šiandien vertinami kur kas kukliau, tačiau būtent jie suformavo šiuolaikinio Vilniaus centro, Naujamiesčio, Žvėryno ir kitų senųjų rajonų veidą.

Ir, pagaliau, unikalių modernizmo potėpių urbanistiniam Vilniaus veidui suteikė tarpukario architektai bei statybininkai – tiek vietiniai, tiek atvykę iš Varšuvos bei kitų didžiųjų Lenkijos miestų. 

Senojo miesto statytojai

Kas XIII–XV a. statė Vilniaus mūrus – nežinome. Laikotarpis nuo Mindaugo (XIII a. vidurio) iki pat Aleksandro Jogailaičio (XV a. pabaigos) itin stokoja rašytinių šaltinių, tad kalbėti apie tų laikų architektus apskritai neįmanoma. Tik XV ir XVI a. sandūroje iš praeities ūkų išnyra pirmosios statybos meistrų pavardės. Tai Gdansko meistrai: Janas Skiedelis, 1498 m. vadovavęs Katedros remontui, ir M. Enkingeris, 1500 m. statęs gotikinę Šv. Onos bažnyčią.

Kur kas daugiau žinių apie renesansinio Vilniaus statytojus suteikia XVI a. dokumentai. Beveik visi aukštos kvalifikacijos amatininkai, įskaitant ir architektus, tada buvo kviečiami iš užsienio. Žygimanto Senojo laikais minimi 1534 m. Katedrą rekonstravę italų arch. G. Cini ir Bernardinas Zanobi de Giannotis, mūrininkas Benediktas iš Sandomiro. Bene labiausiai žinomas tų laikų meistras yra iš Vokietijos kilęs inžinierius, Žaliojo tilto statytojas Ulrichas Hozijus, 1515–1535 m. ėjęs Vilniaus pilininko (lot. praefectus castrorum, lenk. horodniczy, rus. городничий) pareigas. Vėliau, Žygimanto Augusto laikais, jį pakeitė tėvynę Lietuvoje atradęs olandas karo inžinierius Jobas Breitfussas, pilininku buvęs 1554–1571 metais. 

XVI a. prieš statant pastatus, jau buvo rengiami architektūriniai brėžiniai (abrys) ir maketai. Bene pirmasis toks liudijimas mus pasiekia iš 1551-ųjų. Tų metų spalio 16 d. dailidė Mikalojus Venecijietis (Nicolaus Venecianus lignifaber) už projektuojamos Vilniuje bažnyčios (tikriausiai Šv. Onos ir šv. Barboros) maketą gavo 20 auksinų. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje saugomas universiteto Didžiojo kiemo planas su planuojamais statyti pastatais, kurį 1582-aisiais nubraižė jėzuitas P. Bokša. 1668-ųjų birželį krokuvietis architektas Janas Zaoras atsivežė į Vilnių medinį Šv. Petro ir Povilo bažnyčios maketą, kurį pakoregavęs, pradėjo jos statybą.

Archyviniuose dokumentuose minimas Stepono Batoro laikais Vilniaus pilyse dirbęs italų mūrininkas Pietro Peregrino. Vazų vykdytas statybas XVII a. pradžioje prižiūrėjo Vilniaus pilininkas P. Nonhartas, o jose dirbo dailidė Wilhelmas Pohlis. Vėliau, nuo 1623-ųjų, ankstyvojo baroko formomis Vilnių puošė Matteo Castello ir broliai Tencallos. 

Žymiausias baroko epochos, apėmusios visą XVII a. ir didžiąją XVIII a. dalį, architektas – J. Ch. Glaubitzas, Vilniuje gyvenęs nuo 1738 m. iki mirties 1767-aisiais. Įdomu, kad du menotyrininkai – S. Lorentzas ir V. Drėma – šiam architektui priskyrė net 39 statinių autorystę, nors archyviniai šaltiniai patvirtina tik kelis iš jų. Taip gimė Glaubitzo mitas, nepaliekantis erdvės kitiems architektams.

LDK ir ATR laikotarpį ir kartu baroko epochą simboliškai užbaigė arch. L. Gucevičiaus iššauti du klasicizmo šūviai (katedra ir rotušė), pakeitę barokinio Vilniaus veidą ir skelbę naujų laikų pradžią: „[Katedra] tarytum vakar pastatyta ir, žvelgiant į jos frontoną, greičiau į galvą užklys mintys apie Graikiją, Paryžių, Italiją, negu apie Jogailą ir Lietuvą. <...> Anoji Katedra bylotų mums apie praeitį, o šis dailus dorėniškas panteonas nieko mums nesako.“ 

Senąjį Vilnių statė atvykėliai, nes vietinių specialistų tiesiog nebuvo. Du architektūros kursai – teorijos ir praktinės architektūros – Vilniaus akademijoje pradėti dėstyti tik 1773-iaisiais, jau panaikinus Jėzuitų ordiną, o Architektūros katedra LDK Vyriausioje mokykloje įkurta tik 1793-iaisiais. Klasicizmo pradininko Lietuvoje M. Knakfuso dėstytus kursus lankęs L. Gucevičius po 20 metų tapo pirmuoju šios katedros profesoriumi. Vėliau katedrai vadovavo M. Šulcas, o šiam žuvus – K. Podczaszyńskis, išleidęs trijų tomų knygą „Początki architektury dla użytku młodzi akademickiéy“ („Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui“), kuri laikoma pirmuoju Lietuvoje architektūros vadovėliu.

