Mokslininkai, žvelgiantys kitaip

C. Harperio paskaitoje bus galima sužinoti apie itin galingą maisto gamybos sistemą, kuri anot mokslininko, padės išmaitinti žmoniją jau 2030 metais. S. Tibbitsas supažindins auditoriją su programuojamų medžiagų technologijoms, kurios jau dabar keičia visuomenės požiūrį į robotiką.

Abu pranešėjai vadovauja prestižinio MIT tyrėjų grupėms, kurios savotiškai žiūri į tyrimų disciplinuotumą. Jie radikalius pokyčius gamybos technologijose numato jau netolimoje ateityje. Šie MIT mokslininkai kritikuoja mokslo sričių uždarumą ir dalinasi patirtimi, kaip jungti disciplinas, pristatydami jų pačių išrastas ir, jų nuomone, iš esmės gamybos procesus ateityje pakeisiančias technologijas.

C. Harperis ir S. Tibbitsas pratęs atvirų paskaitų ciklą „Zooetika: Tarprūšinė ekologija — daugiadisciplininės perspektyvos mene, moksle ir technologijoje”, kurį organizuoja Kauno technologijos universiteto Nacionalinis inovacijų ir verslo centras (KTU NIVC) ir tarpdisciplininių meninių tyrimų programa „Jutempus“.

Medžiagos, kurios šeimininkauja pačios

Pirmasis kalbėsiantis S. Tibbitsas – ne vieną apdovanojimą pelnęs mokslininkas ir dizaineris, užsiimantis eksperimentiniu medžiagų dizainu.

Šiuo metu jis – MIT Architektūros ir planavimo mokyklos laboratorijos „Self-Assembly Lab“ steigėjas ir direktorius. Jis su komanda kuria programuojamųjų medžiagų technologijų, gamybos ir statybos procesų inovacijas.

Viena tokių inovacijų – kuriamos medžiagos, prieštaraujančios nusistovėjusiems robotikos principams. Taip vadinamų „robotų be robotų” prototipai – mediena, plytos, plastikai, kurie tam tikro lygio sprendimus gali priimti patys.

Pasak S. Tibbitso, jau dabar galime programuoti bemaž viską: bitus, DNR, išmaniąsias medžiagas, įvairiausius produktus ir infrastruktūrą, tad nuolat didėja poreikis perkelti šiuos gebėjimus iš laboratorijų į didesnio masto projektus. Tokio perkėlimo perspektyvas pranešėjas pasiruošęs pristatyti Kaune.

2014 metais S. Tibbitsas pelnė inauguracinį žurnalo „WIRED“ apdovanojimą, 2013 metais – Architektūros lygos prizą, o taip pat Ateities idėjos prizą festivalyje „Ars Electronica“ ir Vizionieriškos inovacijos apdovanojimą.

Iki globalaus maisto trūkumo – tik viena karta

C. Harperis, turintis architekto išsilavinimą, anksčiau projektavęs duomenų centrus ir steriliuosius ligoninių kambarius, dabar vadovauja tarpdalykinei inžinierių, architektų, urbanistų, ekonomistų ir botanikų grupei, kuriančiai didelio našumo miesto žemės ūkio sistemas.

Jis – MIT Medijų laboratorijos (MIT Media Lab) tyrimų grupės „CityFARM“, kuri sprendžia su maisto trūkumu miestuose susijusias ateities problemas, įkūrėjas.

Šiuo metu mokslininko tyrimo laukas – 2030 metų pasaulis, kuriame bus jau 9 milijardai žmonių ir 6 iš 10 gyvens miestuose. „CityFARM“ – tai itin pajėgi maisto gamybos sistema, leisianti aprūpinti tokius miestus dideliu kokybiškų vaisių ir daržovių kiekiu. Į miesto aplinką integruotos novatoriškos aeroponinės auginimo technologijos leis išvengti agresyvių cheminių augalų apsaugos priemonių ir sutaupyti iki 98 % vandens, lyginant su tradicinėmis maisto auginimo technologijomis.

Tokia 120 kv. m. užimanti ateities ferma atstos pusę hektaro ariamos žemės, o siauras 20-ies aukštų šiltnamis galės išmaitinti apie 80 tūkstančių žmonių. „CityFARM“ įdiegtų sprendimų pagrindu iš esmės keisis maisto gamybos ir logistikos mieste būdai ir sampratos.

Šalia veiklos MIT, C. Harperis konsultuoja tarptautines vystymo agentūras tankaus bendruomenių su žemiausiomis pajamomis apgyvendinimo klausimais. Naujausia mokslininko iniciatyva – drauge su maisto pramonės įmonėmis, valdžios institucijomis ir universitetais įgyvendinamas kolektyvinis tyrimų projektas „OpenAG”, kuriuo siekiama sukurti pasaulio žemės ūkio paveldo atvirojo kodo duomenyną.