Kokiuose namuose gyveno senieji Vilniaus architektai, statę puošnias bažnyčias ir ištaigingus rūmus valdovams bei turtingiems miestiečiams? Deja, daugelio jų namų jau nebėra arba nežinoma, kur jie stovėjo. Štai G. Cini Žygimantas Augustas buvo nupirkęs namą netoli Rotušės, o J. Breitfussui – dabartiniame Švarco skersgatvyje. Ant P. Nonharto namo Antakalnyje pamatų vėliau iškilo Sapiegų rūmai, o L. Gucevičiaus namas nugriautas po Antrojo pasaulinio karo.

Kad architektai tais laikais priklausė Vilniaus elitui, liudija du išlikę namai: U. Hozijaus namas Vokiečių g. 24 ir J. Ch. Glaubitzo namas Pranciškonų g. 6 (pirmas namas į pietus už neogotikinio plytų pastato). U. Hozijaus namo būta didelio, su trimis kiemais, o vartus puošė akmeniniai karalių herbai. Šiandien jame įsikūrusio restorano antrame aukšte išlikę sienų dekoro fragmentų. J. Ch. Glaubitzo namas Pranciškonų gatvėje buvo mažesnis, tačiau garsėjo šiurpą keliančiu „šėtoniško mūrnamio“ (kamienica Satanowska) pavadinimu.

Urbanistinis sprogimas 1890–1897 m.

Taip jau nutiko, kad Rusijos imperijos laikotarpis Lietuvoje (1795–1915) sutapo su modernaus miesto kūrimosi laikotarpiu. Kiek pavėlavęs, Vilnius patyrė tą patį, ką ir visi Vakarų Europos miestai: gynybinių įtvirtinimų naikinimą, geležinkelio tiesimą, geometrinio gatvių tinklo formavimą, pramoninę revoliuciją, masinį gyventojų daugėjimą. Tik 1839 m. atsirado planingą užstatymą užtikrinanti Vilniaus miesto architekto pareigybė.

Paradoksalu, tačiau tų laikų Vilniaus architektūroje įsigalėjo ne nacionalinis rusų bizantinis stilius, taikytas tik stačiatikių cerkvėms, o Vakaruose paplitę kosmopolitiniai istorizmo, eklektikos ir moderno stiliai, leidę laisvai interpretuoti gotiką, baroką, renesansą ir deklaravę pasirinkimo laisvę (eklektikos sąvoka tada buvo suprantama kitaip nei šiandien: gr. eklektikos – išsirenkantis). Europos civilizacijos poveikis, pasiekęs Lietuvą ir tiesiogiai, ir per imperijos metropolijas, buvo toks stiprus, kad laiko požiūriu mažai atsilikta nuo Vakarų Europoje plitusių tendencijų. Tuo galima įsitikinti iš dešiniojo Neries kranto pažvelgus į Žygimantų gatvę – jos vaizdą sunku atskirti ir nuo Sankt Peterburgo, ir nuo Vienos vaizdų.

1795–1915 m. laikotarpiu aiškiai pastebimi du miesto plėtros etapai. Pirmąjį, trukusį iki paskutinio XIX a. dešimtmečio, sąlyginai galima pavadinti inercijos, o antrąjį, apėmusį 1890–1915 metus, – proveržio etapu. Pirmajam būdingi itin lėti statybos tempai – per 1818–1860 m. pastatyta tik 113 naujų mūrinių namų. Tai tiesiogiai susiję su politinės žemvaldžių galios silpnėjimu. Nušalinti nuo politikos dvarininkai jau nebesistatė rezidencijų, o naujasis buržua sluoksnis dar nebuvo susiformavęs. Pirmoje XIX a. pusėje statybas prižiūrėjo Vilniaus gubernijos statybos ir kelių komisija bei gubernijos architektai – prancūzų kilmės architektas J. Poussier (XIX a. pirmame ketvirtyje), universiteto auklėtiniai K. Gregotowiczius ir Afanasijus Ranvidas. Vėliau šias pareigas perėmė iš Sankt Peterburgo atvykęs N. Čaginas ir mokslus Maskvoje baigęs A. Polozovas. 

Urbanistinis sprogimas įvyko apie 1890-uosius, kada pirklių ir pasiturinčių miestiečių skaičius pasiekė kritinę ribą. 1890–1897 m. Vilniuje iškilo net 400 naujų mūrinių namų, susiformavo Naujamiesčio rajonas, suprojektuotas pagal Prancūzijoje gimusias planimetrinės urbanistikos tradicijas. Visus privačių statybų reikalus tvarkė 1876 m. įsteigtas Vilniaus miesto valdybos statybos skyrius ir Vilniaus miesto architektai: A. Bykovskis, C. Maculewiczius, K. Korojedovas, V. Michnevičius, B. Stankevičius.

Be minėtų gubernijos ir miesto architektų, daug statinių XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje suprojektavo F. Jasińskis – beveik 20, J. Januszewskis – daugiau nei 30, M. Prozorovas – daugiau nei 50, W. Gorskis – daugiau nei 70, A. Filipovičius-Dubovikas – daugiau nei 160. Pastarasis architektas teturėjo techniko išsilavinimą, o projektuose dažniausiai nurodydavo esąs statybininkas. Jo projektuoti pastatai išsiskiria kalto metalo grotelėmis, drožinėtomis durimis ir spalvotų plytelių prieangiu su užrašu „Salve“ arba namo statybos data.

Tuo metu architektūra jau tapo pelningu verslu. Pirmąją privačią statybos kontorą (dabar Vilniaus g. 21) 1884 m. įsteigė J. Januszewskis. 1901 m. W. Stypułkowskis kartu su A. Kłeinu įkūrė Viniaus statybos biurą (Šv. Jurgio pr. 9), 1908 m. T. Rostworowskis kartu su techniku K. Zimermmanu – architektūros dirbtuves (dabar Tilto g. 3), o 1912 m. A. Parczewskis ir V. Michnevičius – biurą „Architekt“ (dabar Vilniaus g. 23). Šie biurai konkuravo ne tik tarpusavyje, bet ir su laisvai samdomais architektais, technikais bei inžinieriais. 

Išliko nemažai privačių to meto architektų namų, liudijančių, kad ši profesija tada teikė nemažų pajamų. J. Basanavičiaus ir Teatro g. kampe stovi prabangi N. Čagino 1879 m. statyta vila su profesiniais architekto simboliais. 1898 m. J. Januszewskis pasistatė didžiulį 4 aukštų namą Vilniaus g. 21. 1903 m. A. Filipovičius-Dubovikas susiprojektavo vieną gražiausių Vilniuje moderno stiliaus namų (dabar – M. Valančiaus g. 3). 1913 m. V. Michnevičius nuošalioje Naujamiesčio gatvelėje susirentė medinį namą, panašų į nedidelį dvarelį (dabar P. Skorinos g. 5).

Statybų bumas 1938–1939 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo statybų priežiūros sistema išliko panaši kaip ir prieš jį. Svarbių valstybinės reikšmės objektų priežiūra buvo priskirta vaivadijos kompetencijai, o mažiau svarbių statinių ir privačių namų statyba patikėta magistrato statybos skyriaus priežiūrai. Daug senųjų architektų į pokario Vilnių nebesugrįžo, o V. Michnevičius persikėlė į Kauną, kur vadovavo Žemaičių plento tiesimo darbams. 1920 m. T. Rostworowskio ir K. Zimmermano architektūros dirbtuvėse 60-metį T. Rostworowskį pakeitė daug jaunesnis inžinierius Teofilis Szopa. Taip susikūrė bene pati pajėgiausia tarpukario statybos įmonė, stačiusi ir Trijų kryžių paminklą, ir lenkų bunkeriais vadinamus Vilniaus gynybos žiedo įtvirtinimus. Pagrindiniai projektuotojai buvo dar prieš karą dirbę architektai: A. Antonowiczius, E. Rouba, A. Zasztowtas ir A. Filipovičius-Dubovikas.

Nuo 1919 m. S. Batoro universiteto Dailės fakultetas ėmė ruošti architektus, tačiau išleido vos kelias jų laidas. 1926 m. taupymo sumetimais Architektūros katedra buvo uždaryta. Tai buvo netikėtas smūgis ir fakulteto vadovui F. Ruszczycui, ir visam universitetui, kuris nebegalėjo išugdyti vietinių architektų. J. Bułhako pasipiktinimui nebuvo ribų: „Nuo pat priešų atneštų karo negandų Ruszczycas nepatyrė panašaus smūgio, kaip tas keistas, jokiu protingu motyvu nepaaiškinamas centrinės valdžios potvarkis.“

Vis dėlto panašus urbanistinis sprogimas, koks buvo paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, Vilnių sukrėtė ir 1938–1939 m. Per kelis metus buvo pastatyta beveik tiek pat statinių, kiek per ankstesnius aštuoniolika. Pagrindinėse Vilniaus gatvėse išdygo reprezentaciniai bankų, valdžios institucijų, privačių įmonių pastatai. Deja, tai buvo labiau ne Vilniaus, o Lenkijos metropolijos, atsiuntusios savų architektų ir įliejusios nemažai finansų, nuopelnas.

Iš tarpukario architektams priklausiusių nuosavų būstų galime išskirti nebent arch. S. Narebskio namą šalia J. Montwiłłos Lukiškių kolonijos. Namas papuoštas tokiu pat barokiniu portalu, kaip ir to paties architekto projektuota transformatorinė Pylimo g. pabaigoje bei dabartinė Antakalnio gimnazija.